Demografija

Didelę įtaką populiacijos tendencijai augti turėjo ir labai padidėjęs vyresnio amžiaus žmonių skaičius industrinėse šalyse. Deja, vyresnių žmonių socialinė padėtis modernioje visuomenėje yra daug blogesnė, nei ji buvo ankstesnėse kultūrose, kai garbus amžius buvo siejamas su prestižu, o kartais ir valdžia. Vyresni žmonės ne tik visada turėjo stabilią poziciją visuomenėje, bet ir atlikdavo svarbias pareigas šeimoje. Daug kas išnyko šiuolaikinėje visuomenėje. Vidutinis žmonių amžius nuolat auga. Pavyzdžiui 1800 m. Didžiojoje Britanijoje visuomenės vidutinis amžius buvo apie 16 metų, o 1900 m. buvo 23 metai, o dabar jau pasiekė virš 30 metų. Vidutinis populiacijos amžius augs palaipsniui, jei neįvyks didelių pakitimų demografijoje. Prognozuojama, kad 2030 m. vidutinis amžius išaugs iki 37 metų, o žmonių kuriems virš 65 metų bus virš 11 milijonų. Taip pat didės labai senų žmonių skaičius. Jau 2000 metais žmonių kuriems virš 85 metų bus 1,5 % visos populiacijos. Yra dvi pagrindinės priežastys kodėl vyresnių žmonių skaičius sparčiai išaugo: I. Dabar dažniausiai žmonės gyvena ilgiau nei anksčiau. Nuo 1900 m. vidutinė gyvenimo trukmė vyrams pailgėjo 12 metų, o moterims 14 metų. Šious rodiklius sąlygoja medicinos pasiekimai, dėl kurių sumažėjo kūdikių ir vaikų mirtingumas, bei pradėta kovoti su infekcinėmis, širdies ligomis ir vėžiu. II. Antra priežastis yra “kūdikių bumas”, kuris įvyko 1940-1960 m.( įpatingai Amerikoje ). Šis “ kūdikių bumas” pakeitė populiacijos sudėtį, dėl to ji nuolat sensta. Žmonių populiacijas tiria demografai ,jie domisi žmonų amžiumi ir visuomenes skirsto į: jaunas, vyresnias ir senas. Jų kriterijus yra santykis žmonų kuriem virš 65 ir visos valstybės žmonių skaičius. Taigi atsilikusios šalys yra “jaunos”, nes jose aukštas mirtingumo skaičius ir blogos gyvenimo sąlygos, o industrinės ir modernios šalys yra “senos”. Taigi sudėjus visų valstybių duomenis išeina, kad mūsų populiacija yra “vyresnioji”, žengianti į senėjimą. Taigi tai reiškia ne tik , kad vyresnių žmonių segmentas visuomenėje bus didesnis, bet ir tai, kad jis įtakos požiūrį ir gyvenimo patirtį visiems. Visuomenės senėjimo svarbą įrodo ir tai, kad atsirado naujas sociologijos mokslas – gerontologija. Graikų kalbos žodis “geron”, reiškia senas žmogus. Taigi šis mokslas tyrinėja senėjimą ir vyresnius žmones. Gerontologijos tyrimo sritis yra ne tik fizinis senėjimas, bet taip pat, kaip vyresnį amžių apibrėžia kultūra. Žmogaus gyvenimo ratas yra susijęs su biologiniu senėjimu. Bet realybėje kiekvienas gyvenimo etapas priklauso nuo to, kaip visuomenė apibrėžia senėjimą ir asmeninę patirtį socialinėje struktūroje. Kiekvienoje visuomenėje įvairaus amžiaus žmonės gali būti apibrėžti skirtingai ir gali būti įvairiai skirstomos žmonių amžiaus grupės. Amerikoje išskiriami: vaikai, jaunuoliai ir suaugę. Iš kiekvienos kategorijos tikimasi tam tikrų asmeninių užsiėmimų ir elgesio normų. Bet to tikrai nėra kiekvienoje visuomenėje. Pavyzdžiui Samoan salose neišskiriama paauglystė. Dėl to, kad galėtume gerai suprasti senėjima ar kitą gyvenimo etapą turime išnagrinėti ir biologinius, ir socialinius faktorius . Savaime aišku, kad biologiniai faktoriai svarbūs, paskiriant įvairias roles remiantis amžiumi. Kūdikis praleidžia daug laiko ugdant socialinius įgudžius taip pat kaip ir emocinę nepriklausomybę . Būtų neįmanoma paskirti kūdikiui mokslininko rolę, kuri reikalauja techninių žinių ir įgūdžių, ar didelės kompanijos vadybininko