Bendrosios psichologijos egzamino temos

 1. Psichikos struktūra. Fizinių ir psichinių reiškinių ryšys. Manoma, kad psichika atsirado ir tobulėjo dėl būtinumo pažinti tuos daiktus ir reiškinius, kurie nuo organizmo atskirti erdvės ir laiko: (pvz.: augalas sau maistą gauna susiliesdamas su maistingomis medžiagomis, dėl to jam nebūtina psichika. Gyvūnams atvirkščiai – jau reikia tą dauktą pažinti, o tam reikalinga psichika.). Žmogaus psichinės tikrovės atspindėjimas priklauso ne tik nuo tikrovės obj ypatybių, bet ir nuo ypatybių: jutimo organų, patirties, išankstinių nuostatų, nuo asmenybės struktūros. Pvz.: neregys negali pažinti spalvų, kurčias – girdėti garsų. Žmogaus psichika – tai daugybė tikrovės atspindėjimo ir žmogaus elgsenos reguliavimo reiškinių. Jų psichika skiriasi nuo žemesniųjų gyvūnų daugeliu ypatybių. (Pvz.: žmogus ne tik patiria kokį nors reiškinį, bet ir supranta, kad jį patiria. Žmogus ne tik girdi, mato užuodžia, bet ir kuria naujus vaizdus, planuoja, sprendžia problemas nusimanydamas apie tuos reiškinius ir juos suprasdamas, o gyvūnas nesuprasdamas atlieka veiksmus. Žmogus turi sąmonę, o gyvūnas ne.) Pagrindinė psichikos funkcija adaptacinė. Psichika susideda iš šių psichikos komponentų: sąmonė, pasąmonė, savimonė, įsisąmoninami ir neįsisąmoninami reiškiniai. Savimonė – tai savo asmenybės psichinių ir fizinių savybių supratimas, kuris formuojasi veikiant kitų žmonių vertinimus. Taip pat savo poelgius lyginant su kitų žmonių. Ji sudaro galimybę žmogui tobulinti save. Ji pradeda formuotis 2-3 metų. Pasąmonės sritį sudaro tie reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nežino arba žino neapibrėžtai. Čia galima skirti reiškinius, kurie vyksta prieš sąmonę ir neįsisąmoninamus. Priešsąmonės lygyje, tai kas čia vyksta dėmesio pagalba gali būti pervedami į sąmonės lygį (tai įvairūs įspūdžiai, automatizuoti veiksniai). Neįsisąmoninami reiškiniai negali būti sąmoningais. Visi psichiniai reiškiniai skiriami į psichinius procesus, psichines būsenas, psichines savybes. Psichiniai procesai – dinamiški, danai besikeičiantys. Tai pažinimo, jausmų ir valios. Šių procesų dėka informacija priimama, pertv priimama, pertvir naudojama elgesio reguliavimui. Psichinės būsenos – tai pastovesni už psichinius procesus. Tai gali būti įvairios nuotaikos, energijos pakėlimas ar smukimas, psichinė įtampa. Psichinės savybės – reliatyviai pastovūs reiškiniai. Jie mažai priklauso nuo įvairių dirgiklių. Jas nulemia žmogaus fiziologinės ypatybės ir žmogaus patirtis. Tai charakterio bruožai, gabumai ir sugebėjimai. Visi šie reiškiniai nėra prieinami tiesioginiam pažinimui. Jie reiškiasi išoriniais judesiais, elgesiu, kalba, fiziologinėmis reakcijomis. Tai ir yra matuojama, kai sprendžiama apie psichinius reiškinius ir jų vyksmą. Šie psichiniai reiškiniai organizuoja, reguliuoja žmogaus elgesį. Jų dėka pažįstame aplinką, save. Jų dėka adaptuojamės prie socialinių ir gamtinių sąlygų. 2. Psichologijos tyrimo metodai: tyrimo strategijos. Yra žinomos 3 tyrimo strategijos: stebėjimo (aprašomoji), koreliacinė, eksperimentinė strategija. Stebėjimo ar aprašomoji strategija tyrime programa, kurios tikslas aprašyti reiškinį ar jo eigą, parodyti tam tikrų daiktų pasiskirstymą. Turi būti suformuluotas tyrimo tikslas, nuo jo priklauso kuriuos tyrimo būdus naudosim. Tyrimuose naudojamos įv. technikos. Jose tyrėjas neįtakoja tiriamųjų elgesio, nekontroliuoja veiksmų, kurie turi įtakos elgesiui, tik stebi, fiksuoja, aprašo. Todėl ši strategija vadinama aprašomoji. Šio tipo tyrimais sukaupiama gausi praktinė medžiaga, o paskui remiantis ja galima formuluoti hipotezes tolimesniems tyrimams. Koreliaciniai tyrimai: jų tikslas