Ekologinė sąmonė

Civilizacijos pažangos aparato išvystyta kompiuterija bei pasaulinis internetinis tinklas mūsų laikais individams suteikia pakankamai geras sąlygas pasiekti informaciją apie svarbiausias ekologijos problemų tendencijas planetoje „Žemė“. Žmonės tampa vis labiau sąmoningi gamtinių vertybių puoselėjimui, o ekologinėse bendruomenėse, kurios sparčiai kuriasi visame pasaulyje, gali įsilieti į organizaciją, kurios veikla pagrįsta darniu gyvenimu su gamta ir jos teikiamomis gerybėmis. Ekologinio sąmoningumo vystymas bei sveikas ir švarus gyvenimo būdas čia tampa kategorine priešprieša moderniųjų laikų vartotojiško identiteto visuomenei, kuri pati nė nepastebėjusi savo pamišimo dėl materialiųjų vertybių įstrigo miestietiško, technologijomis palaikomo gyvenimo stiliaus verpetuose. Toks gyvenimo būdas formuoja bendruomeninius socioekonominius ryšius, kurie pagrįsti vienas kito išnaudojimu perkant paslaugas, o žmogiškoji sąmonė galutinai pajungiama pertekliaus siekimui ir beatodairiškam gamtinių resursų niokojimo nejautrumui. Žmonių mintys nuolatos susitelkia tik ties tuo, kas yra svarbiausia kasdieniam jų išgyvenimui, o produkcijos ir vartojimo procese, gamtos stebėjimui visai nebelieka laiko. Ji tarsi išnyksta iš matymo ir jutimo lauko. Pasaulinio lėkimo inercija apsunkina žmonijos sąmonės sutelktumą į gamtos palaikymo svarbą, kuria dirbtines iliuzijas ir iškraipo aukščiausias žmogiškos prigimties vertybes. Modernaus gyvenimo komforte, gamta tampa tarsi pasislėpusi nuo mūsų, net jei mes ir priklausome nuo jos kiekvieną dieną (Cock, 2007). Visas pasaulis verčiasi per galvas, kad išlaikytų dirbtinę aplinką, ją tobulintų ir augintų, nubrėžtų aiškią ribą tarp gyvos gamtos ir kasdienės babilonietiškos realybės, kur gyvybė tėra potenciali prekė. Ką jau kalbėti apie naujausių technologijų siekį maišyti genus kuriant modifikuotus augalus ar gyvūnus. Toks sąmoningumo įprasminimas kasdienybėje suponuoja bendruomenių gyvenimą vis labiau žmonių paveiktoje aplinkoje, o ateities kartos yra priverstinai pasmerktos mėgdžioti despotišką civilizacijos mechanizmą bei formuoti atitinkamą anti-darnią gamtos atžvilgiu pasaulėjautą. Patirti aplinką ir ugdyti ekologines vertybes postmodernioje urbanizuotoje realybėje darosi vis sunkiau. Tačiau tie, kas susiduria su judėjimu link mistinių patirčių, suvokia, kaip arti šventumo individas atsiduria, kai jo sąmonė patiria natūralų gamtos grožį, jos harmoniją. Dalyvaujant aplinkos kismo procesų stebėjime ekologinė sąmonė leidžia sąžiningiau ieškoti atsakingo ir tvaraus būdo gyventi iš gamtos, kartu su gamta. Lovelocko teigimu, Žemė yra gyvas organizmas, kuris pats leidžia suprasti, jog ji yra sąmoninga (Lovelock, 1965). Gamtos procesuose randamas sąmoningumas yra ekologijos pagrindas, o ekologinis sąmoningumas virtęs bendruomenės praktikuojama gyvensena kuria visai kito santykio kasdienę gyvenimo kokybę. Visi būdami šio bendro socialinio organizmo dalimi, keičiame savo aplinkos realybės matymą, kur kiekvieno individo asmeninis indėlis yra ypač reikšmingas kolektyviam eko-sąmonės kultūros formavimuisi. Sąmonė yra sudėtingų procesų visuma, formuojama per unikalų santykį su aplinka. Dennett‘o teigimu, visos smegenys iš esmės yra „anticipacijos mašinos“ (Dennett, 1996). Žmonės nėra kompiuteriai ir jų sąmonė neoperuoja skaitmeninių procesorių skaičiavimo principais. Neurobiologija sąmonę aiškina kaip selektyvią neuronų grupių interakciją. Sąmonė nėra