Atsargų valdymas logistikoje

Įvadas Atsargos įmonėje yra didelės investicijos, kurios užima labai svarbią vietą logistikos siste­moje. Vienas iš svarbiausių logistikos darbuotojų uždavinių yra efektyvus prekių atsargų valdymas: kiek atsargų užsakyti, kad įmonė nepatirtą nuostolių nei dėl per didelio atsargų kiekio, nei dėl atsargų trūkumo. Kai įmonės vadybininkai spren­džia, kokį atsargų ar prekių kiekį laikyti, įmonė stengiasi minimizuoti kaštus. Per didelis prekių atsargų kiekis lemia didelius prekių laikymo kaštus, o per mažas atsargų kiekis susijęs su norimos prekės nebuvimu, ir dėl to galimus nuostolius. Straipsnio tikslas - įvertinti esminius atsargų valdymo aspektus logistikoje. Tyrimo uždaviniai: 1) nusakyti atsargų ir atsargų valdymo sampratas; 2) apibūdinti atsargų rūšis; 3) atskleisti atsargų valdymo metodus. Metodai: mokslinės literatūros analizė, lyginimas. Tyrimo objektas: atsargų valdymo metodai Tyrimo rezultatai. Siame straipsnyje aptartos atsargų rūšys, apibūdinti atsargų valdymo efekty­vumo rodikliai: atsargų apyvartumas kartais ir dienomis. Daug dėmesio skiriama atsargų valdymo metodams, optimaliam atsargų užsakymo kiekio skaičiavimui ir ABC analizei. Pasak J.Murphy ir D. F. Wood (2004), atsargos yra prekių ir medžiagų (žaliavų) ištekliai, skirti įvairiems tikslams, dažniausiai - vartotojų poreikiams tenkinti. A. Garalis (2003) atsargas apibūdina, kaip įmonės turto dalį, ir jas skaido į tris grupes: laikomų žaliavų nebaigtos gamybos ir pagamintų prekių. Laikomos žaliavos patenka į įmonę iš tiekėjo, t. y. į tiekimo logistikos aplinką; nebaigtos gamy­bos atsargos juda gamybos procese iš vieno cecho į kitą ir turi gamybos logistikos ypatumų; pagamin­tos prekės juda iš gamybos vietų į prekybos vietas ir priskiriamos prie marketingo logistikos. M. Šaravatov (IllapoBaTOB ir kt., 2000), A. N. Sterligova (CrepjuiroBa, 2005), atsargas api­būdina dvejopai, kaip gamybinės-techninės paskir­ties produkciją, atsirandančią ir cirkuliuojančią skirtingomis gamybos bei vartojimo pakopomis, ir kaip kitas prekes, skirtas gamybai arba asmeniniam vartojimui. Gamyboje ir pardavimo procesuose atsargos pristatomos vienokios būsenos (žaliavos, medžiagos), o naudojamos kitokios būsenos (pre­kės). Išsianalizavus atsargų sampratą, svarbu pateikti atsargų klasifikaciją, nusakyti atsargų rūšis, nes klasifikacija turi įtakos prekių atsargų valdymo būdui. Dauguma mūsų šalies (Židonis, 2002; Palšaitis, 2003; Minalga, 2001 ir kt.) ir užsienio šalių (Murphy, Wood, 2004) mokslininkų atsargas klasifikuoja panašiai, tačiau autoriai, apibūdindami tą pačią sąvoką skirtingai ją įvardija. Ciklinės atsargos reikalingos vartotojo porei­kiams patenkinti, kai verslo situacija (paklausa) yra žinoma, pvz., mineralinio vandens pakuotė (6 vnt.), tai 6 mineralinio buteliai reikštų ciklines atsargas, kai mes išgeriame per dieną po vieną vandens bu­telį ir perkame vandens pakuotę kas šešios dienos. Šias atsargas valdyti nesudėtinga, nes prekybi­ninkas žino paklausą ir vandens papildymo laiką šiuo atveju prekės atvežamos, kai parduodamas paskutinis vienetas. Tranzitinės atsargos, dar kitaip vadinamos atsargos kelyje. Jos yra „pakeliui" iš vienos vietos į kitą