Duomenys ir programinė įranga

Duomenys ir programos 1. Bendros žinios apie duomenis ir programas Informacinės technologijos kuriamos mūsų naudojamiems duomenims, informacijai tvarkyti. Šiuolaikiniai kompiuteriai yra unversalūs duomenų tvarkymo irankiai, o jų tvarkomi duomenys gali būti labai įvairūs: tekstai, piešiniai, multiplikacijos, muzikiniai įrašai, skaičiai, dokumentų rinkiniai, kompiuterų valdymo programos. Duomenų tvarkymo savoka taip pat labai plati. Paprasčiausios tvarkymo operacijos yra duomenų rinkimas ir saugojimas. ...Skaičiavimai, garsas, vaizdai, dokumentų tvarkymas, paštas...profesinėje veikloje. Naudojant technines priemones, kompiuteris tenka susidurti su žmogui neįprastais duomenų vaizdavimo ir saugojimo principais – fizinėmis ir loginėmis duomenų struktūromis. Fizinės duomenų struktūros apibūdina duomenų saugojimo techniniuose įrenginiuose fizinius principus, o loginės – tai, kaip šie duomenys pateikiami vartotojui. Informacinių procesų valdymo problemas vartotojams padeda išspręsti kompiuterių valdymui naudojamos programos – programinė įranga. Šiame skyriuje pateikiama informacinių procesų valdymo ir duomenų tvarkymo kompiuteriuose principų apžvalga. 2. Duomenų ir programų saugojimas 2.1. Fizinis ir loginis saugojimo lygiai Dažniausiai kompiuteriuose tvarkomi magnetiniuose diskuose saugojami duomenys, todėl naudinga susipažinti su pagrindinėmis diskuose saugomų duomenų savybėmis. Nagrinėjant šias savybes, yra skiriami du duomenų registravimo lygiai: fizinis ir loginis. Fiziniame lygyje nagrinėjama, kokia įranga ir koie fiziniai principai vartojami registruojant ir saugant informaciją, o loginiame lygyje – kaip duomenys pateikiami vartotojui. Vartotojui svarbiausia turėti išsamių žinių apie logines duomenų saugojimo struktūras, tačiau, norint samoningai naudotis visomis kompiuterio paslaugomis, reikalingos žinios ir apie fizinius duomenų saugojimo ir tvarkymo kompiuterio atmintyje principus. Šiuo metu populiariausi duomenų saugojimo įrenginiai naudojantys magnetinius diskus. Vartojami dviejų tipų magnetiniai diskai: kieti (stacionarūs) ir lankstūs (keičiami) diskeliai. Lankstūs (keičiami) diskeliai vadinami disketėmis. ... Įmagnetinant atskirus disko paviršiaus elementus, juose galima registruoti ir saugoti dvejetainius simbolius (bitus). Bitų rinkiniais yra koduojami visi kompiuteriu apdorojami duomenys. 3.1. Duomenų kodavimas .... Baitai. Sektorius – tai smulkiausia adresuojama diskuose saugomų duomenų struktūra. Jame dažniausiai būna vienas arba keli 512 baitų dydžio duomenų blokai. Baitais patogų matuoti diske telpančių duomenų kiekį. Šis kiekis vadinamas disko informacine talpa. Aštuonių bitų kodų lentelės pakanka ne visų Europos kalbų rašto ženklams, todėl egzistuoja daug kodų lentelių. Atsiranda nesklandumų, kai tame pačiame tekste reikia vartoti įvairių koduočių ženklus. Išeitis – vienam ženklui skirti daugiau bitų ir į tą pačią kodų lentelę įdėti daugiau ženklų. Unikode vienam ženklui skiriama 16 bitų (du baitai). Jais galima užkoduoti 2**16, t.y. per 65 tūkstančius ženklų. Vienos didelės Unikodo lentelės pakanka visų pasaulio tautų rašto ženklams (tarp jų ir hieroglifams) užkoduoti. Pirmieji 256 Unikodo ženklai sutampa su Vakarų aeuropos kalbų rašto ženklams skirta koduote ISO 8859-1. Šių ženklų pirmieji Unikodo baitai lygūs nuliui, o antrieji sutampa su jų ISO 8859-1 kodais. Word 97 ir visos "Office 2000" programos bei "Windows 2000" sistema visiškai perėjo prie šešiolikabičio kodavimo šriftų. 