vertinti ryšį tarp dviejų kintamųjų ir daugiau. Formuluojama hipotezė apie ryšį. Ši strategija reikalauja, kad 1) tie reiškiniai tarp kurių numatomas ryšys būtų įvertinti kiekybiškai; 2) kad tie kiekybiniai įvertinimai būtų gauti tiriant tuos pačius individus. Pvz.: vaiko žodyno turtingumas priklauso nuo to, kiek ir kaip dažnai su vaiku šeimoje bendraujama. Reikia kiekybiškai įvertinti abu kintamuosius: žodyno turtingumą – x. Jį apibūdina skirtingų žodžių kiekis, kuriuos vaikas panaudoja vienam obj apibūdinti. Bendravimas šeimoje – y, skiriamas laikas vaikui šeimoje. Fiksuojama kelis kartus ir skaičiuojamas koreliacijos koeficientas. Jis įvertina ryšio stiprumą nuo +1 iki -1. gavus teigiamą trupmeną konstatuojama teigiama koreliacija. Ji reikštų, kad didėjant vienam kintamajam, didės ir kitas. Gavus trupmeną su neigiamu ženklu, neigiama koreliacija didėjant vieno kintamojo reikšmei, mažėja kito kintamojo reikšmė. Jei koreliacijos koeficientas arti 0, tai ryšio tarp kintamųjų nėra. Koreliaciniams tyrimams būdinga, kad tyrėjas nesikiša į tyrimo eigą. Šie tyrimai neleidžia daryti išvadų apie riškinių priežastingumą. Eksperimentiniai tyrimai. Pagr. ypatumas yra tas, kad tyrėjas sukelia norimą tirti reiškinį ir tikslingai kurdamas tam tikras sąlygas, stebi, kaip priklausomai nuo jo veiksmų kinta kiti su tuo susiję reiškiniai. Veiksnys ar reiškinys, kuriuo manipuliuoja tyrėjas vadinamas nepriklausomu kintamuoju. Priklausomu kintamuoju eksperimentuose būna tiriamojo elgsena bei jos rezultatai. Nepriklausomu kintamuoju būna įv. fizinės, socialinės aplinkos poveikiai. Pvz.: tiriant ar žmogaus skaitymo greitis priklauso nuo šrifto dydžio, nepriklausomas kintamasis yra šrifto dydis, o skaitymo greitis išreikštas laiko vnt. ir matuojamas pateikiant tiriamajam kiekvieną šrifto variantą yra priklausomas kintamasis. Taigi eksperimentu siekiama nustatyti ir paaiškinti ryšio tarp nepriklausomo ir priklausomo kintamojo pobūdį. Kad tai padaryti, reikia keisti nepriklausomąjį kintamąjį, nekeičiant visų kitų sąlygų, galinčio turėti įtakos tiriamojo elgsenai. Manipuliacijos nepriklausomas kintamasis tokiuose tyrimuose ypač svarbios. Jos atliekamos specialiai sudarant sąlygas empirinių duomenų rinkimui. Dauguma eksperimentų atliekama specialiose psichologijos laboratorijose, kur yra geriausios sąlygos kontroliuoti kintamuosius. Tokie eksperimentai vadinami laboratoriniais. Bet gali būti eksperimentuojama ir natūralioje individo gyvenimo, darbo ir kt. aplinkoje. Tokie eksperimentai vadinami natūraliais. 3. Psichologijos tyrimo metodai: tyrimo technikos. Skiriamos šios technikos: *stebėjimas, *apklausa, *testavimas. Stebėjimas kaip psichologijos tyrimo būdas yra organizuotas, tikslingas tam tikrų reiškinių suvokimas. Stebėdamas natūralią individo elgseną, tyrėjas nesikiša į įvykių eigą ir nejunta stebimasis, kad jį stebi. Vienas iš variantų yra vadinamas išprovokuotas stebėjimas. Tai planingas tikslingai sudarytų situacijų stebėjimas. Dažniausiai taikomas stebimas socialinį elgesį. Dar vienas natūralios elgsenos stebėjimo variantų yra stebėjimas dalyvaujant. Kartais psichologas bando tapti tos grupės nariu ir stebėti kitų jos narių elgesį „iš vidaus“. Kad natūralios elgsenos stebėjimu būtų gauti objektyvūs empiriniai duomenys tyrėjui reikia specialiai pasirengti, apmąstyti šiuos dalykus: 1. tyrėjas rengdamasis stebėjimui, turi numatyti, į kokius vnt tikslinga skaidyti elgseną. Vienu atveju tai gali būti žodinės reakcijos, kitu – pirštų judesiai, trečiu – atliekamų veiksmų rezultatai. 