rolę, kuri reikalauja socialinių įgūdžių ir tvirtumo. Visuomenė laukia, kol žmogus suauga, kad galėtų paskirti jam vaidmenį, kuris reikalauja fizinių, protinių ir socialinių įgūdžių. Biologiniai faktoriai veikia ir kitą gyvenimo rato dalį. Su amžiumi, žmogaus organizmas pereina silpnėjimo procesą. Jis prasideda skirtingu metu ir trunka įvairiai, priklauso nuo žmogaus ir jo atliekamų funkcijų. Tai gali prasidėti iki senėjimo ir netgi brandoje. Pavyzdžiui mūsų smegenys pradeda silpti iki mums gimstant, prieš gimimą mes turime 20 milijonų smegenų ląstelių, bet mes jas prarandame per mūsų gyvenimą. Bet ši netektis yra kompensuojama per mokymąsį ir patirtį. Kad ir kokie vidiniai organizmo vyksmai skatina senėjimą, mes visi pažįstame išorinius bruožus – raukšles, plonėjantys, žilstantys plaukai, paraudusios ir vandeningos akys ir t.t. Priedo, kai žmonės sensta, jie yra linkę dažniau susirgti: artritu, per dideliu kraujo spaudimu, klausos ir regos blogėjimu, širdies ligomis. Visi šie sveikatos pablogėjimai yra susiję su aplinka. Pavyzdžiui klausos pablogėjimas mažėja jei aplinkos triukšmas sumažėja. Taip pat daugumas šių negalavimų gali būti sumažinti pakeitus gyvenimo (elgesio) įpročius: perdidelis kraujo spaudimas gali būti sumažintas dietos, mankštos ir gydimo pagalba. Žvelgiant iš socialinių vaidmenų pozicijos, sveikatos pablogėjimas turi įtakos vyresnių žmonių veiklai. Vaidmenys kurie reikalauja didelės fizinės jėgos ar tikslių veiksmų, gali būti per sunkūs žmonėms, kurių fizinė jėga ir pojūčiai yra nusilpę. Bet reikia įsiminti, kad tai susiję tik su tokiais vaidmenimis – ne visi mes turime krauti sunkvežimius ar taisyti laikrodžius. Taip pat reikėtų įsiminti, kad fiziologiniai faktoriai yra iš dalies priklausomi nuo socialinių faktorių. Jei vyresni žmonės yra visų laikomi kaip silpni ir priklausomi, jie dažniausiai perima šias “atiketes” ir vengia bet kokios veiklos, kaip fizinis darbas ar bėgiojimas, netgi jei jie iš tikrųjų gali atlikti šią veiklą. Dabar pažvelgsime, kaip socialinės viltys, dėl žmogaus elgesio, jausmų tam tikrame amžiuje, reguliuja žmogaus elgesį. Paprasčiau tariant – visuomenės iškeltas normas tam tikrom amžiaus grupėm. FORMALIOS AMŽIAUS NORMOS. Kai kurios normos yra formalios ar oficialios. Mes negalime balsuoti būdami 17, bet 18 galime. Kai kuriose valstybėse vieni gali pirkti alkoholį nuo 20-ties, kitose nuo 21 metų. Žmonės gali dirbti iki 65 (67 ar 70). Po to jie turi išeiti į pensiją. Aiškus pavyzdys formalių amžiaus normų yra vaikų perėjimas iš vienos klasės į kitą remiantis amžiumi ( nebent jų sugebėjimai yra žemesni ar aukštesni jų amžiui). NEFORMALIOS AMŽIAUS NORMOS. Kitos amžiaus normos yra mažiau specifiškos. Nėra nustatyto tikslaus amžiaus, kada baigti mokyklą, ištekėti, susilaukti vaikų ar pradėti dirbti. Bet vis vien mūsų visuomenė yra nustačiusi, kada šie įvykiai turi įvykti. Pavydžiui, yra tikimasi, kad kai žmogus baigia vidurinę mokyklą, jis ar ji neturi laukti per ilgai siekdamas surasti darbą ar stoti į aukštąją mokyklą. Iš tiesų, tyrimai rodo, kad yra “socialiniai laikrodžiai” ar “tvarkaraščiai” kurie parodo žmogui ar jo gyvenimas vyksta pagal tvarkaraštį ir laiku. Jei žmogus mano, kad jis atsilieka nuo tvarkaraščio, gali labai susirūpinti ir sunerimti. Kartais žmonės iškrečia dramatiškus poelgius norėdami “pasivyti”. Ši idėja apie socialinius tvarkaraščius yra stipriai įtakota amžiaus normų. Socialiniai stereotipai išreiškia žinutę: jei moteris neištekėjo iki tam tikro