atskira nuo pasaulio, priešingai ji atsiranda per ryšį su juo. Edelman‘as teigia, jog smegenų sukurti žemėlapiai yra save organizuojančios sistemos ir nėra dviejų panašių sistemų. Būdas kuriuo mano smegenų sistema leidžia atsirasti sąmonei nuolat pasikartojančiuose procesų vietose gali radikaliai skirtis nuo kažkieno kito smegenų veiklos (Edelman, 1992). Nepaisant skirtybių sąmonės procesuose, jos ryšiai randasi santykyje su mąstoma realybe, supančia erdve ir joje vykstančiais pokyčiais. Toks sąmonės veikimo būdas leidžia lengvai ja manipuliuoti ir apgauti, kuriant dirbtinę aplinką co-adaptuoti su esama aplinkos struktūra ir joje egzistuojančiomis gyvybės formomis. Nenutrūkstamo kontinumo akivaizdoje laike ir erdvėje kinta tiek žmonių sąmonė tiek jų gyvenamos ekosistemos. Ekosistemos yra ypač kompleksiški procesai vykstantys globalių ryšių mastu. Daugelis jų yra visiška paslaptis žmonių suvokimui. Nepaisant to aišku yra viena, jog žmonės yra dalis šių ekosistemų, mes nesame išskirti iš jų - mes nuo jų priklausome. Morris‘o teigimu, sąmonė ir aplinka yra įsipainioję, susimaišę, koreliuojantys, priklausomi vienas nuo kito esiniai. Nėra būdo atskirti sąmonės nuo aplinkos nedarant žalos ekosistemai, kuri aprūpina mus (Morris, 2002). Sąmoningumas atsiranda dėka ryšių su kitais ir pasauliu, todėl tampa labai svarbu, kokius ryšius formuoja modernybės bendruomenės, kokios sąmonės formos rasis ateityje, tokio tipo veiklos tęstinumas darys tolimesnį mąstymo apie realybės tikrovę postūmį žmonijos istorijoje. Modernioje visuomenėje agrikultūra turėtų būti praktikuojama tokiais būdais, kad tarp žmonių plistų natūralių gamtinių procesų sąmoningumo suvokimas. Tai reikštu, kad jau savaime sąmoningi gyvi organizmai atrastų naujas aukštesnio suvokimo sąmonės būsenas, kurios juos jungtų su švarios gamtos išsaugojimo siekiu. Negana to, mano nuomone, ekologinis sąmoningumas turėtų būti traktuojamas kaip būtinas veiksnys prieš imantis bet kokios materialios veiklos, kuri keičia aplinką. Kiekvienas žmonijos judesys, taip pat bendruomenės nutarimas ar paskiro individo veiksmas turėtų būti giliai persmelktas ekologinio susirūpinimo gamtos saugumo klausimais. Tokiai bendruomenei susiformuoti reikalingas ypatingai sakralios sąmonės būvis, kurį galima būtų pavadinti eko-spiritualumu. Ekologinis spiritualumas ar dvasingumas yra tiesioginis sąmoningumas ir šventumo ekologijoje patyrimas, kuris veikia kaip ilgalaikis bendruomenių bei individų palaikymo šaltinis praktiniam Žemės ekologijos gydimui ir jos išteklių panaudojimas tvariam gyvenimui. Tai yra sąmonės ir patyrimo dvasinė-fizinė jungtis. Gilios ekologijos judėjimas yra vienas geriausių pavyzdžių eko-sąmonės plėtroje. Čia žmonių dvasia yra suprantama kaip sąmonės būsena, kai individas jaučia priklausomumą ir tarpusavio ryšį su Žeme ir kosmosu kaip visuma (Schalkwyk, 2011). Toks ekologinis budrumas yra dvasinis giliausia to žodžio prasme, jis veda arčiau darnaus gyvenimo atsižvelgiant į Žemės kaip vientisos ekosistemos poreikius. Ryšys tarp gamtos ir žmogaus gerbūvio gali būti pademonstruotas keliais būdais. Vienas iš jų, tai gamtos unikali savybė gydyti žmones. Daugybė tyrimų įrodo teigiamą gamtos poveikį žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai. Tyrimai parodė, kad vaikai, kurie turi didesnį kontaktą su gamta yra sugebantys lengviau susitvarkyti su stresu ar ilgiau išlaikyti koncentruotą dėmesį (psychologytoday.com). Senųjų kultūrų