3.2. Loginės duomenų struktūros 3.3.1. Byla Loginė duomenų struktūra nusako, kaip duomenys pateikiami vartotojui, koks jam sudaromas vaizdas apie kompiuterio tvarkomus duomenis. vartotojus retai kada teisiogiai domia kompiutrio atmintyje saugomi bitai ir baitai. Jiems žymiai svarbiau, ką jie reiškia ir kaip juos galima panaudoti savo praktiniams poreikiams. Pagrindinė loginė duomenų struktūra, kuri naudojama organizuojant duomenų saugojimą ir tvarkymą kompiuteriuose, yra byla (failas). Byla – tai duomenų rinkinys kompiuterio įrenginyje, turintis pavadinimą. Bylos apjungiami įvairūs ir skirtingiems tikslams naudojami duomenys: tekstai, piešiniai, brėžiniai, dokumentai, pradiniai duomenys, skaičiavimo rezultatai, o taip pat valdymo programos ir kiti kompiuterio darbo organizavimui skirti duomenys. Bylos turi savo vidinę struktūrą, kurią apibrėžia juose saugomų duomenų paskirtis ir jiems taikomi veiksmai. Pavyzdžiui, piešiniai ir kiti grafiniai vaizdai byloje gali būti saugomi kaip vaizdo taškų spalvų kodų seka. Tekstai aprašomi raidžių kodų sekomis. Aprašant dokumentus papildomai nurodoma byloje saugomų duomenų išdėstymas popieriaus lape, vartojami šriftai ir kitos savybės. Organizuojant duomenų saugojimą kompiuterio atmintyje, jų prasmė nėra svarbi. Kompiuteriui bylos yra bitų sekos, patalpintos atmintyje taip, kad vartotojas esant reikalui galėtų juos lengvai surasti, nukopijuoti, perkelti į kitą vietą arba ištrinti. Bylos saugomų duomenų prasmė ir jų interpretavimas yra svarbūs tiktai specialioms jų analizės ir tvarkymo programoms. Vartotojui patogiausia savus duomenų rinkinius – bylas nurodyti vardais, kurie atspindėtų jų paskirtį, pavyzdžiui, "Tiekėjai", "Skolininkai", "Piešininiai" ir t.t. Kompiuteriui tokie pavadinimai nieko nereiškia. Bylų vardus vartotojas parenka laisvai, tačiau jis privalo atsižvelgti į tam tikrus ribojimus ir rekomendacijas. Dažna nurodomas bylos plėtinys, nuo vardo atskiriamas tašku. Vardų plėtinius rekomenduojama parinkti taip, kad jie atspindėtų vidinę loginę failuose saugomų duomenų struktūrą arba paskirtį. Pavyzdžiui, paprastus simbolius rekomenduojama žymėti plėtiniu txt, dokumentus doc, kompiuterio valdymui parengtas programas – plėtiniais com, exe ir bat. Plėtiniai padeda vartotojui orientuotis, kokio tipo duomenys bylose yra ir kokiomis programomis juos galima apdoroti. 2.3.2. Aplankaii ir loginė disko struktūra. Kompiuteris duomenis gali surasti tik tada, kai žinoma jų saugojimo vieta, adresas. Ilgi skaitmeniniai duomenų saugojimui skirtų diskų sektorių adresai nepatogūs žmogui. Žmogaus patogumui kompiuteryje aplankai apjungiami į grupes, vadinamas aplankais. Kiekvienam aplankui suteikamas vardas. Aplankų grupės vėl gali būti apjungiamos į naujus aplankus ir t.t. Iš diskuose saugomų vartotojo aplankų ir bylų yra kuriamos hierarchinės medžio tipo loginės stuktūros, kurios pasižymi tokiomis savybėmis: a) yra tik vienas aplankas, kuris neprikauso kitam aplankui. Jis vadinamas pagrindiniu aplanku, medžio tipo struktūros kamienu; b) į kiekvieną aplanką gali būti nuoroda tik iš vieno valdančio aplanko; Pagrindinis aplankas Aplankas Bylos Aplankas Bylos Aplankas Bylos Pav. Hierarchinė bylų saugojimo struktūra. Iš tikro aplankų ir bylų sistema kompiuterio diske – tai specialios lentelės, kuriose nurodomi ne tik bylų vardai ir adresai, bet ir bylų dydžiai, jų sukūrimo datos bei kitos bylos savybės. 