Badas – žmonijos problema

Bado terminas nusako fiziologinius ir psichologinius pojūčius, kilusius žmogui trūkstant maisto. Etimologiškai ši sąvoka susijusi su individualia žmogaus būsena. Ilgai užsitęsęs badas gali paveikti sveikatą, ūgį, elgesį, psichiką. Gali kilti grėsmė gyvybei. Tuo tarpu medicininis bado terminas reiškia, kad organizmas negauna pakankamai maisto medžiagų ir todėl negali normaliai funkcionuoti. Pirmosios nuo maisto, ypač visaverčio, trūkumo kenčia pažeidžiamiausios žmonių kategorijos: kūdikiai, vaikai, nėščiosios ir maitinančios motinos, pagyvenę žmonės. Taip pat badas laikomas rizikos veiksniu, grėsme fiziniai ir socialiniai žmogaus sveikatai. Plačiąja prasme – tai socialinė problema, susijusi su nepakankamu, menku darbo užmokesčiu, netinkama socialine politika, siekiant palaikyti menkai apsaugotų žmonių grupių pajamas.
Badas būna: visiškas (absoliutinis: atitinka visišką badavimą), dalinis (santykinis: atitinka dalinį badavimą). Viduramžių Europos miestuose gyveno labai mažai gyventojų. Dauguma žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žemę. Miestus maistu aprūpindavo aplinkiniai valstiečių ūkiai.
Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais, o sėkla beriama rankomis. Kasmet dalis žemės paliekama pūdymui, kad atgautų derlingumą.
Gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas. Tačiau XIIIa. Pabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta (kai kurie istorikai tą laikotarpį vadina Mažuoju ledynų amžiumi). Prasidėjo nederliaus metai. Be to, nuo 1316 m. iki 1325 m. nuo snukio iki nagų ligos nugaišo daug galvijų ir avių. Pasitaikydavo metų, kai dėl saulėtų dienų trūkumo žmonės negalėdavo išgarinti jūros vandens ir pasidaryti druskos, reikalingos mėsai ilgiau išlaikyti, kad nesugestų.
Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. europos gyventojai 25 metus kentė badą. Daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kronikininko, 1315 m. išbadėję žmonės valgė šunis, kates, balandžių mėšlą ir, kad išliktų gyvi, net savo vaikus.
Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Sumažėjo išmaldų. Nuolat neprivalgę žmonės, ypač seni ir vaikai, neteko atsparumo tokioms ligoms kaip vidurių šiltinė, dizenterija, gripas. Juodoji mirtis nebuvo vienintelė XIV a. nelaimė, tai daugelio negandos metų kulminacija.
1. Javų nederlius.
2. Neapsirūpinimu maisto...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!