amžiaus, tarkime iki 30-ties metų, ji jaus spaudimą paskubėti, kad netaptu senmerge. Vėjavaikio stereotipas gali daryti spaudimą žmogui kuris neskuba rinktis karjeros, darbo ar kurti šeimos . Jei kai kas nors pasako “elgis pagal savo amžių” mes visi – vaikai, paaugliai, ar suaugę – jaučiame, kad peržengėme kažkokias ribas ir turėtume pakeisti savo elgesį. Amžiaus stereotipai gali būti kenksmingi vyresniem žmonėm. Kadangi vyresni žmonės turi atsisakyti daugelio vaidmenų, kuriuos jie turėjo anksčiau, jie dažnai jaučiasi sutrikę kai reikia prisitaikyti prie naujų, mažiau reikšmingų vaidmenų. Be viso šito, jie turi kovoti su daugybe stereotipų susijusių su jų amžiumi. Grėsmė visų stereotipų yra ta, kad jie dažnai tampa žmogaus gyvenimo pabaigos pranašais. Pavyzdžiui mitas, kad vyresni žmonės yra belyčiai “adarai”, gali sulaikyti vyresnius žmones nuo sveiko seksualinio gyvenimo. Alex Cmfort yra pasakęs, kad “seni žmonės nesimyli, dėl tos paties priežasties dėl ko nustoja važinėtis dviračiu , ne dėl senatvės silpnumo , o dėl to , kad tai atrodys kvailai”. Šie neigiami stereotipai apie vyresniuosius yra dažniausiai nepatikrinami (neįrodomi), bet jauni ir seni žmonės vis vien jais tiki. 1975 m. visuomenės nuomonių apklausoje, žmonės nuo 18 – 64 metų ir tie kuriems 65 ar daugiau sutarė, kad daugumas žmonių virš 65 nėra labai budrūs ar protingi, ne labai gerai atlieka darbus ir nėra labai aktyvūs fiziškai ar seksualiai. Daugumas apklaustųjų pripažino, kad kai kurie senyvi žmonės yra aktyvūs ir budrūs. Bet paklausti apie senų žmonių aktyvumą, daugumas žmonių atsakė, kad senųjų užsiėmimai yra “sėdintys”. Bet ši nuomonė buvo paneigta vyresnių žmonių veiklomis, kuriomis jie užsijima. Taigi, mūsų visuomenė turi vilčių sistemą, kuri susijusi su amžiuni. Kol normos ir rolės, susijusios su amžiumi, skiriamos skirtingai, tol bus amžiaus stratifikacija. Amžiaus stratifikavimo sistemoje, įvairaus amžiaus grupės gauna skirtingus socialinius “apdovanojimus”. Amžius yra dar vienas pagrindas visuomenės skirstymui, kaip rasė, lytis... Bet amžius eina per visas stratifikacijos sistemas. Ši sistema tinka mums visiems be išimties. Atrodo naturalu skirstyti gyvenimą į kelias ryškias pakopas – kūdikystė, vaikystė, paauglystė, pilnametystė, branda, senatvė.Sociologijos vadovėliuose išskiriami šie svarbiausi gyvenimo etapai:vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Bet kai kurie šie etapai yra labai neseniai išrasti. 1. VAIKYSTĖ. Viduramžių Europos visuomenėse su vaikais buvo elgiamasi kaip su suaugusiais, kai tik jie galėjo gyventi be nuolatinės priežiūros. Vaikystės idėja, kaip atskira pakopa buvo nežinoma iki XVII amžiaus žodžiu “berniukas” buvo kreipiamasi ne į vaiką, o į vyrą kuris yra priklausomas - ar jis būtų 5 ar 50 metų. Nebuvo specialaus žodžio jaunoms moterims tarp 7 ir 16 metų apibūdinti. Žodis “vaikas” buvo giminystės terminas ir nebuvo susijęs su amžiumi.Dabartinė vaikystės samprata pradėjo formuotis XVII a., kada vystantis ekonomikai reikėjo šiek tiek raštingų darbininkų. Vaikai ėmė lankyti mokyklas, taip keletu metų atitolindami savo tapsmą darbininkais. 1982 m. Neil Postman iškėlė provokuojantį teiginį, kad ratas apsuko savo ašį ir, kad vaikystė “nyksta” vėl, dėl labai įvairių mechanizmų. Jo argumentas yra tas, kad žiniasklaidos skleidžiama informacija – ypatingai televizijos – susijusios su seksu, mirtimi, ligomis, pinigais ir sudėtingomis psichologinėmis ligomis, kaip depresija, visuomenė dabar laiko “neįmanoma nuslėpti tokią paslaptį”. Postman priskiria vaikų nusikalstamumo, seksualumo, venerinių ligų augimą šiam fenomenui. Teigti, kad tai sukelia vaikystės išnykimą būtų per daug, bet žiniasklaida tikrai sulaužė supratimą ką suaugę turėtų žinoti apie pasaulį ir ko vaikai turėtų nežinoti. 