žmonės save laikė gyvybės formomis priklausomomis nuo platesnės gamtinės bendruomenės dalies ir turėjo aktyvaus bendravimo ryšius ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su gyvūnais, augalais, natūraliais objektais, o savo gerbūvio vietą realybėje matė per žmogaus dvasios ir gamtos dvasios buvimą bendra didesnio būvio visuma. (Abram, 1997). Kitas požiūris į esencinį vienovės ryšį tarp individo ir ekologijos galėtų būti Budistų realybės pajutimas. Budistai tiki, jog išvis nėra tokio dalyko kaip asmeninė savastis. Jie perlipa per individualumo ekologijos suvokimą, žmogiškąjį laikinumą matydami kaip argumentą uždėtą savojo ego ekologinio sąmoningumo atsivėrimui. Ekologiškumas – buvimas darnoje su viskuo, kas tave supa, veda link platesnio realybės matymo, kai save pradedi suvokti, kaip bendrą dalį visų nesiliaujančių gamtinių virsmų visumoje. Mūsų išgyvenimas Žemėje priklauso nuo to kaip mes mąstome apie mąstymą. Freyfogle pažymi, jog ekologų mokymai, etikų požiūris, rafinuotos diskusijos apie tvarų gyvenimo būdą ir ekosistemų sveikumą – nukrito ant kurčiųjų ar nesidominčiųjų ausų (Freyfogle, 1996). Reikia daug valios prikelti kurčiąjį. Ekocentrikų mintys bando pasukti žmonių susitelkimą nuo savęs į gamtą, tačiau visuomenei jau sunku atsiriboti nuo mąstymo, jog Žemė tėra įrankis skirtas mums naudoti. Benton‘as pastebi, kad modernizmas išmokė, jog aplinka yra praktiškas daiktas progresui siekti, objektas studijavimui ir manipuliavimui. Sausumos plotų eikvojimas ir eksploatavimas be rūpinimosi jais, be pagarbos jiems, tolygus prievartai (Benton, 1996). Žmonijos energija skiriama besaikiam vartojimo skatinimui turėtų būti transformuota ir perskirstyta į tikslingą bendruomeninį ekologinio identiteto formavimą. Gamtai draugišką identitetą formuoti galima ir per vartojamą prekių pasiūlą, kai ji rodo socialiai atsakingą pavyzdį bendruomenės nariams. Pasak Laroche, ištekėjusios moterys daugiau praktikuoja aplinkai draugišką elgseną palyginus su vienišomis moterimis (Laroche, 2001). Diamantopoulus teigia, jog jaunesni vartotojai linkę įgyti aukštesnes aplinkosaugos žinias palyginus su senesniais vartotojais, o šeimos sudėtis neturi jokios įtakos ekologinei savimonei rastis (Diamantopoulus, 2003). Švedų statistikos instituto skaičiavimai parodė, jog ekologiško maisto pardavimai nuo 2004 metų iki 2008 metų pakilo nuo 1.9% iki 3.4%. 55% visos Švedijos populiacijos labiau vertina ekologinius produktus ir tai teigiamai įtakoja pardavimus palyginti su tradiciniais produktais (Swedish Institute of Statistics, 2009). Davies išskiria tris priežastis, kodėl vartotojai mieliau renkasi ekologinius produktus: skonis, rūpestis dėl gamtos ir sveikatos nauda (Davies, 1995). Ypatingą ekologinės sąmonės edukacijos vaidmenį atlieką ne pelno siekiančios organizacijos, kurios dažnai partneriauja su socialiai atsakingomis organizacijomis ir šiuo būdu supažindina bendruomenes su socialinėmis ir aplinkosauginėmis gamtos taršos problemomis. Negaudamos materialios naudos, bendradarbiaudamos su nepelno siekiančiomis organizacijomis, kompanijos reklamuoja socialiai atsakingą elgseną ir tuo pačiu metu skatina žmones socialiniam įsitraukimui (Serban, 2011). Ekologinės sąmonės švietimas taip pat yra ekologinio identiteto formavimas. Thomashow teigia, jog ekologinio identiteto puoselėjimas yra daug daugiau nei mąstymas apie mintis ir kaip tos mintis konstruoja santykį su gamtą. Jis teigia jog kiekvienas