2. Stebėjimai organizuojami remiantis imčių principu, t.y. stebimi tam tikri elgsenos fragmentai. Laiko imčių technikai būdinga tai, kad elgsena stebima trumpais laiko tarpais (nuo 2sek iki 20min). Įvykių imčių technika taikoma, kai tyrėją domina tam tikras rečiau pasitaikančias elgesio apraiškas, pvz.: agresijos, mokinio elgesys. Stebima ir registruojama tik šių įvykių eiga. 3. tiksli faktų registracija – vienas svarbiausių reikalavimų renkant duomenis stebėjimui. Skiriamas stebėjimas kontroliuojamose sąlygose, t.y. eksperimentu. Pateikiamos užduotys, stebima fiksuojama užduočių eiga ir rezultatas. Tyrėjas aktyvus, gali keisti elgesį norima linkme. Savistaba – žmogus stebi savo vidinius išgyvenimus. Taip pat išgyvenimus išorės raiškos formomis. Tiriamųjų apklausa – tai toks empirinis duomenų rinkimo būdas, kai tiriamasis žodžiu ar raštu turi atsakyti į pateiktus klausimus. Formos atžvilgiu klausimai gali būti uždari ir atviri. Uždari klausimai reikalauja rinktis atsakymą iš dviejų ar daugiau alternatyvų. Atviri klausimai nukreipia tiriamojo atsakymą. Atsakymai į atvirus klausimus labiau būna apgalvoti, pokalbio metu yra glaudesnis ryšys tarp klausiančiojo ir atsakančiojo, bet juos sunkiau analizuoti. Atsakymus į uždarus klausimus lengviau palyginti. Dažniausiai apklausa pradedama atviru klausimu ir po to pereinama prie uždarų. Pokalbis interviu – tai sąvokos taikomos žodinei tiriamųjų apklausai žymėti. Interviu gali būti standartizuotas ir nestandartizuotas. Standartizuota vadinama tokia jo forma, kai uždari klausimai pateikiami griežtai laikantis formuluočių. Nestandartizuotas pokalbis vyksta laisviau, pateikiant atvirus, netiesioginius klausimus. Anketos naudojamos masinei apklausai, į raštu pateikiamus klausimus atsakoma raštu. Testavimas: naudojami testai – standartizuotos užduotys, iš kurių atlikimo rezultatų sprendžiama apie tam tikrų psichinių funkcijų, asmens ypatybių išsivystymo laipsnį ir būklę. Testai gali būti įvairūs. Rūšys skiriamos pagal įvairius kriterijus: pagal įv. Reiškinių sritį, kurią norima įvertinti skiriami (bendrųjų gebėjimų testai, specialiųjų sugebėjimų testai, asmenybės testai, savitarpio santykių testai). Pagal atsakinėjimo pobūdį (verbaliniai – žodiniai ir neverbaliniai – nereikalaujantys įsivaizduoti, atlikti praktiniam veiksmui). 4. Jutimas ir suvokimas. Pojūčių ir suvokinių rūšys, ju klasifikavimas. Jutimu palaikomas paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidiniais būviais. Jutimas – tai psichinis procesas, obj. savybės, vaizdo pojūčio formavimasis. Tai yra daiktų bei reiškinių savybių ir organizmo vidinių būvių, tiesiogiai veikiamų atitinkamus jutimo organus, psichinis atspindys. Žmogaus jutimo organus gali paveikti išoriniai daiktai ir jų savybės (pvz.: temperatūra, kūno forma, kvapas, spalva). Daikto savybė neegzistuoja atskirai nuo jo, todėl jausdami šiurkštumą ar švelnumą, mes galime pasakyti kokio tai daikto savybė. Bet orientavimasis aplinkoje vien pagal pojūčius yra netobulas, reikia tuos pojūčius dar ir suvokti. Kuo žemesnės evoliucijos gyvūnas tuo mažiau suvokia. Suvokimas – tai objekto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Suvokimas padeda organizmui orientuotis sudėtingomis jo gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Tikrovės vaizdai ir išgyvenimai formuojasi patyrimo įtakoje. Patyrimo įtaka suvokimui vadinama apercepcija. Pvz apercepcijos veikiamos matematikos žodį šaknis supras kitaip nei botanikas. Pojūčiai skirstomi į 5 rūšis: lytos, uoslės, skonio, regos, klausos. Regos pojūčiai – organo dirgiklis. Matome nuo 390-800 milimikronų elektromagnetines bangas, žemiau 390 – infraraudonieji spinduliai. Svarbiausia dalis regėjimo pojūčiams sudaryti yra akies tinklainė. Išsidėsčiusios joje 2-jų rūšių šviesai jautrios nervinės ląstelės, t.y. lazdelės ir kūgeliai. Kūgelių