2. JAUNYSTĖ. Kita, gyvenimo rato pakopa galima sakyti buvo “išrasta” irgi visai neseniai. Kolonijiniais laikais nebuvo išskirima jaunystė. Ji atsirado tik XIX a.pab., kai industrializacijos dėka ėmė nepakakti vien skaityti ir rašyti mokančių darbininkų.Prireikė ilgesnio laiko sudėtingesnėm profesijom igyti. Taip atsirado atotrūkis tarp vaikystės ir pradedamos profesinės veiklos kaip dar vienas individualaus gyvenimo etapas, be kurio neįsivaizduojama šiuolaikinė visuomenė ir kuris kelia pakankamai daug socialinių problemų. 3. BRANDA.Šis periodas anksčiau buvo vertinamas kaip stabilus, bet dabar brandos amžius pripažįstamas kaip nuolatinių įššūkių ir pokyčių laikas.Įgyjama profesija, sukuriama šeima-žmogus tampa savarankiškas ir atsakingas už save..Profesija ir šeima yra pagrindinė veikla šiame gyvenimo etape.Anksčiau branda nebuvo skirstoma. Ji tęsdavosi iki tol kol žmogus nebegalėdavo funkcionuoti dėl ligos ar senatvės silpnumo. 4. SENATVĖ. Senatvė, kuri formaliai reiškia suaugusio žmogaus funkcionavimo pabaigą tapo susijusi su išėjimu į pensiją nuo 1930 m., kai išėjimas į pensiją tapo savaime suprantamu, žmonės tapdavo seni sulaukę 65 metų, kartais anksčiau, nors daugelyje atvejų jie vis dar gali efektyviai funkcionuoti. Kadangi buvo išrastos įvairios gyvenimo pakopos, tai perėjimas nuo vienos pakopos prei kitos yra pažymimas kokiais nors ritualais ar perėjimo apeigomis. Pavyzdžiui perėjimas į suaugusių pasaulį gali būti pažymėtas ištvermingumo testu. Perėjimo apeigos padeda socializuoti žmones į jų naujus vaidmenis, suteikiantis progą kitiems pakeisti savo nuomonę apie tą žmogų. Daugelyje Vakarų industrinių šalių tokie ritualai tapo mažiau reikšmingi. Santuoka jau nėra tokia formali, kokia ji buvo. Daugiau ir daugiau nesusituokusių porų gyvena kartu ir poros kurios susituokia, tai daro netradiciškai. Vestuvės vyksta paplūdimiuose ar ant kalno viršūnės, taip pat kaip ir bažnyčioje tradicinė priesaika yra kartais pakeičiama jaunosios ir jaunikio įžadais. Kiti perėjimai, padėties pakeitimai, yra pažymimi nesvarbiais ritualais. Perėjimas iš nebalsuojančio piliečio į balsuojantį ir nevairuojančio į vairuojantį, yra pažymimi tiktai neasmeniniu apdovanojimu, dokumentu, dažnai per paštą. Ritualų susijusiu su amžiumi nykimas gali turėti neigiamų pasekmių visuomenei. Perėjimo apeigos turi dvi pagrindines funkcijas: 1. Jos sukuria socialinį solidarumą, nors laikiną, ir suteikia reikšmę tam tikriems pasikeitimams mūsų gyvenime. 2. Padeda mums suprasti savo vietą.Jei mes “nepažymime”perėjimo mums gali būti sunku suvokti savo padėtį. SENĖJIMO TEORIJOS Kaip jau minėjau dėl labai didelio senų žmonių skaičiaus išaugimo pradėta skirti daug dėmesio gerontologijai, taigi buvo sukurtos kelios konkuruojančios teorijos apie senėjimą. NUSIKRATYMO TEORIJA. Viena iš labiausiai diskutuotinų minčių apie senėjimą yra nusikratymo teorija. 