2.3.3. Kelias į bylos saugojimo vietą. Loginėse duomenų saugojimo struktūrose svarbi kelio sąvoka. Kelias nurodo aplanko arba bylos vietą loginėje saugojimo struktūroje. Keliu į bylos saugojimo vietą vadinamas visų jį valdančių aplankų sąrašas pavaldumo tvarka. Medžio struktūros kamienas kelio aprašyme žymymas simboliu \. Tas pats simbolis skiria ir aplankų vardus kelio apraše: C:\laiškai\Jonas. 3. Programinė įranga 3.1. Programinės įrangos klasifikacija Norint dirbti kompiuteriu, nepakanka jį sukomplektuoti iš įvairių techninės įrangos (hardvare) komponentų. Kompiuteriui būtna programinė įranga (software). Tai sudėtinga programų sistema, kuri valdo kompiuterio darabą. Paprastai ją kuria aukštos kvalifikacijos inžinieriai programuotojai, ir ji nuolat tobulinama, siekiant, kad kompiuteriu naudotis būtų galima lengviau ir efektyviau. Klasifikuojant programinę įrangą, pirmiausia ją galima suskirstyti į dvi grupes: bendrąją (sisteminę) ir taikomąją. Bendrajai priklauso ta programinė įranga, be kurios kompiuteris apskritai negalėtų funkcionuoti. Tai operacinės sistemos, darbo kompiuterių tinkluose bei kitos programos, kurias turi visi šiuolaikiniai kompiuteriai, nesvarbu, kam jie naudojami. Sisteminė programinė įranga pradeda veikti kompiuterio įjungimo metu ir yra techninės jo įrangos komponentų bei taikomųjų programų darbo koordinatorė. Pagal atliekamas funkcijas sisteminė programinė įranga skirstoma į dvi grupes: • valdančioji (operacinės sistemos); • pagalbinės arba paslaugų programos (angl. utilities). Taikomąją programinę įrangą sudaro programos ir jų sistemos, skirtos konkretiems vartotojo uždaviniams spręsti. Šią įrangą kuria ir profesionalūs programuotojai, ir kvalifikuoti vartotojai. eiliniam vartotojui svarbu siprasti, kuri taikomosios įrangos programų sistema tinkamiausia jo uždaviniui atlikti. Nors jau yra sukurta labai daug taikomųjų programų paketų, vis dėlto vartotojų porekiain auga ir nuolat tenka kurti naujas programas. Todėl derėtų išskirti svarbią programinės įrangos dalį – programų kūrimo įrangą (programavimo sistemas). Ją sudaro programavimo kalbos ir kalbų procesoriai (transliatoriai). Vartotojo ir kompiuterio (įskaitant programinę jo įrangą) santykį galima išreokšti 1 pav. parodyta schema. 1. pav. Vartotojas, kompiuteris ir programinė įranga. Operacine sistema (OS) vadinamas specialiųjų programų ir duomenų rinkinys, sukurtas kompiuterinės sistemos ištekliams valdyti, kompiuterinių programų kūrimui palengvinti ir šių programų vykdymui valdyti. Operacinės sistemos programos valdo techninius kompiuterio išteklius ir kitų programų vykdymą, užtikrina ryšį tarp vartotojo ir programų. OS padeda tvarkyti atmintyje saugomus duomenis, kontroliuoja kompiuterio įrenginių darbą, organizuoja kompiuteryje įvairius informacinius procesus. Operacijų sistema yra tarpininkas tarp vartotojo