yra ~7mln centrinėje tinklainės dalyje. Jie padeda skirti daiktų formas, spalvas. Lazdelių yra ~130mln tinklainės pakraščiuose. Teikia juodų, pilkų spalvų pojūčių ir vadinama naktinio regėjimo aparatu. Skirtingų spalvų pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinio bangavimo skirtumų. Klausa – dirgiklis yra oro virpesiai, jų intensyvumas išreiškiamas decibelais. Skausmą sukelia 120 decibelų. Žmogus girdi nuo 16-20 Hz iki 20kHz. Skiriama fonetinė, muzikinė klausa. Klausos pojūčių charakteristikos yra tembras, aukštis, stiprumas. Uoslės dirgiklis yra lakiųjų medžiagų molekulės kartu su oru patenkančios į kvėpavimo takus. Žmogus gali jausti įvairius kvapus. Skonio pojūčiai – dirgiklis vandenyje ar seilėse ištirpusios cheminės medžiagos. Skonio pojūčiai turi 4 kokybes: saldumą, rūgštumą, sūrumą, kartumą. Jų kombinacijos lemia įv. medžiagų skonį. Skonio įvairovė priklauso ir nuo to, kad skonio pojūčiai susiję su uoslės pojūčiais. Lytėjimo pojūčiai – yra 4 gr. pojūčiai: vienai odai receptoriais galima gauti tik spaudimo, 2-ai tik šalčio, 3-čiai šilumos, 4-tai tik skausmo pojūčius. Paplitęs pojūčių rūšiavimas pagal receptorius: 1)interoceptoriai. Organiniai pojūčiai: alkis, troškulys, sotumas, persisotinimas, šleikštumas... 2)proprioceptoriai – kinesteziniai, pusiausvyros pojūčiai. 3)eksteroceptoriai – regos, klausos, odos, uoslės, skonio pojūčiai. Yra pojūčių, kurių pagrindinio receptoriaus beveik neįmanoma nurodyti. Pvz.: vibracija gerai juntama keliais receptoriais, todėl šis jutimas vadinamas intermodaliniu. Žinomas ir šeštasis, arba alųjų, pojūtis, iš dalies atstojantis regą. Neseniai atskleistas ir vadinamasis nespecifinis jautrumas – odos jautrumas šviesos bangoms. Bet kurioje suvokimo rūšyje dalyvauja judėjimo analizatorius. 5. Bendrieji pojūčių dėsningumai. Juntamąsias nervines ląsteles veikia įvairios fizinės prigimties dirgikliai, todėl skirtingi ir jų sukelti pojūčiai. Nuo fizinės energijos rūšies priklauso pojūčio pobūdis arba modalumas. Kiekvienas pojūtis yra tam tikro intensyvumo. Pojūčio intensyvumą lemia dirgiklio jėga. Intensyvumas priklauso ir nuo individualių subjekto savybių. Pojūčiai skiriasi ir trukme, kuri priklauso juo receptoriaus dirginimo laiko. To paties modalumo pojūčiai skiriasi vienas nuo kito kokybe. Jautrumu vadinamas jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklį ir jo kitimus. Svarbus jutimo organų ypatumas – jų prisitaikymas prie dirginimo stiprumo, pasireiškiantis jautrumo pakitimu. Jis vadinamas adaptacija. Nuo adaptacijos skirtina sensibilizacija – jautrumo padidėjimas veikiant vidinėms sąlygoms. Gyvas organizmas veikia kaip visuma, todėl nervinių ląstelių arba jų sistemų dirginimas gali turėti įtakos ir kitoms – gretimoms arba atokesnėms – ląstelėms arba jų sistemoms. Jautrumas atsiranda ir lavėja organizmui sąveikaujant su aplinka, o svarbiausia – dirbant. Kai kurios profesijos jį itin lavina. Galima ištreniruoti jautrumą eksperimentinėmis sąlygomis, bet toks jis bus trumpalaikis, o išlavėjęs atliekant tam tikro pobūdžio darbą. Žmogaus sensorinių sistemų jautrumo lavėjimą daugmaž galima valdyti. 6. Bendrieji suvokimo ypatumai. Žmogaus savybė suvokti daiktų realumą ir lokalizuoti juos erdvėje vadinama suvokimo daiktiškumu. Žmogaus stebima erdvė išskiriama į dvi nelygias dalis. Viena dalis yra pirmame plane išdėstyta figūra, o antra dalis yra fonas. Suvokimo visybiškumas atskirų daiktų priskiriamai prasmingai visumai. Skirtingi elementai jungiami į visumą, tačiau sudaryta visuma santykinai nepriklauso nuo elementų kokybės. Struktūriškumas – pakitus figūros kraštinių ilgiui, bet likus tam pačiam santykiui tarp jų, figūrą suvokiame kaip tos pačios