1961 m. Elaine Cumming ir William Henry pasiūlė šią teoriją. Jie teigė, kad žmonės sensta, jie ir jaunesni žmonės aplink juos, pereina periodą –atsitraukimo (užsisklendimo), lyg ruošdamiesi palikti gyvenimą: be to vyresni žmonės pereina neužimtumo procesą nuo socialinių vaidmenų, žymių darbo vaidmenų, bet taip pat ir nuo pilietinių vadovavimų ir pareigų. Šie užsisklendimo ir neužimtumo procesai yra atsakas į susenusių ir nusilpusių sugebėjimų priėmimą ir akistatos su mirtimi socialinį kontekstą. Vienu atžvilgiu žmonės kurie yra neužimti yra laisvi, todėl, kad jie nėra apriboti profesiniu dalyvavimu darbe ir visuomenės veikloje. Iš socialinių pozicijų, uždarumo procesas yra būtinas pagal nusikratymo teoriją, todėl, kad vietos kurias užima seni žmonės turi būti užpildytos jaunais žmonėmis, labiau produktyviais asmenimis. AKTYVUMO TEORIJA. Nusikratimo (išsivadavimo) teorija buvo užpulta tuoj pat. Kritikai klausė: nusikratymo vertės ir jos pozityvių reikšmių individui ir visuomenei. Jie pabrėžė negatyvias senų žmonių izoliavimo pasekmes ir tvirtino, kad taip daryti yra nehumaniška ir žiauru. Dabar tarp gerontologų nusikratymo teorija nėra propoguojama, ja netikima, nes ji per gerai “nuspalvina” senėjimo procesą. Šią teorija pekeitė aktyvumo teorija, kuri teigia, kad kai seni žmonės palieka savo buvusius vaidmenis, jie jaučia netekties skausmą, išskyrimą iš visuomenės, taip pat sumažėja savigarbos jausmas. Norėdami išlaikyti savo moralę ir pozityvų savęs suvokimą jie turi elgtis priešingai nei neužimtinumas, jie turi “persitvarkyti”. Šios teorijos šalininkai teigia, jei vyresni žmonės liks aktyvūs, užims visuomenės vertinamus vaidmenis ir bendraus su kitais – pavyzdžiui dirbs nepilną pamainą po išėjimo į pensiją ar visuomenei naudingą darbą – jie liks psichologiškai sveikesni. Bendrai, kaip žmonės elgiasi su senesnias žmonėmis priklauso nuo to ką tas žmogus veikė anksčiau savo gyvenime. Jei žmogus pasensta su turtingu ir įvarių visuomenės vaidmenų rinkiniu, jis ar ji bus geriau pasiruošę atsisakyti ankstesnių pagrindinių vaidmenų. Tyrimu metu kurie buvo atlikti Kalifornijos universitete ir truko per 40 metų, iš psichologinės pusės buvo išsiaiškinta, kad žmonės 30 metų esantys psichologiškai sveiki ir tokie patys aktyvūs lieka ir 70 metų. Tyrimas išaiškino, kad suaugę žmonės 30 metų, kurie buvo depresuoti, bailūs ar giežti liko tokie patys iki savo gyvenimo pabaigos. SUBKULTŪROS TEORIJA. 1965 m. Arnol Rose iškėlė nuomonę, kad žmonės pereina į senyvą amžių lengviau jei jie priklauso kokiai nors “vyresniųjų subkultūrai”. Subkultūra – tai grupė, kuri turi savo vertybes ir normas, kurios skiriasi nuo dominuojančios kultūros. Jei senyvi žmonės gali “įsigyti” naujų draugų taip kaip išlaikyti senąsias draugystes, jie dažnai sugeba išvystiti tokią subkultūrą ir tai padeda jiems išlaikyti jausmą, kad jie yra psichologiškai sveiki. Tyrimai, kuriais buvo stebėtas senų žmonių elgesys Vakarų Pakrantėje parodė, kad gyventojai – pagrindinai senyvo amžiaus moterys – ten susirado labai gerų draugų. A. Rose teigė, kad “išėjusių į pensiją kaimelių” ir kitų bendruomenių vyresniems žmonėms, taip pat ir institutų seniems žmonėms, augimas sukūrė senyvo amžiaus žmonėms būdingą subkultūrą. Jausmas, kad kažkam priklausai yra svarbus bet kokio amžiaus žmonėms, bet tai ypatingai svarbu, kai daugumas žmogaus turėtų pareigų nusilpo ar visai išnyko. Tampant subkultūros nariu galima išvengti izoliacijos ir sustiprinti savigarbos jausmą IŠTEKLIŲ TEORIJA. Pasikeitimo teorija rodo socialinį bendravimą, kurio metu žmonės, kurie bendrauja, yra linkę padidinti savo nuopelnus. Sussman 1979 m. pasiūlė, kad ši teorija galėtų būti pritaikyta šeimoje. Paplitęs aukštas skaičius skirybų ir antrų vedybų, rodo kad, kai žmonės tampa nepatenkinti savo vedybiniu