ir kompiuterio. Vienas pagrindinių bet kuriai OS keliamų uždavinių – kuo efektyviau panaudoti skaičiavimo resursus – kompiuterio techninę ir programinę įrangą bei skaičiavimo laiką. Operacijų sistemoms visi nurodymai pateikiami valdančiosios programos kuriamo išorinės sąsajos priemonėmis. Vartotojo sąsaja (interfeisu) yra vadinama ryšio priemonių ir metodų sistema. OS naudojimas supaprastina ir naujų programų rašymą, nes vartotojui nereikia rūpintis specifinėmis techninės įrangos savybėmis (pvz., kuriame disko sektoriuje ar takelyje bus saugomi jo duomenys ar programos, į kurią atminties vietą jie bus įrašyti atlikimui ir t.t.). OS komandos valdo ir koordinuoja kitas programinės įrangos dalis, taip pat techninę įrangą. Tik įjungus kompiuterį, pagrindinė OS dalis įvedama iš disko į pagrindinę atmintį ir išlieka ten iki kompiuterio išjungimo. Todėl ši OS dalis vadinama rezidentine. Pagalbinės arba paslaugų programos (angl. utilites) – tai operacinės sistemos funkcijas papildančios programos. Tokiomis yra naudotojų tarpe populiarios programos, kaip bylų tvarkymo programa Norton Commander, duomenų glaudinimo (pakavimo) ir suspaustų duomenų skleidimo programos WinZip, ŽinRar, magnetinių diskų “gydymo” programa Ndd (Norton Disk Doctor) ir kt. Programavimo sistemos.Nemaža dalis vartotojų kuria programas tokiems uždaviniams spręsti, kurių negalima išspręsti standartinęmis taikomosiomis programomis, ar jų sprendimaas tomis priemonėmis būtų neefektyvus. Programos dažniausiai užrašomos kuria nors aukšto lygio programavimo kalba (pavyzdžiui, C++, Java, Visual Basic). Taip užrašytoms programoms paruošti darbui naudojamos programavimo sistemos, kurias sudaro ne tik aukšto lygio programavimo kalbų transliatoriai (verčiantys jas į kompiuterio komandų seką), bet ir ryšių redaktoriai (sujungiantys atskiras programos dalis į vientisą programą), specialieji redaktoriai, palengvinantys programų rašymą bei derinimo priemonės, padedančios sparčiai aptikti ir ištaisyti padarytas klaidas. Todėl šios sistemos dar vadinamos programinėmis terpėmis. Vartotojo taikymais čia pavadintos dviejų tipų programos: • naudojant programavimo kalbą paruoštos savarankiškos programos, skirtos konkretiems vartotojo uždaviniams spręsti; • programos, sukurtos naudojant bendrąsias taikomąsias programas; šios taikomosios programos naudojamos kaip priemonė konkretiems vartotojo uždaviniams spręsti. 3.2. Operacinės sistemos lygiai Analizuodami operacinės sistemos darbą, galime išskirti tokius jos lygius (žr. 2 pav.): 2. pav. Operacinės sistemos lygiai. Dauguma operacijų sistemų turi daugelio lygių hierarchines struktūras. Kiekvienas šios struktūros lygis valdo jam pavaldžius žemesnius lygius ir formuoja ryšiams su aukštesniais lygiais skirtas priemones (interfeisus). Žemiausiame OS struktūros lygyje yra fizinių kompiuterio įrenginių valdymo primityvai, kurie leidžia likusias OS dalis padaryti nepriklausomas nuo įrenginių techninio realizavimo būdo. Ši OS dalis dažnai dar vadinama OS branduoliu. Fizinių valdymo primityvų pavyzdžiais gali būti diskus sukančio variklio įjungimas, įrenginio būvio patikrinimas ir kiti panašaus pobūdžio veiksmai. Loginių primityvų lygyje visi nurodymai yra formuojami ne realiems kompiuterio įrenginiams, o