klasės geometrinį kūną. Suvokimo metu, tai ką suvokiame visada išskiriame į figūrą ir foną. Yra dėsningumai figūros išskyrimo ir fono. Pvz.: panašūs į figūrą arba visumą jungiami elementai, panašūs savo spalva, dydžiu, forma. Artimumas – kai į figūrą arba visumą jungiami artimiausi elementai. Uždarumas – jeigu yra keletas uždarų ir atvirų figūrų, į visumą pirmiausia jungiamos uždaros. Suvokimo konstantiškumas – kai obj. išlaiko savo bruožus esant skirtingoms sąlygoms. Ryškus yra daikto dydžio, spalvos. Dydžio suvokimo konstantiškumas: pvz.: jeigu matome žmogų, kai matome jį už 100m nuo mūsų, nors jo vaizdas yra labai mažas, tačiau mes suvokiame, kad tai suaugęs žmogus, o ne vaikas. Spalvos suvokimo konstantiškumas pasireiškia kai tą patį obj suvokiame skirtingose šviesose. Formos suvokimo konstantiškumas – kai į tą patį daiktą žiūrime iš skirtingų pusių, jo formą suvokiame kaip vieną ir tą pačią. Suvokimo iliuzijos – tai iškreiptas tikrovės obj vaizdas, kuris susidaro obj tiesiogiai veikiant jutimo aparatą. Nuo iliuzijų reikia skirti haliucinacijas ir pseudohaliucinacijas. Haliucinacijos – patologinės būsenos girdim ir matome to ko nėra. Pseudohaliucinacijos – balsai girdimi viduje. 7. Dėmesys. Dėmesio rūšys.Dėmesio veiksniai. Dėmesio samprata. Organizmo judesiai ir veiksniai yra nuoseklūs, tam tikru dėsningumu seka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga. Dėmesys – savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Žmogaus dėmesys, palyginti su gyvūno dėmesiu, turi specifinių bruožų. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę veiklą, kad galėtų geriau pajusti ir suvokti išorinius poveikius. Tai į ką sutelktas dėmesys, vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje vadinama dėmesio fonu. Dėmesio obj. Dinamiškas – nuolat keičiasi. Dėmesio rūšys. Dėmesys reiškiasi įvairiomis formomis. Pagal pasireiškimo formas skirstomas į rūšis. Pagal platumą: selektyvus ir paskirstytas. Selektyvus dėmesys yra tada, kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją, o paskirstytas – kai tenka atlikti du ar daugiau veiksmų arba suvokti informaciją, pateikiamą dviem ar daugiau kanalų. Pagal pasireiškimo sritis dėmesys skirstomas į sensorinį, motorinį, emocinį ir intelektinį. Sensorinis dėmesys skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį. Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į nevalingą ir valingą. Nevalingu dėmesiu vadinamas sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį arba jo elementus iš aplinkos. Valingas dėmesys – iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išskyrimas iš aplinkos. Dar yra valingo dėmesio atmaina – povalinis (savaiminis) dėmesys. Vidinis dėmesys – tai sąmonės nukreipimas į vidaus pasaulio įvykius. Išorinio dėmesio objektai lokalizuoti išorėje. Individualus dėmesys ir grupinis dėmesys, kolektyvinis. Dėmesio veiksniai. Veiksniai, kurie skatina ar slopina psichinės veiklos selektyvumą, perėjimą nuo vienos veiklos į kitą, susikaupimą ir paskirstymą, vadinami dėmesio veiksniais. Būna išoriniai (priklauso nuo situacijos), vidiniai (priklauso nuo individo) veiksniai. Išoriniams veiksniams priskiriama stimulų ir jų sukeltų jutimo procesų stiprumas, neįprastumas, naujumas, spalva ir struktūringumas. Vidiniams veiksniams yra priskiriamas asmenybės kryptingumas (poreikiai, interesai) ir su juo susiję veiklos tikslai. Tikslų žmogus siekia vidiniais ir išoriniais veiksniais. Svarbus dėmesio veiksnys yra emocinis pastiprinimas. Dėmesio objekto išskyrimas iš fono priklauso ir nuo subjekto būsenos. 