gyvenimu, stengiasi užbaigti ir rasti padėtį kuri yra jam palankesnė – tai yra racionalu. Apibūdinant šią teriją senėjimo procesui, gali būti įrodyta, kad šeimos nariai kurie kontroliuja pragyvenimo šaltinius (žmonės kurie gaauna darbo užmokestį nuo 18 –60), sulaiko šiuos šaltinius nuo jaunesnių, kurie negali padėti šeimos pajamoms, taip pat nuo senų žmonių, kurie neįneša tiek daug, ar yra tikima, kad neįneš. Ši teorija teigia, kad išlaikomo emocinio prisirišimo jėga ir įsipareigojimo jausmas, kuris atsiranda tarp tėvų ir vaikų tęsiasi visą gyvenimą. Be to, išteklių teorija parodo, tai kad skirtingos amžiaus grupės gali būti laikomos apibrėžtais socialiniais sluoksniais, todėl kad jos turi daugiau ar mažiau turto, jėgos ir prestižo nei kitos grupės. Ypatingai su senąja populiacijos dalimi gali būti elgiamasi, kaip su daugiau neigiamu sluoksniu, nes jis netenka savo užsiėmimo išėjęs į pensiją, dėl to, sumažja pajamos. Tai sukelia sąlygas tam, kad išsivystitų “amžiaus sąmonė” tarp šio sluoksnio narių, taip pat politinis amžiaus mobilizavimas, kaip netinkamos grupės. Nei viena iš senėjimo teorijų kurias peržiūrėjome nepristatė tikro senėjimo proceso. Senyvo amžiaus žmonės yra visų pirma žmonės, kaip ir bet kokio amžiaus žmonės, jie yra individai su unikalia istorija, pamatais, gyvenimo stiliumi ir asmenybėmis. Kiekviena senėjimo teorija turi įskaityti ir šiuos individams charakteringus bruožus. Pavyzdžiui, 60 metų vyriškis, kuris staiga neteko darbo, gali išgyventi susirūpinimo periodą ir depresiją. Jei žmonės aplinkui jį nesupras, kad tai natūralu ir laikina reakcija, jie gali pamanyti, kad jis yra “psichiškai nesveikas” ar “ netikša” ir pradėti elgtis su juo taip. Tada jis gali pradėti žiūrėti į save taip kaip jie į jį žiūri ir pasijusti dar labiau bejėgišku ir depresuotu. Bet jei jis gali pakeisti darbo apribotus tikslus į naujus pomėgius ir tikslus, jis gali rasti naujų jėgų pakeisti gyvenimo džiaugsmui ir savigarbai. Kaip jau minėjau, įvairių amžiaus grupių nariai turi įvairias atsakomybes. Taip pat kiekviena amžiaus grupė turi specifines problemas. Pavyzdžiui, paauglystė yra išskirta nuo daugumos suaugusių vaidmenų, tokių kaip pilno etato darbas ir politinės pareigos. Nors jie dėl to skundžiasi, bet tai sukelia jiems daugiau laiko eksperimentuoti su jų gyvenimu. Ir kai jie įžengia į darbo biržą, jauni žmonės ypač mažumos grupių nariai dažniau, nei kitų grupių žmonės nukenčia dėl bedarbystės. Jaunos poros su vaikais labai dažnai patiria ekonominių sunkumų. Jų pajamų neužtenka išlaikyti šeimai, o jei dar vienas iš tėvų lieka namie su vaikais, tai padėtis dar labiau pablogėja. Vidutinio amžiaus žmonės turi daugiausiai jėgos ir išteklių, nei bet kokios kitos grupės nariai, bet jie dažnai turi išlaikyti ir savo vaikus, ir tėvus. Dabar atkreipsime daugiau dėmesio į senų žmonių padėtį ne tik dėl to, kad jie susiduria su sunkiom socialinėm problemom, bet ir dėl to, kad jie yra sparčiai auganti visuomenės dalis. PSICHOLOGINIS SENĖJIMO SMŪGIS. Seni žmonės dažniausiai yra neturtingi, dažnai serga, vieniši ir sunkiai pritampa prie aplinkos. Be viso to jie turi susitakyti su išstumimu iš ankstesnių vaidmenų ir turi kovoti su mūsų visuomenėje vyraujančiu negatyviu požiūriu į senėjimą. Svarbiausia yra tai, kad jie turi susitaikyti su tuo, kad jau nebėra jauni. Prisitaikymas prie senatvės nulemia ar senatvė bus laiminga, ar liūdna ir nelaiminga. Priklausomybė ir vaidmens netektis. Jauni ir vidutinio amžiaus žmonės dažnai