t. y. kelyje tarp skirtingų logistinės sistemos taškų. Mūsų pavyzdžiu tai galėtų būti mineralinis vanduo, kuris yra pakeliui iš parduotuvės į pirkėjo virtuvę. Saugios arba amortizacinės atsargos (rezer­vinės atsargos, garantinės atsargos) apima prekių atsargas, kurios laikomos kaip priedas prie ciklinių atsargų, norint apsisaugoti nuo paklausos augimo arba taip vadinamo „vilkinimo". Nepastovumas pa­klausoje gali atsirasti taip, pvz., jei jūs sugalvosite gerti mineralinį vandenį ne tik ryte, bet ir dienos metu ir vakare, tai jums prireiks dviejų butelių vandens per dieną. „Vilkinimo" pavyzdys gali būti toks: kartais jūs galite pirkti mineralinį kas aštuo­nios dienos, o ne kas šešios. Abiem atvejais papil­domas mineralinis vanduo garantuotų, kad jums jis nepasibaigs. Rizikos arba spekuliacinės atsargos apima prekių atsargas, kurios laikomos dėl kelių priežas­čių: buvo perkamos dėl kainų nuolaidų, progno­zuojamo kainų kilimo ar medžiagų trūkumo. Pavyzdžiui, ypač karšta vasara iššaukia padidėjusią mineralinio vandens paklausą. Sezoninės atsargos yra panašios į rizikos atsargas, tačiau čia svarbu metų laikas. Tai sezo­no pradžiai sukauptos atsargos, siekiant palaikyti stabilią gamybą ar prekybą (rūbų sezoninės kolekcijos). Nenaudojamos atsargos (pasenusios atsar­gos), tai atsargos, kurios nebeturi paklausos. Šias atsargas įmonė turėtų parduoti pigiau vietoje arba ieškoti kitų vietovių, kuriose jos būtų paklausios. Aptarus atsargų rūšis, galima apibūdinti atsargų atliekamas funkcijas, kurias apibūdina A. Harrison ir kt. (2002): • Gerina klientų aptarnavimą, t. y. atsargos yra viena iš marketingo priemonių, kai prekės yra pateikiamos vartotojui ten, kur jis gali nusi­pirkti norimą kiekį tinkamu laiku. • Skatina gamybos išlaidų taupymą. • Leidžia sumažinti pirkimų ir transportavimo išlaidas. • Apdraudžia nuo kainų pasikeitimo. • Saugo nuo paklausos ir užsakymų ciklo neapibrėžtumo. • Apdraudžia nuo atsitiktinumų. R. Palšaičio (2005) nuomone, atsargų valdy­mas - tai gebėjimas laiku pristatyti reikiamą išteklių kiekį į jų vartojimo vietas. Anot J. Murphy, D. F. Wood (2004), atsargų valdymas yra pagrin­dinis aprūpinimo grandinės valdymo elementas ir visi sprendimai susiję su atsargomis dažnai yra pradinis taškas kitai komercinei veiklai, tokiai kaip sandėliavimas, transportavimas, gamyba ir pan. Atsargų valdymo klausimas svarbus įmonės marketingo, finansų ir gamybos skyriams. Dažnai įmonės skyriai gali turėti skirtingus atsargų valdymo tikslus. Pavyzdžiui, marketingo skyriaus darbuotojai stengiasi užtikrinti, kad būtų pakankamas prekių atsargų kiekis, reikalingas patenkinti visus vartotojų poreikius, kartu išven­giant pageidaujamos prekės stygiaus. Finansų skyriaus darbuotojų tikslas - minimizuoti prekių laikymo kaštus. Gamybos skyriaus vadovai įmonėse dažnai reikalauja peržvelgti atsargų valdymo politiką ir pasiūlo padidinti atsargų lygį sandėlyje, kad gamybos skyrius galėtų dirbti be pertrūkių, t. y. garantuotų nenutrūks­tamą gamybos procesą. Logistikos darbuotojų tikslas - siekti įmonės atsargų optimizavimo. Tačiau įmonės valdyme šie keturi tariamai konfliktuojantys tikslai nekonkuruoja tarpusavyje. Kaip pastebėta, net du skyriai - logistikos ir finan­sų- stengiasi minimizuoti arba optimizuoti kaštus. N. V. Afanasjeva (AtbamtcbeBa ir kt., 1996) supažindina logistikos išlaidų struktūra: 10% -užsakymų paruošimo išlaidos, 20% - sandėliavimo išlaidos, 30% - atsargos, 35% - transportavimo iš­laidos', 5% - kitos išlaidos. Akivaizdu, kad atsargos sudaro gana žymią visų logistikos išlaidų dalį ir, kaip pastebi A. Garalis (2005) ir Ž. Židonis (2002), atsargoms saugoti ir valdyti įmonės skiria pagrin­dinę, (nuo 10% iki 50%) viso savo apyvartinio kapitalo dalį. Taigi dėl šios priežasties svarbu išsiaiškinti atsargų valdymo galimybes. Z. Židonis (2002) įvardija svarbiausią atsargų valdymo tikslą, t. y. keičiant atsargų lygius ir mažinant bendrąsias logistikos sąnaudas, aktualu padidinti įmonės pelningumą. Valdymo efekty­vumas išreiškiamas atsargų apyvartumo rodikliu kartais ir dienomis. E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė (1998), J.Mackevičius, D. Poškaitė (1998), L.Juozaitienė (2000) teigia, kad atsargų apyvartumas kartais lygus parduotų prekių savikainos ir vidutinių atsar­gų santykiui. Atsargų apyvartumas dienomis lygus vidutinių atsargų, padaugintų iš 365, ir parduotų prekių savikainos santykiui. Vidutinės atsargos apskaičiuojamos taip: sudedamos metų pradžios ir metų pabaigos atsargos ir padalijama iš dviejų. Atsargų apyvartumas kartais rodo prekių jr gamybos panaudojimą per metus. Kuo šis santykis didesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apy­vartų per metus. Tačiau didelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių. Atsargų apyvartumas dienomis parodo, kokios atsargos ir per kiek dienų jos keitėsi san­dėlyje. Jei atsargų apyvartumo dienomis koefi­ciento reikšmė didėja, tai atsargų apyvartumo koeficiento reikšmė kartais mažėja, ir atvirkščiai. J. Murphy, D. F. Wood (2004) mano, kad nors ir nėra optimalaus prekių atsargų apyvartumo koeficiento, vis tik apyvartumo skaičiavimas gali duoti svarbių duomenų apie įmonės konkurencin­gumą ir efektyvumą. Tokiu būdu kiekvienas gali palyginti savo apyvartumo rodiklius su konkuren­tais ir/arba su kitomis įmonėmis, kurių apyvartumo koeficientas yra „patrauklus". Žemas apyvartumo rodiklis liudija, kad įmonei reikia daug laiko parduoti savo prekių atsargas, galbūt dėl moralinio pasenimo arba kainų nustatymo problemų. Antra vertus, aukštas apyvartumas gali būti ženklas to, kad įmonė turi mažas prekių atsargas, o lai savo ruožtu gali iššaukti norimų prekių stygių. Logistikos skyriaus darbuotojams privalu žinoti, ne tik kada reikia užsakyti atsargas, bet ir kiek reikia jų. Galima remtis klasikine Wilson formulės rūšimi, nagrinėjant jos pritaikymo galimybes ekonominėje praktikoje ( Piasecki, 2001; Cristopher, 2005; CTepjnrroisa, 2005). Kur: Q -užsakymo kiekis (vnt.). A - vieno užsakymo ir pristatymo kaštai (Lt). C - atsargos (prekės) kaina (Lt), i - saugojimo kaštai (Lt). S - paklausa (vnt.). -&> 1 pav. Ekonomiškiausio užsakymo kiekio (Wilson) formulė ir reikšmės Pavyzdžiui, jei metinė įmonės produkcijos paklausa- 1000 vnt. (S), vienos partijos pristatymo ir užsakymo kaštai - 20 Lt (A), produkcijos kaina nustatyta 2 Lt (C), atsargų laikymo sąnaudos (i) nėra tiksliai skaičiuojamos, daroma