8. Dėmesio ypatybės, individualūs dėmesio skirtumai. Dėmesio ypatybės. Priklauso dėmesys nuo daugelio veiksnių. Dėmesio ypatybė – tai bendriausias jo pasireiškimo įvairiose psichinės veiklos srityse bruožas. Pagrindinės ypatybės yra: platumas (apimtis ir paskirstymas), perkėlimas, intensyvumas (koncentracija), patvarumas, atsparumas triukšmui ir svyravimai. Dėmesio apimtis yra įvykių, suvokiamų per trumpą laiką kiekis. Dėmesio paskirstymas – vienalaikis dviejų veiklų ir jų elementų atlikimas. Dėmesio perkėlimas vadinamas dėmesio nukreipimas iš pirmos veiklos į antrą. Dėmesio intensyvumas – tai jo sutelktumas į objektą. Dėmesio patvarumas matuojamas laiku, per kurį individas išlaiko dėmesį, nukreiptą į tą patį obj ar veiklą. Dėmesys ir asmenybė. Jis glaudžiai susijęs su kitais psichiniais procesais. Jis priklauso nuo žmogaus amžiaus, interesų, emocinės būsenos. Žmonių individualūs skirtumai lemia ir dėmesio skirtumus. Skiriasi žmonių dėmesio kiekybiniai parametrai. Dėmesio apimtis svyruoja nuo 3-4 iki 7-9 obj. , jo perkėlimas nuo 70-230s. Asmenys gali būti dėmesingi, išsiblaškę. Išsiblaškymo atmainos: tikrasis išsiblaškymas, laikinasis. Pagal platumą išskiriami du dėmesio tipai: distributyvus – jo apimtis didesnė už vidutinę, jis lengvai paskirstomas; koncentruoto dėmesio tipo žmonėms būdingesnis didesnis sutelktumas. Ryškus, ilgalaikis ir pastovus dėmesio nukrypimas nuo normos, jo susilpnėjimas vadinamas dėmesio sutrikimu. Dėmesys glaudžiai susijęs su asmenybės kryptingumu. Interesai ir poreikiai lemia žmogaus dėmesio kryptingumą. Dėmesio lavinimu vadinamas asmenybei ir jos veiklai reikšmingų dėmesio rūšių ir ypatybių formavimas specialiomis priemonėmis: Atsakomybės jausmo ir valios ugdymas, protinis aktyvumas ir suinteresuotumas, mokymo proceso organizavimas, stebėjimas, treniravimas. 9. Atmintis. Atminties rūšys. ATMINTIS. Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vadinamas atmintimi. Atminties posistemės ir rūšys. Tiesioginė ir netiesioginė atmintis. Tiesioginė atmintis – tai informacijos įsiminimas ir atsiminimas be kokių nors palengvinančių priemonių, be tarpinių procesų. Netiesioginė atmintis – pasireiškia įsiminimu ir atsiminimu, kuriuos palengvina įvairūs tarpiniai psichiniai procesai ar specialios priemonės. Pagal pasireiškimo modalumą: Motorinė atmintis – tai judesių ir jų sekos įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas. Vaizdinė atmintis – tai obj, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas. Emocinė atmintis – tai jausmų, išgyvenimų, visada susijusių su tam tikrais įvykiais ar žmogaus veiksmais įsiminimas... Žodinė atmintis yra specifiška žmogaus psichinės veiklos ypatybė. Įsiminimas ir atsiminimas yra nevalingos atminties procesai, o valinga atmintimi vadinama atminties procesai, kurie vyksta su valios pastangomis. Mechaniška atmintis – neįprasminta ar nesuprantama, logiška – pagrįsta medžiagos supratimu. Semantinėje, ilgalaikėje atmintyje laikoma visa, kas susiję su kalba, epizodinėje, ilgalaikėje – konkrečios vietos ir laiko įvykiai. 10. Atminties veiksniai. Individualūs atminties skirtumai.(veiksniai) Individualūs atminties skirtumai. Tai ištisa procesų, rūšių ir ypatumų sistema. Vieni ypatumai gali būti ryškesni, kiti mažiau ryškūs. Kartais žmonės su gera atmintimi ne viską atsimena, o žmonės su bloga atmintimi ne viską pamiršta. Skiriasi įvairių profesijų žmonių atmintis. Žmonių grupių atminties skirtumai vadinami atminties tipais. Pagal vaizdinės ir žodinės medžiagos įsiminimo sėkmingumą skiriami 3 atminties tipai: vaizdusis, žodinis-abstraktus ir mišrus. Savo ruožtu vaizdusis atminties tipas skirstomas į potipius: regimosios, girdimosios ir motorinės atminties. 