juos valdančioms OS struktūroms, kurios vadinasi loginiais įrenginiais. Realiose OS aprašyta hierarchinė valdymo struktūra tiksliai išlaikoma retai. Jose atskiri struktūriniai elementai dažniausiai jungia iš karto kelių valdymo lygių funkcijas. Aukščiausiame lygyje parodytos programavimo sistemų ir OS programos, tiesiogiai sąveikaujančios su vartotoju (dar sakoma “atlieka vartotojo sąsajos funkcijas”). Šios išorinės sžsajos pobūdis priklauso nuo operacinės sistemos paskirties ir techninių kompiuterio galimybių. Asmeniniuose kompiuteriuose grafinės sąsajos priemonėmis užtikrinamas nuolatinis tiesioginis vartotojo ryšis su kompiuteriu ir jame vykdomomis programomis, tvarkoma visa informacija, padedama prisijungti prie kompiuterių tinklo ir naudotis visomis jo paslaugomis, palaikomas lygiagretus kelių užduočių vykdymas. Didesniuose kompiuteriuose, vienu metu aptarnaujančiuose keletą ar net keliasdešimt vartotojų, yra populiari virtualiųjų mašinų koncepcija, kai kiekvienam vartotojui išskiriamas reikiamas išteklių kiekis ir sudaromas įspūdis, kad su kompiuteriu dirba jis vienas. Vidutiniame lygyje parodytos tos OS programos, kurios aprūpina vartotojo (ir pačios operacinės sistemos) programas ištekliais. Vartotojas jų darbo tiesiogiai nepastebi. Šios programos rūpinasi, kad be prastovų ar su minimaliomis prastovomis dirbtų procesorius, parinkdamas užduotis, aprūpindamas jas reikiamu atminties kiekiu, esant reikalui išplėsdamas jas reikiamu atminties kiekiu, esant reikalui išplėsdamos užduočiai reikalingą darbinės atminties sritį išorinės atminties sąskaita ir užtikrindamos informacijos persiuntimą tarp pagrindinės ir išorinės atminties. Žemiausiame lygyje yra OS branduolys. Jam priskiriamos programos, kurios valdo išorinius įtaisus, parengia jiems perduodamą ir iš jų gautą informaciją, užtikrina teisingą kompiuterio darbą, aptikus klaidą ar gedimą, reakciją į vartotojo veiksmus kompiuterio darbo metu ir valdymo signalus, pasiekiančius procesorių iš kitų sistemos įtaisų. 3.3. Pagrindinės operacinių sistemų funkcijos 3.3.1. Bendros žinios Pagrindinės OS funkcijos yra: • procesų valdymas; • procesų ir išteklių planavimas; • bylų sistemos valdymas; • pagrindinės atmintinės valdymas; • išorinės atmintinės valdymas; • įvesties ir išvesties valdymas. 3.3.2. Procesų valdymas ir išteklių planavimas Procesu vadinama tuo metu vykdoma programa. Fiziškai proceso atvaizdą sudaro: • vykdomasis programos kodas, t.y. dvejatainiais skaičiais užkoduotų programos komandų visuma, • duomenys – kintamieji, paildomos atmintinės sritys, išskirtos tarpiniams skaičiavimo rezultatams saugoti ir kt., • informacija apie proceso būseną. Procesų valdymas. Programos tekstas yra statiškas, o jos vykdymas – dinamiškas procesas. Programa yra pasyvi, kol saugoma išorinėje atmintyje, ir tada ji neturi jokios įtakos kompiuteriui. Programa tampa aktyvi, kai įrašoma į operatyvią atmintį ir OS ją paleidžia. Aktyvi programos būsena vadinama procesu. Taigi procesas yra darbas, atliekamas pagal programą. Kiekvienas procesas gali patekti į įvairias būsenas: jis gali būti vykdomas, blokuotas, atidėtas, paruoštas vykdyti ir t.t. Atskiras proceso būsenas, perėjimą iš vienos sistemos į kitą, taip pat nuo vieno proceso prie kito