prielaida, kad jos sudaro 40% produkcijos vertės. Pritaikius Wilson formulę, galima nustatyti, kad optimalus užsakymų dydis lygus 224 vnt. 2x20x1000 0,4x2 žinant užsakymo kiekį, galima lengvai sužinoti optimalų užsakymų skaičių, paklausą dalijant iš EOQ. Taigi 1000/224 = 4,46 reiškia, kad įmonės vadybininkai užsakymą per metus turės kartoti 4,46 karto. Tačiau įmonei gali kilti problemų dėl mažo užsakymo kiekio. Sakykime, kad minimali tiekėjo išvežama partija 300 vnt., o tiekėjas suinteresuotas bendradarbiauti ir pasiruošęs peržiūrėti įvairius sandėrio sąlygų variantus. Šiuo atveju pirkėjas gali tikėtis, kad bus sumažinta produkcijos vieneto kaina, nes padidinta pirkimų apimtis pagal tiekėjo sąlygas žymiai mažina sandėrio ekonominį naudingumą perkančiajai įmonei. Šią situaciją galima įvertinti pertvarkius Wilson formulę. => e2/c = 2AS =>C = 2AS Q7i AS >2/ 2x20 3002 xl00 x 0,4 = 1,1 Lt ; 3 formulėje paskaičiuotas ekonominis rezul­tatas, perkant 300 vnt. prekių vietoje 224 vnt., pirkėjas gali tikėtis kainos sumažinimo nuo 2 Lt iki 1,1 Lt. Analogiškai, pertvarkius Wilson formulę, ga­lima apskaičiuoti užsakymo ir pristatymo kaštų lygį (A) (5 formulė), saugojimo kaštus(i') (4 formulė), taip pat paklausos apimtį, kurią reikia patenkinti per analizuojamą periodą (5) (6 formulė). Šių formulių reikšmės pateiktos 1 paveiksle. A. N. Sterligova (CrepjiHroaa, 2005) pataria įmonių darbuotojams, norintiems surasti optimalius variantus, skaičiuoti šiuos dydžius iš Wilson formulės: • papildomų atsargų užsakymui skaičiuoti -užsakymų dydį (0, kainos lygį (C), pristatymo ir užsakymo kaštų lygį (A); • norint sandėliuoti atsargas, skaičiuojamas užsakymų dydis (0, saugojimo kaštai (/); • organizuojant prekių pristatymus, tenkinančius paklausą, skaičiuojamas užsakymo dydis (0 ir paklausos apimtis (S). Apibendrinant galima teigti, kad ekonomiško užsakymo kiekio skaičiavimas yra svarbus atsargų užsakymo planavimo rodiklis. Rezultatų, gautų skaičiuojant šį rodiklį, teisingumas priklauso nuo teisingo gautų dydžių interpretavimo. Atsargų valdymo būdą, t. y. ABC / Parėto analizę pateikia I. Zelnikov (3ejtbHHKOB, 2005) ir Ž. Židonis (2002). ABC analizė - tai produktų (atsargų) klasifikavimas pagal svarbą. Produktai gali būti grupuojami pagal jų pardavimo aktyvumą. Sakykime, kad A kategorijai priklauso prekės, kurių pardavimų dalis mažiau nei 50%, 30% - B gaminiai, o likusieji - C gaminiai. Išdėstymas, atsižvelgiant į pardavimų apim­tis, priklauso nuo įmonės strategijos, verslo rūšies ir daugumos kitų veiksnių. Sprendžiant problemą, kokią dalį turėtų užimti kiekvienos kategorijos prekės bendroje pardavimų apimtyje, svarbiausia -nutarti, kur nukreipti jėgas, kad būtų išspręsti šie užbrėžti uždaviniai: didinti A kategorijos prekių pardavimą, mažinti C kategorijos prekių. įmonės vadovai turėtų sutelkti dėmesį į tuos 20 procentų prekių, kurios sudaro 80 visų pajamų. Šiame straipsnyje aptartos atsargų rūšys, atsargų valdymo efektyvumo rodikliai, optimalus atsargų užsakymo kiekis ir ABC valdymo būdas. Dažnai logistams iškyla dilema tarp atsargų (pre­kių) buvimo ir jų nebuvimo, t. y. atsargų užsakymo ir atsargų neužsakymo, siekiant sumažini i logistikos kaštus. Tada verta klausti, kiek kainuoja prarastas klientas. 