11. Atminties procesai.Užmiršimas. Atminties procesai; užmiršimas. Įsiminimas, atsiminimas, laikymas atmintyje ir užmiršimas, vaizdiniai. Užmiršimu vadiname atminties procesą, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos informacijos individas negali atsiminti. Žmogus laiko atmintyje žymiai daugiau negu atsimena. Užmirštama pirmiausia tai, kas nereikšminga. 12. Mąstymas. Mąstymo turinio formos (vaizdiniai, sąvokos, sprendimai). Mąstymas – tarmiška ir apibendrinta tikrovės dėsningų ryšių pažinimo forma. Kartu mąstymas yra aukščiausios žmogaus veiklos reguliavimo ir autoreguliavimo būdas. Mąstymą galima nagrinėti keletu aspektų. 1)pažvelgti kaip į tikrovės pažinimo procesą; 2)kaip į tam tikrą bendravimo formą; 3)mąstymą galima susieti su veikla ir į mąstymą pažvelgti kaip į tam tikrą veiklos momentą. Vaizdiniai, sąvokos, sprendiniai tam tikros minties formos, kuriomis užkoduota tam tikra informacija. Ši informacija pertvarkoma mąstymo operacijomis. Vaizdinys – t.y. obj ar reiškinio vaizdas, kuris kyla atmintyje ar vaizduotėje kaip pats obj jutimo organų neveikia ir t.y. aukštesnio patyrimo atkūrimas. Priklausomai nuo apibendrinimo vaizdiniai skiriami į bendruosius ir dalinius. Kai panašūs obj ar reiškiniai suvokiami daug kartų, formuojasi vaizdinys, kuriame užfiksuoti bendriausi tos obj klasės ypatumai. Pvz.: daug kartų matytos upės padda formuotis bendram upės vaizdiniui. Daliniame vaizdinyje kartu su bendrais ypatumais užfiksuoti ir konkretūs to veiksnio ar daikto ypatumai. Didesniu žinių apibendrinimu ir organizacija nuo vaizdinių skiriasi sąvokos. Sąvoka – t.y. aukščiausio lygio apibendrinimas, joje užfiksuoti esminiai ir bendriniai obj požymiai. Sąvokos vieta sąvokų sistemoje priklauso nuo jos apimties ir turinio. Sąvokos apimtis – ją apimantys daiktai ar reiškiniai, pvz.: sąvokos medis bus siauresnė už sąvoką augalas, bet platesnė už sąvoką beržas. Sąvokos turinys t.y. visiems šios klasės nariams bendrinis ir esminis požymiai. Sąvoka suformuota tada, kai ją galima apibūdinti tam tikrais sprendiniais. Sprendinys – t.y. mintis kuri ką nors teigia arba neigia. Sprendinio loginė struktūra S-P; S-subjektas, P-predikatas. T.y. dvi sprendinio pusės, t.y. ryšys tarp subjekto ir predikato ir šis ryšys žymi ryšį tarp to, kas yra bendra reiškiniuose taip pat sprendinį nurodant obj turi ar neturi kokios nors savybės. Sprendiniai gali būti: bendrieji (S yra P) pvz.: grybai – sporiniai augalai. Daliniai sprendiniai: pvz.: kai kurie dirbantieji studentai. Vieniniai sprendiniai: pvz.: Puntukas – vienas iš didžiausių akmenų Lietuvoje. Teigiamieji sprendiniai – pvz.: visi grybai sporiniai augalai. Neigiami sprendiniai: pvz.: mūsų kurso studentas neturi skolų. Pagrindinis sprendinių apie mąstymo obj sistemą yra sąvoka. 13. Mąstymo operacijos. Mąstymo rūšys, tipai ir raidos stadijos. Pačios bendriausios yra analizė ir sintezė. Analizė – mąstymo obj. suskaidymas mintyse į sudėtines dalis, obj savybių išskyrimas. Sintezė – mintimis išskirtų obj savybių bei santykių sujungimas į visumą. Jos viena kitą paremia ir kontroliuoja. Mąstymo operacijos savybė yra atvirkštamas. Analizės ir sintezės procese skiriamos 3 pakopos: 1) pirminė sintezė; 2) analizė; 3) antrinė sintezė. Pirminė sintezė nesiremia analize, obj mintyse neskaidomas į dalis, neišskiriami požymiai. Antroji analizės pakopa atskiri požymiai ir būnant antrinės sintezės pakopoje išskirtosios savybės, požymiai susijungia į visumą. Viena analizės ir sintezės forma yra palyginimas. Lyginant nustatomas obj panašumas ir skirtumas. Lyginimo pusės yra susijusios. Santykinės savarankiškos mąstymo operacijos yra : skyrimas ir abstrahavimas. Skyrimo operacija padeda nustatyti pagr mąstymo obj skirtumą. Abstrahavimas – mintinis išskyrimas ir atsiejimas nuo daikto ar reiškinio jo