jaučiasi atsakngi už savo gyvenimus. Bet senatvė dažnai sukelia priklausomybės nuo kažko jausmą. Robert Atchley nuomone, kol modernios – indusrinės visuomenės idealizuos pasiekimus, nepriklausomybę ir valdymą, kaip pagrindinį kultūrinį tikslą, tol seni žmonės, kaip manoma su sumažėjusiais gabumais kentės dėl savigarbos praradimo. Kinta senų žmonių vaidmenys, kuriuos jie turėjo anksčiau. Žmonės kurie buvo teisininkai, autobusų vairuotojai, mokytojai, žmonos, vyrai, tėvai, dabar yra pensininkai, našlės, našliai, seneliai. Rolių pasikeitimas iš senų žmonių gali atimti užsiėmimus kuriais ji mėgavosi anksčiau. Irving Rosow teigia, kad senų žmonių perėjimas prie naujų vaidmenų yra problematiškas taip pat. Vyresnių žmonių socializacija yra kitokia, nei kitų žmogaus gyvenimo etapų. Todėl, kad nėra laiko pasiruošimui vaidmens pakeitimui į seną amžių ir mažai ar visai nėra apdovanojimų, kad buvo priimtas kitas vaidmuo. Tik su sunkumais žmonės prisitaiko prie jo. Kitų nuomonės yra labiau optimistiškos. Jie teigia, kad daugumai senų žmonių nerūpi ką apie juos mano kitos socialinės grupės. Todėl, kad jie gyvena tarp žmonių kurie juos jau seniai pažysta, jie yra gerbiami dėl ankstesnių pasiekimų ir darbų. Atchley mano, kad Rozow’s teiginiai yra teisingi tik tiem žmonėms, kurie prarado savo vaidmenis, kai neturėjo jokių artimų draugų ir pažįstamų. Nėra abejonių, kad kai kurioms vyresnio amžiaus žmonių grupėms yra sunkiau negu kitiems. Našliai ir našlės yra tokia grupė žmonių.Žmonėms kurie dažniau bendrauja su draugais ir kaimynais, gyvenimas yra pilnesnis nei tų kurie remiasi tik į šeimą, jos narius. Jų moralė yra aukštesnė, vienatvės ir nerimo jausmas nėra toks sunkus ir jie jaučiasi labiau “naudingi” ir yra labiau gerbiami. Nors draugystė ir kiti ryšiai palengvina gyvenimą, bet vis vien neįmanoma išvengti vargo ir izoliacijos. Kita senų žmonių grupė, kuri susiduria su didesnėmis problemomis yra žmonės iš kitų etninių pamatų, kur senėjimas pagal tradicijas buvo gerbiamas. Pavyzdžiui žydai New Yorko rytinėje dalyje, kurie ne tik turi kęsti skurdą, nusikalstamumą, vienišumą, bet taip pat turi susitaikyti su tuo, kad sensta svetimoje kultūroje. FIZINIO SENĖJIMO PASEKMĖS. Kaip jau minėjau, kad visi žmonės susiduria su fizinėmis senėjimo problemomis. Daugumas žmonių virš 65 metų pajunta, kad jie jau nebegali savo visos anksčiau įprastos veiklos. Problemos su sveikata tampa įprastos. Kadangi žmogaus išvaizda, stiprumas ir sveikata yra labai svarbūs žmogaus savijautai, tai aišku, kad ligos ir nesugebėjimai turi vyresnio amžiaus žmonių savijautai negatyvų atspindį. Kitas problemos šaltinis, neįprastai aukštas skaičius senų žmonių, kurie serga smegenų (protinėmis) ligomis. Pati rimčiausia protinio susirgimo liga yra organinė smegenų liga, kuri diagnozuojama apie 75% žmonių nuo 65 iki 74 metų amžiaus, kurie gydėsi protinio sutrikimo ligoninėse. Šios ligos simptomai protinis sutrikimas ir kliedėjimas. Jie dažnai gali būti palengvinti tinkamai gydant. Senų žmonių gyvenimas nėra jau toks niūrus, kaip atrodo ypač jei paklaustume jų pačių. 1980 m. apklausoje, daugiau nei pusė respondentų (virš 60 metų) teigė, kad yra optimistai ir tikisi tik gero ir net 30% teigė, kad yra laimingi, nes sugebėjo susidoroti su visomis problemomis, kurios užklupo senatvėje. 