Dėdes ir dėdienes - išsamus nagrinėjimas

Juozas Tumas - Vaižgantas (1869-1933) Istorinis kultūrinis kontekstas Istorinis kultūrinis kontekstas. Lietuvių kultūros būklė spaudos draudimo sąlygomis. XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo įtampa tarp caro politi­nio režimo (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis) ir senosios aristokratiškosios kultūros (daug rašytojų susiję su lenkiška dvaro aplinka, skaitoma lenkų literatūra). Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo gaivinti gimtąją kalbą, prie­šintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį susipratimą. Norminės rašomosios lietuvių kalbos nebuvo, kiekvienas autorius laikėsi savų taisyklių, bet svarbu, kad rašė lietuviškai. Į raginimą kurti tautinę kultūrą Vaižgantas atsiliepė nebijodamas rizikuoti dva­sininko karjera. Nemažai konservatyvių pažiūrų kunigų kovojo su nelegalia spauda, viešai iškeikdavo, įskundinėdavo jos platintojus. Vaižgantas priešingai - kiek ga­lėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę. Neoromantizmas (romantinė tautos sielos samprata) Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ankstyvieji XX a. pradžios neoromantikai siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Neoromantikams buvo svarbu sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; jie kreipė žvilgsnį į nematoma (vidiniai išgyvenimai, regėjimai, slapti patyrimai), į neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika). Apie tai kalbėjo ir Šatrijos Ragana. Ilgesys kažko kito - trokštamo ir nepasiekiamo - yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Savo grožinėje kūryboje Vaižgantas nesižavėjo protėvių žygiais, o istorijos faktuose stengėsi įžvelgti, kas būdinga lietuvių tautos sielai, ieškodamas tau­tiškumo ženklų, atsigręžė į tautosaką. Rašytojas tvirtino, kad beveik visa lietuvių literatūra tebėra romantinė, nes lietuvis - ne praktiško veiksmo, o ilgesio, tylios meditacijos, laisvos dvasios žmogus. Biografinis kontekstas. Juozas Tumas gimė rytų Aukštaitijoje, Anykščių rajone, valstiečių šeimoje. Vaižgantas buvo tipiškas rytų aukštaitis - gyvo būdo, staigus, kartais pasikarščiuojantis, bet galintis ir atvirai prisipažinti suklydęs. Mėgo gamtą, kaimo buitį, turėjo gerai išlavintą humoro jausmą. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur stropiai studijavo lietuvių literatūrinę kalbą. Seminarijoje pra­leisti metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o artimas ryšys su kaimu ir namais, aktyvi veikla formavo tautinę pasaulėžiūrą. Vaižgantas yra vienas didžiausių tautininkų. Jis galėjo gyventi tik Lietuvoje ir Lietuvai. Vaižganto tautiškumas buvo sustiprintas įsitikinimo, kad žmogus su tauta yra susietas tvirčiausiais ryšiais. ,,Ir tapau savosios visuomenės tarnas“ - savo tautai jis dirbo ką galėjo ir kaip galėjo, dėl tautos ne kartą patirdamas konfliktų ir su Bažnyčia. Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo paskirtas ne į Lietuvos, o į Latvijos bažnyčią, bet ir ten įsitraukė į vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Kaip ir daugelis XX a. pr. susipratusių lietuvių inteligentų, J. Tumas jautėsi pašauktas būti visuomenės švietėju, todėl aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą „Varpą“: rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius. Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: vaikomas po tolimiausius užkampius, valdžios ir bažnytinės vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. Visą energiją skyrė lietuviškai spaudai - uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną (dėl uždraustos lietuviškos spaudos platinimo nukentėjo jo brolis Jonas), įsteigė, redagavo, platino katalikišką leidinį „Tėvynės sargas“, kuriame rašė apie lietuvių spaudos reikalingumą, aiškino rusiškų mokyklų žalą vaikų sąmonei, ragino mokyti juos slapta namie, skelbė nacionalinio judėjimo šūkius, rūpinosi visais besikuriančios valstybės reikalais. Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas. Vilnių užėmus bolševi­kams, daugelis žmonių, bijodami teroro, iš Vilniaus pasitraukė - tik ne Tumas. Jis mėgino drauge su nauja valdžia dirbti ne politinį, bet kultūrinį darbą, nes gyveni­me labiau ieškojo to, kas žmones vienija, o ne kas skiria. Visada gynė asmeninį apsisprendimą dirbti išvien su visais, jei tik tas darbas neš naudos Lietuvai. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji gyveni­mo prasmė. Lietuvai tapus nepriklausomai, Vaižgantas drąsiai smerkdavo brolių lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo tariamą inteligenciją. J. Tumas platino rūpinosi telkti bendram darbui ir kunigus, ir pasauliečius, ūkininkus ir dvarininkus, žemaičius ir aukštaičius. Brolybė jam buvo didžiausias įsipareigojimas: visaip būna su tais lietuviais, visokie jie pasirodo, bet jie vis tiek yra broliai - tai vaižgantiškoji nuostata. Įsipareigojęs Dievui, Bažnyčiai, Tėvynei, Vaižgantas liko vienas laisviausių žmonių, sąmoningai suvokęs asmenybės laisvės svarbą ir visada ją gynė. Savo tėvuose jis dar matė vergiškumo, nuolankumo požymių. Lenkis, kad nekliūtų, - mokė jie. Tuo tarpu Vaižgantas galvojo jau kitaip: Manąs nebeėmė noras lenktis, ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam paprieštaraudamas. Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop apsisprendžiau laisvas, laisvą savo sumetimais sudarąs savo valstybę. Man buvo nepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava. Gyvendamas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete skaitė lietuvių literatūros paskaitas, savo pasakojimu sutraukdamas daugybę studentų iš visų fakultetų. Vaižgantas buvo puikus oratorius. Jis kalbėjo įsijautęs, gyvai, ekspresyviai, šmaikščiai, su palyginimais, hiperbolėmis, staigiais kontrastais. Rašė recenzijas kone apie visas naujai išėjusias knygas, teatro spektaklius, dailės parodas, ieškodamas „deimančiukų“. Rašytojas turėjo didelę įsijautimo į gamtą dovaną, stiprią vaizduotę, todėl savo kūriniuose žmogaus gyvenimo istoriją jis matė susiliejusią su gamta. Savo kūryboje rašytojas su meile vaizdavo liaudies buitį, papročius, kūrė gražius, dvasingus veikėjų paveikslus - „deimančiukus". Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką darbavosi. Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės“ Socialiniai tipai. Vaižganto sukurtas pasaulis trinaris: gamta, kultūra, visuomenė. Rašytojas norėjo įvesti literatūron savotiškus socialinius tipus, lyg ir likusius nuošalėje, bet reikšmingus. Tokie tipai jam atrodė esantys „dėdės ir dėdienės“. Tai lyg „atliekami“ žmonės, kai ūkio šeimininku tapdavo vienas iš brolių, o kiti turėjo gyventi drauge, negalėjo vesti, turėti savo šeimos. Vyko tylios, nematomos žmonių dramos. Tema Lietuvių etninis savitumas - pagrindinė Vaižganto kūrybos tema, meniškiausiai išplėtota apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Apysaką sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotos trijų žmonių - Severjos, Mykoliuko ir Rapolo Geišės - gyvenimo istorijos, subtiliai atskleidžiama, ką jaučia, kaip gyvena, ką pasi­renka baudžiavinio kaimo aplinkybių supančioti žmonės. Pirmoje dalyje vaizduojami baudžiauninkų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu veikėjai susitaikę, kad jų laimei nelemta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, Severja pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už šio „dvaro prižiurnos“. Kitose trijose dalyse pasakojama, kaip susiklostė veikėjų gyvenimas po baudžiavos panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, nuolankumas, visiškas atsidavimas aplinkybėms ir stipresniųjų (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, Bažnyčios, galiausiai gamtos gaivalo - instinktų) valiai yra pagrindiniai šių žmonių bruožai, nulemiantys likimą. Pasakotojas ir jo veikėjai Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus ik pasakotojas. Jis žino daugiau nei veikėjai. Štai Mykoliukas lyg „gamtos brolis žiogas“ groja sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kalba ir apie spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirbtinai nepasigaminsi“, ir apie baudžiavos nežmoniškumą, net daro išvadą: nors ir primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą. Veikėjams tai nerūpėjo, nes jie „nemokėjo galvoti“. Apie jų savimonę pasakotojas nuolat primena: „nenusimanė“, „nežinojo“. Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas Geišė buvo aukštesnės savimonės, bet ir jis vadinamas „protingu beraščiu“. Pasakotojas teisina savo veikėjų primityvumą, nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu. Mykolas Šiukšta Mykoliukas - jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Atskleidžiama jo sveikata ir jėga - „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia“. Dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas. Visko jam užteko - ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Net žmonių būryje visada vienas, į save nugrimzdęs, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam matomą, vienam girdimą. Jo mėlynos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!