valdo OS. Pačios OS darbas yra įvairių procesų seka. Paprastai sistemoje vienu metu vyksta daug procesų, kurių dalis gali būti OS procesai (vykdo sistemines užduotis), o kiti – vartotojo procesai (vykdo vartotojo taikomąją programą). Kai kuriems procesams gali prireikti tų pačių kompiuterio resursų, todėl OS turi juos paskirstyti. Valdydama procesus OS atlieka tokias pagrindines funkcijas: • sukuria ir baigia vartotojo ar sisteminį procesą, • sustabdo ir vėl atkuria procesus, "perjungdama juos", • sinchronizuoja procesus, • palaiko ryšius tarp procesų. Kuriant naują procesą, padaromi įrašai sisteminėse lentelėse, išskiriami tam tikri resursai. Esant laisvam procesoriui, pilnai parengtas (t.y. turintis visus reikalingus resursus) procesas gali būti pradetas vykdyti. Tačiau jis gali būti ir sustabdytas, jei baigiasi jam skirtas laiko intervalas, jei reikia procesui duomenų, kurie yra išorinėje atmintyje, ir kt. Tada procesorius persijungia prie kito proceso, o tai valdo atitinkama OS programa (procesas). Ištekliai - tai atmintinė, procesorius, kreipiniai į įvesties ir išvesties įtaisus. Stengiamasi maksimizuoti sistemos išteklių panaudojimą, visiems procesams suteikti vienodas galimybes naudoti įvairius sistemos išteklius, ypatingais atvejais kai kuriems procesams sudarant išskirtines sąlygas. 3.3.3. Bylų (rinkmenų) sistemos valdymas Bylų valdymo posistemis aprūpina vartotojus atmintine ilgalaikiam programų ir duomenų saugojimui. Tokia išorinė atmintinė abstrakčiu požiūriu – tai įvardytų objektų (bylų) rinkinys. Bylų sistemos funkcijų sąraše – bylų ir katalogų (aplankų) kūrimas, manipuliavimas jais, bylų apsauga ir kt. Bylų sistemos valdymas. Tai viena svarbiausių OS funkcijų. OS kūrėjai stengiasi atsiriboti nuo atmintinės fizinių savybių ir apibrėžia loginį duomenų vienetą bylą (failą). Tai pagrindinė kompiuterio atmintinėje saugomų duomenų struktūra. Bylų sistema yra viena svarbiausių OS dalių. Ji atsakinga už bylų, saugomų diskuose ir kituose atmintinės įrenginiuose, tvarkymą. Todėl OS turi aukšto lygio funkcijas, kurios naudojamos byloms sukurti, duomenims į juos įrašyti arba iš jų skaityti, perduoti duomenis iš vienų bylų į kitus ir taip toliau. Vartotojui tereikia nurodyti bylų vardus ir kartais kelią iki reikiamo aplanko. 3.3.4. Pagrindinės atmintinės valdymas. Dabrtiniu metu visi kompiuteriai turi virtualiosios atminties sistemas, kurios įgalina vykdyti didelės apimties procesus, kai atmintinėje telpa tik dalis proceso adresų erdvės; tokiu atveju atmintinėje telpa daugiau procesų ir dėl to geriau išnaudojamos CPU galimybės. Be to, operacinė sistema, kuriai padeda ir techninė įranga, užtikrina kiekvienam procesui išskirtos atminties srities apsaugą. Pagrindinės atmintinės valdymas. Pagrindinė atmintinė saugo duomenis, kuriuos reikia labai greitai pateikti centriniam procesoriui (kuo greičiau, tuo efektyviau jis panaudojamas). PA laikoma vykdoma programa ir jai reikalingi kiti duomenys. Baigus vykdyti programą, šią atmintinės sritį reikia skelbti laisva. Norint kuo efektyviau panaudoti centrinį procesorių, PA reikia laikyi kelias programas. Todėl OS naudojasi tam tikra atmintinės paskirstymo strategija. Taigi valdant atmintinę, OS turi: • fiksuoti, kokia atmintinės dalis užimta