20% buvo žmonių, kurie įvardinti, kaip “nepastovūs” arba kuriuos daugiau ar mažiau amžius silpnino. Apklausa taip pat patvirtino, kad vyresniems žmonėms, kaip ir jauniesiems, laimė ir optimizmas yra susiję su sveiku sutuoktiniu. EKONOMINIAI FAKTORIAI. Kokia gi yra tikra senų žmonių materialinė padėtis? Kaip ir į daugumą tokių klausimų atsakymas yra daugialypis. Kai kuriose visuomenės dalyse senų žmonių ekonominė padėtis gali būti geresnė nei jaunų žmonių. Grupėse kur pajamos yra aukštos daugumas vaikų turi savo namus. Tokiais atvejais seni žmonės jau yra pergyvene metus, kai buvo sunki ekonominė padėtis, sukaupę santaupas ir nebėra įsipareigoję išlaikyti savo atžalas. Bet iš tiesų daugumos senų žmonių ekonominė padėtis yra problematiška, gal net “liūdna”. Išėjimas į pensiją: Daugumai žmonių išėjimas į pensiją reiškia didelį išteklių sumažėjimą. Tuo pačiu metu seni žmonės susiduria su didėjančiomis medicininio aprūpinimo kainomis, namų ruošos pagalbos išlaidos ir senelių namų mokesčiai. Tiktai maža dalis senų žmonių turi pakankamai santaupų; daug priklauso nuo socialinio draudimo. Nuskurdusių senų žmonių procentas labai pašoka palyginus su vidutinio amžiaus žmonių skurdu. Bet vis vien nuo 1960 m. vyresnių žmonių ekonominė padėtis žymiai pagerėjo, nes padidėjo pencijos, taip pat socialinis draudimas (JAV). Specialios grupės: Vyresnių šeimų pajamos yra maždaug per pus mažesnės nei jaunų šeimų. Bet yra tam tikrų senų žmonių kategorijų kuriuose dauguma yra žemiau skurdo ribos. Tokie žmonės yra tie kurie gyvena vieni ar su svetimais žmonėmis. Taip pat vyresnės moterys dažniau yra žemiau skurdo ribos nei senyvi vyrai ir juodaodžiai nei baltieji.Blogiausią padėti užima senyvos juodaodės moterys. Blogą padėtį užima seni žmonės kurie gyvena kaime. Visų pirmą jų pajamos yra mažesnės nei tų kurie gyvena mieste, bet tai kartais kompensuojasi dėl mažesnės gyvenamosios vietos kainos. Be to jie yra mažiau judrūs, blogesnės sveikatos, ir patyria mažiau gyvenimo džiaugsmo, nei seni žmonės gyvenantys mieste. Miestiečiai turi geresnes gyvenimo sąlygas nei kaimo žmonės, taip pat geresnį medicinos aptarnavimą, susisiekimą ir daugiau socialinių santykių. Kaime gyvena gerai tik tie pagyvenę žmonės, kurie gyvena su šeima, turi artimus draugus, kaimynus. Kartais senų žmonių skurdą yra labai sunku pastebėti. Išdidumas ir noras gyventi oriai ir nepriklausomai dažnai pastumėja senus žmones slėpti ekonominius sunkumus nuo šeimos narių. Žmonėm, kurie visą gyvenimą išlaikė patys save dažnai sunku pripažinti, kad jie jau nebesugeba ko nors atlikti, nors dažniausiai tai būna ne jų kaltė. Be to daugumas senų žmonių tampa socialiai izoliuti, užsidaro namuose bijodami smurto gatvėse. Senyvo amžiaus žmonės gėdijasi prašyti pagalbos, nors ji yra labai reikalinga jiems. GYVENAMOS VIETOS. Vis mažiau senų žmonių gyvena su savo šeimomis.Daugumoje atvejų tokia izoliacija yra savanoriška.Kai kurie seni žmonės renkasi gyventi vieni dėl nepriklausomybės, taip pat nenori būti našta savo vaikams;ir kurie negali pasirūpinti savimi gyvena senelių namuose.Taigi gyvenamosios vietos labai skiriasi, bet vis vien daugumas senų žmonių gyvena šeimos name.Nors su moterimis ir “labai senais” (virš 75) yra visai kitaip. Senos moterys dvigubai dažniau nei vyrai gyvena vienos ar gyvena name su žmogumi kuris nėra jos vyras.Tai atspindi faktą, kad vyrai yra viresni užsavo žmonas ir miršta anksčiau nei jos.Daugiau nei 30% senų žmonių gyvena namuose, kurie yra pusiau apgriuvę ir seni. Be to yra ištirta, kad senyvi žmonės, kurie nuomuojasi ar turi kokias patalpas, moka perdėtą skaičių savo pajamų (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!