reikšmingo, svarbaus požymio, savybės. Negalima tuo pačiu metu galvoti apie daugelį dalykų, gilintis į juos. Skiriami veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis mąstymai. Šias formas galima analizuoti kaip mąstymo rūšis, formas ir stadijas. Rūšys: veiksminis mąstymas – daiktų ar reiškinių santykių bei savybių pažinimas, atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus pačioje suvokiamoje situacijoje. Vaizdinis mąstymas – daiktų ar reiškinių ryšiai surandami, pertvarkant mintyse turimus vaizdus. Sąvokinis mąstymas – reiškinių ryšį galima pažinti, susiejant ir pertvarkant turimas sąvokas. Tipai: mąstymo tipas – būdingiausias, reliatyviai pastovus atskiro individo mąstymo būdas. Skirtingų profesijų žmonės paprastai skiriasi vienu kuriuo nors išlavėjusiu mąstymo būdu: veiksminis, vaizdinis, sąvokinis. Mąstymo raidos stadijos: mąstymas formuojasi per keletą pakopų: veiksmingo, vaizdinio ir sąvokinio mąstymo. Ryškiausiai mąstymas kinta vaikystėje ir paauglystėje. 14. Emocijos ir jausmai. Emocinių reiškinių savybės, funkcijos ir raiškos formos. Emocijas galima vartoti plačiąja ir siaurąja prasme. Siaurąja prasme yra trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai, kilę dėl biologinių organizmo poreikių bei nesudėtingų išorinės aplinkos poveikių. Plačiąja prasme apima ir jausmus. Šis terminas žymiai pastovesnis, patvaresnis, ilgalaikis žmonių išgyvenimas, atspindintis asmenybės santykį su aplinka. Trumpalaikiai išgyvenimai būdingesnis ir gyvūnams ir žmogui, bet jos abiem atvejai kokybiškai skiriasi, nes žmogaus biologinius poreikius sąlygoja ir visuomenės sąlygos. Jausmai būdingi tik žmogui. Juos pirmiausia lemia kultūriniai ir dvasiniai poreikiai, susiję su žmonių tarpusavio santykiais, su bendravimu darbu ir pan. Pastovūs emociniai santykiai genetiniu atžvilgiu atsiranda vėliau nei situaciniai išgyvenimai. Vaiko meilė motinai formuojasi ilgą laiką. Atsižvelgiant į emocijų reiškinių lygį, pagal jų kilmę jie skirstomi į žemesniuosius jausmus ir aukštesniuosius. Žemesnieji susiję su biologiniais žmogaus poreikiais, o aukštesniuosius sąlygoja visuomeniniai veiksniai: moraliniai, intelektiniai, estetiniai, praktiniai. Atsižvelgiant į trukmę, stiprumą ir kilmę skiriamos emocinių išgyvenimų formos: nuotaika, afektai, aistros, stresas. Jos gali būti ilgalaikė, patvarios ar trumpalaikės. Tyrinėtojai mano, kad nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros kelios emocijos yra bendros visiems žmonėms. Tai džiaugsmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, liūdesys. Dar emocijos gali būti teigiamos arba neigiamos ir nukreiptos į išorę ir į save. Teigiamos emocijos į išorę: meilė, susidomėjimas, nustebimas; į save: džiaugsmas, pasitenkinimas. Neigiamos emocijos į išorę: pyktis, šlykštėjimasis, niekinimas, pajuoka; į save: baimė, liūdesys, nerimas, gėda, išgąstis. 15. Emocijų teorijos. Džeimso ir Langės teorija: teigia, kad su emocinėmis būsenomis susiję įvairūs organizmo pokyčiai. Išvada: pirmiausia atsiranda organiniai pokyčiai, o emocijos atsiranda šiuos pokyčius suvokus. Beimę pajaučiame kai pajuntame drebulį arba kai pradedama juoktis ir po to pasidaro linksma. Schema: obj suvokimas – kūno reakcija – reakcijos suvokimas – emocija. P. Simanovo informacinė emocijų teorija: emocijos susijusios su informacija apie tai, kaip galima patenkinti poreikį: E=P(Yb-Ie); E – emocija, P- poreikis, Ib informacija būtina, kad patenkinti poreikį, Ye – esama informacija. 1) jei P=0, E=0 tai poreikis patenkintas ar jo nėra, emocijų irgi nėra. 2) jei Yb=Ye, E=0 tai kai turime pakankamai informacijos ir emocijų nėra. 3) jei Ye

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!