Dvasinių vertybių sklaida Stasio Santvaro eilėraštyje "Meilė"

Stasio Santvaro eilėraštyje „Meilė“ dvasinių vertybių sklaida yra gana aiški, tiesioginė, nes tai meno kūrinys, kuriame vertybės perteikiamos žodžiais – tiesioginiais, mažiausiai perkeltinių reikšmių turinčiais komunikaciniais vienetais. Tad jau pats eilėraščio pavadinimas gali būti aiškus sufleris, kokia pagrindinė vertybė atsispindės šiame meno kūrinyje. Pagrindinė meninio kūrinio vertybė „meilė“ apibūdinta, akcentuota eilėraščio pavadinimu, o jos sklaida yra pats eilėraštis su savomis raiškos priemonėmis, tą vertybę (tiek kiek norėjo autorius) atskleidžiančiom.
Visas eilėraštis - tai nuoseklus „meilės“ kaip būsenos, kurią jaučia mylintis, eilėraštyje kalbantis, į meilę besikreipiantis subjektas, aprašymas. Šiuo eilėraščiu autorius parodo, kad meilė tai yra dvasinė vertybė, jausmas, kuriame susipina daug kitų išgyvenimų, kitų vertybių ir tų visų susipynusių vertybių susikoncentravimą eilėraščio skaitytojas gali justi lyrinio subjekto aplinkos, pasaulio vertinime.
Meilė šiame eilėraštyje visų pirma yra išreikšta kaip būsena, kurią jaučiantis subjektas tampa jautrus, o tas jautrumas tai vėlgi yra dvasinė vertybė, tarsi priskiriama meilės sąvokai. Lyrinio subjekto sentimentalumas eilėraštyje yra išreikštas tokiomis raiškos priemonėmis: personifikacijomis, deminutyvais, specifine leksika, palyginimais, pakartojimais. Personifikacija yra sentimentalumo raiškos priemonė, kuria parodoma, kad pasaulis yra matomas nesustabarėjęs, jis sužmoginamas, jam tarsi priskiriama savybė jausti, perteikti jausmus, tokiu būdu ne vien pats lyrinis subjektas yra sentimentalus, bet ir jo aplinka (kuri matoma jo akimis) yra kaip jausmais, gyvybingumu pulsuojanti visuma. Šiuo atveju eilėraštyje yra sužmogintas upelis, kuris riedėdamas per akmenis dainuoja. Deminutyvų vartojimas eilėraštyje taip pat yra sentimentalumo raiškos priemonė, nes taip išreikšti žodžiai turi mažybinę maloninę reikšmę, jautrios, sentimentalios asmenybės išsakyti žodžiai, kurie parodo lyrinio subjekto teigiamą, jautrų objekto vertinimą (nes kalbama pirmu asmeniu). Specifinė, lyriška, jautrumą, sentimentalumą žyminti yra ir šio eilėraščio leksika: pražydusiom pievom, meile dievina, širdy, krūtinėj. Palyginimai taip pat parodo lyrinio subjekto kalbos sentimentalumą, nes per palyginimus jis atskleidžia savo jautrų pasaulio matymą: „it perlai virpą vyturėliai“, „krūtinėj lyg upėj“, „tavy, kaip giliam amžinam šuliny“. Pakartojimai tekste sustiprina įspūdį, tad ir šuo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!