Audiniai liaudyje

Audiniai – tai vienas iš turtingiausių ir gražiausių lietuvių laiudies meno šakų. Išlikęs mūsų liaudies audinių lobynas kalba apie didelį jų meniškumą, gilias tradicijas ir savitą pobūdį.
Savitas lietuvių liaudies audinių stilius susikūrė ne iš karto – tai daugelio kartų kolektyvinio darbo ir patyrimo rezultatas. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, keitėsi tiek audinių paskirtis, tiek jų medžiaga ir atlikimo technika, tiek jų raštai. Tačiau per ištisus amžius liaudis atrinko ir išsaugojo tai, kas vertingiausia. Liaudies audėja – nuostabi senų audimo tradicijų mylėtoja ir saugotoja, gal todėl ir jos audinių raštai išlikę daugelį net iš pirmykštės bendruomenės laikotarpio paveldėtų tradicinių motyvų.
Lietuvių laiudies buitinė kultūra kalba apie didžiulę audinių reikšmę liaudies gyvenime nuo seniausių laikų. Lietuvos teritorijoje atlikti archeologiniai kasinėjimai rodo, kad jau nuo II amžiaus į kapus, greta visokių metalinių papuošalų ir ginklų, buvo dedami verpimo ir audimo įrankiai, taip pat lininiai bei vilnoniai audiniai.
Tankiai austi...
Ausdavo Lietuvoje daugiausia moterys, nors jau XVI a. rankraštiniai šaltiniai mini ir audėjus vyrus. Lietuvaitės iš mažens buvo mokomos austi. Piemenaudamos mergaitės ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobės, rankšluosčių, užvalkalų, paklodžių, staltiesių... Merginos, dirbdamos sunkius kasdieninius namų ir lauko darbus, suspėdavo vis dėlto priausti daug ir gražių audinių, nes iš audinių gausumo ir grožio buvo sprendžiama apie merginos darbštumą, jos nagingumą ir estetinį skonį.
Senovėje mūsų liaudžiai audiniai buvo reikalingi įvariems tikslams. Audinių turėjo užtekti ne tiktai savo šeimos kasdieniniams gyvenimo poreikiams; ne mažiau jų reikėjo ir įvairių reikšmingų liaudies gyvenimo įvykių metu: per vestuves, krikštynas, laidotuves; kulto aukoms, mainų prekybai (žinoma,pavyzdžiui, kad senovėje Lietuvoje 10 saujų linų ir net drobės stuomuo prekyboje buvo naudojami kaip piniginiai vienetai). Audiniais ir verpalais liaudis mokėdavo duokles feodalams ir kt. Per vestuves nuotaka turėdavo audiniais apdalinti ne vien vyro šeimos narius, bet taip pat jo gimines ir kitus vestuvių apeigų dalyvius. Joh. Lasicijus savo veikale ,,De Diis Samagitarum“, rašytame apie 1573 m....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!