žmogaus kelias į ekologinį identitetą reflektuoja jo ar jos kognityvinį, intuityvų ir emocinį ekologinių ryšių suvokimą (Thomashow, 1995). Identitetas yra konstruojamas per refleksijas ir santykius; identitetas kuriamas ir įsivaizduojamas per kitus ir pasaulį. Ekologinė sąmonė konstruoja identitetus per santykį su kitais, tiek žmones, tiek gyvūnus, tiek augalus ar gamtos reiškinius. Visa tai yra dalis mūsų, o ne išorė nesusijusi su mumis. Neturėtų būti jokios ribos tarp manęs ir gamtos, tik bendrumas ir platesnis žinojimas kaip bendra-žmogiška vertybė. Individualias sąmones bendruomenių nariai formuoja matydami gamtinių procesų ir žmogaus veiklos sąveiką bendruomenės užimamoje aplinkoje. Kryptinga žmogaus veikla keičia vertybes ir transformuoja bendrą pasaulėjauta. Ekologinė sąmonė grąžina žmones atgal į gamtą, grąžina mintį atgal į kūną (Whitehead 1951). Ekologinės žinios turi ypatinga poveiki tobulėjimui, nes jos permaino mūsų mąstymą, parodo mus mums patiems kaip žmogiškas būtybes veikiančias gamtos pasaulyje. Suprasdami, kas mes iš tikro esame, pradedame saugoti savo ekosferą nuo kurios priklausome. Atrasdami gamtą kaip partnerį, tęsiame kasdienes veiklas darnoje su visais savaime vykstančiais gyvybės augimo procesais. Literatūros sąrašas: 1. Annalet van Schalkwyk (2011) Sacredness and Sustainability: Searching for a Practical Eco-Spirituality. Department of Christian Spirituality, Church History and Missiology, University of South Africa, P. O. Box 392, 0003 UNISA, Republic of South Africa. 2. Jacklyn Cock (2007) The War against Ourselves: Nature, Power and Justice, Johannesburg: Wits University Press. 3. Lovelock, J.E. (1965) "A physical basis for life detection experiments". Nature 207 (7): 568–570. 4. (http://www.psychologytoday.com/articles/200305/the-healing-power-nature (accessed 25 July 2011)). 5. David Abram (1997) The spell of the Sensuous: Perception and Language in a More than Human World, New York: Vintage Books. 6. Whitehead, A. N. (1951) Nature and life. In M. H. Fisch (ed.), Classic American Philosophers: Peirce, James, Royce, Santayana, Dewey, Whitehead, New York: Appleton-Century-Crofts. 7. Dennett, D. C. (1996) Kinds of Minds: Toward an Understanding of Consciousness, New York: BasicBooks. 8. Edelman, G. M. (1992) Bright Air, Brilliant Fire: On the Matter of the Mind, New York: Basic Books. 9. Benton, L. M. (1996) The greening of world trade? the debate about the North American Free Trade Agreement (NAFTA) and the environment. Environment and Planning A, 28 (12), 2155±2177. 10. Thomashow, M. (1995) Ecological Identity: Becoming a Re¯ective Environmentalist, Cambridge, MA: MIT Press. 11. Laroche, M., Bergeron, J. and Barbaro-Forleo, G. (2001) Targeting consumers who are willing to pay more for environmentally friendly products. The Journal of Consumer Marketing, 18(6), pp. 503-19. 12. Davies, A., Titterington, A.J. and Cochrane, C. (1995) Who buys organic food? A profile of the purchasers of organic food in Northern Ireland. British Food Journal, 97(10), pp. 17-23. 13. Şerban, C. (2011) Partnership in Social Marketing Programs. Socially Responsible Companies and Non-Profit Organizations’ Engagement in Solving Society’s Problems. Amfiteatru Economic, XIII(29), pp. 104-116. 14. Swedish Institute of Statistics (2009) Demographic Methods for Statistical Office. Research and Development. [online] Available at:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!