ir kas ją užima, • nuspręsti, kokio proceso programą perkelti į PA, kai ji tampa laisva, • paskirti ar atimti prireikus iš kai kurių procesų tam tikrą jų užimamą PA sritį. Virtuali atmintinė. Viena pagrindinių OS funkcijų yra efektyviai ir kruopščiai paskirstyti atmintinę. Virtualios atmintinės atveju vartotojui visai nesvarbu, kur bus patalpinta jo programa. Programa dalijama į modulius ar mažas sekcijas, kurios prireikus įrašomos į pagrindinę atmintinę. Laikinai nenaudojami moduliai saugomi greitaeigiame diske. Seniau visa programa turėjo būti įrašyta į pagrindinę atmintinę prieš ją vykdant. Virtuali atmintinė palengvina multiprogramavimą. 3.3.5. Išorinės atmintinės bei įvesties ir išvesties valdymas. Operacinė sistema rūpinasi vietos diske skirstymu, laisvos vietos tvarkymu, disko darbo planavimu. Valdant išorinę atmintinę, OS relizuoja šios atmintinės paskirstymą bylpms, kaupia informaciją apie užimtas ir laisvas atmintinės sritis. Įvesties ir išvesties posistemės atlieka sąsajos tarp pagrindinės ir išorinės atmintinės funkcijas. Jame yra ir įrenginių tvarkyklių (OS modulių, tiesiogiai sąveikaujančių su įvesties ir išvesties įrenginiais) rinkinys. Bylų, įvesties ir išvesties bei išorinės atmintinės valdymas yra tarpusavyje tampriai susieti. 3.3.6. Kitos sistemos funkcijos. Be aukščiau išvardytų, dar gali būti pažymėtos tokios operacinių sistemų funkcijos: • kompiuterio išplėtimas, pajungiant papildomus naujo tipo įtaisus ar pakeičiant senus įtaisus, • apsauga: priemonės, reguliuojančios sistemos išteklių skyrimą, • tinklo priežiūra: priemonės pranešimams siųsti ir gauti, • vartotojo komandų interpretavimas: sąsaja tarp vartotojo ir operacinės sistemos. 3.4. Asmeninių kompiuterių OS 3.3.1. Įvadas Gari Kindall daktaro disertacijoje 1973 m. pateikė sėkmingiausią to laiko OS – CP/M (Control Program for Microcomputers). 1981 metais IBM išleido pirmuosius savo asmeninius kompiuterius ACORN, kuriuose buvo naudojama Microsoft sistema PC-DOS 1.0. Vųliau IBM kompiuteriams PS/2 buvo sukurta OS/2. 1983 metais superkompiuteryje Lisa buvo panaudota grafinė vartotojo sąsaja (GUI – Graphical User Interface). Tai pirmoji sąsaja, palaikiusi daugelio užduočių vykdymą (angl. multitasking). 3.3.2. Vartotojo terpė, grafinė vartotojo sąsaja Kol grafinės sąsajos nebuvo, vartotojo ir sistemos dialogas buvo vykdomas naudojant komandinę eilutę arba vartotojo sukurtus langus, dąniausiai primityvius.Juose buvo naudojamas simbolinis vaizdavimo būdas, todėl vaizdingumo ir patogumo požiūriu toks dialogas gerokai atsilieka nuotų galimybių, kurias jam teikia grafinės sąsajos (GUI). Skirtingai nuo anksčiau programose paprastai naudotos komandinės eilutės sąsajos, grafinė sąsaja remiasi langais, kuriuose informuoja vartotoją apie programą, išveda įvairius pranešimus, vykdo dialogą su vartotoju. Dialogo lango viršuje paprastai jo antraštė, po antrašte – meniu juosta, kurioje sutelktos komandos rezultatams tvarkyti, pagalbai gauti. Dialogo lange būna mygtukai, kortelės. Kai kurie dialogo elementai būna užrašyti neryškiai. Tai reiškia, kad toje situacijoje negalima jais naudotis. Pabrauktos raidės skirtos alternatyviam veiksmo atlikimo inicijavimui (su klavišu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!