1. Prekinių-materialių atsargų valdymas Atsargoms įmonės turi skirti dideles investicijas, todėl tai yra vienas iš veiksnių, apibrėžiančių įmonės politiką. Tačiau, daugelis įmonių neskiria tam deramo dėmesio ir nevisiškai įvertina egzistuojančioms atsargoms potencialių poreikių. Dėl ko, įmonės turi investuoti į atsargas didesnę kapitalo dalį nei buvo numatyta. Daugiau kaip prieš 20 metų vakarų ekonomistai bandė nustatyti, iki kokio lygio įmanoma išsaugoti nepakitusių atsargų ir realizacijos lygių santykį. Panaudojant "fiksuoto akseleratoriaus" lygtį (J = kD, čia J - atsargų lygis, vnt., D - paklausa ir k - paklausos netolygumo koeficientas), jie nustatė, kad tokia paprasčiausia priklausomybė neatitinka realiam atsargų valdymui. Prekinės-materialinės atsargos visada laikomos veiksniu, garantuojančiu materialinio-techninio aprūpinimo sistemos saugumą, jos lankstų funkcionavimą ir buvo tam tikru "draudimu". Egzistuoja trys prekinių-materialinių atsargų rūšys, būtent: žaliavos (tame tarpe komplektuojantys gaminiai ir kuras); prekės, esančios gamybos etape; gatava produkcija. Priklausomai nuo jų tikslinės paskirties, skirstomos į tokias kategorijas: a) technologinės (pereinamosios) atsargos, judančios iš vienos logistinės sistemos šakos į kitąj b) einamosios (cikliškosios) atsargos, gaminamos per vidutinį statistinį gamybinį periodą, arba vienos prekių partijos apimties atsargos; c) rezervinės (draudimo arba "buferinės"); kartais jas vadina "atsargomis komplektuojančiomis atsitiktinius atsargų svyravimus" (šiai atsargų kategorijai taip pat priklauso spekuliatyvinės atsargos, kaupiamos laukiamu paklausos arba pasiūlos kitimo atveju vienai arba kitai produkcijai, pavyzdžiui, darbinių konfliktų, kainų kilimo arba atidėtos paklausos atveju). Reikia atsižvelgti į tai, kad atsargų deficito įkainis didesnis, negu tiesiog praleistų prekybinių sandėrių arba nerealizuotų užsakymų kaina. Jam priklauso laiko gaišimas gaminant produkciją bei darbo laiko gaišimas ir, galbūt, laiko gaišimas dėl brangiai kainuojančių gamybos prastovų pereinant nuo vieno sudėtingo technologinio proceso prie kito. 1.1. Technologinės ir pereinamosios atsargos Materialinio-technologinio aprūpinimo atvejais, kai atsargų judėjimas iš vieno lygio į kitą užima daug laiko, pereinamųjų atsargų apimtys bus didelės. Esant ilgiems užsakymų realizavimo terminams (pavyzdžiui, esant ilgiems laiko tarpams tarp prekių gamybos ir jų atvykimo į sandėlį gatavos produkcijos pavidalu) bendras technologinių atsargų kiekis bus sąlyginai didelis. Taip pat esant ilgiems laiko intervalams tarp prekių išėjimo iš sandėlio ir momentu, kai jas gauna užsakovas, susikaups didelis pereinamųjų atsargų kiekis. Norint apskaičiuoti (įvertinti) vidutinį technologinių arba pereinamųjų prekinių-materialittių atsargų kiekį esamoje materialinio-technologinio aprūpinimo sistemoje, naudojama tokia formulė: ,/ = 5T; (1) čia: J - bendra technologinių arba pereinamųjų (esančių transportavimo procese) prekinių - materialinių atsargų apimtis; S - vidutinė šių atsargų pardavimo norma tam tikru laiko momentu; T - vidutinis transportavimo laikas. 1.2. Vienos*prekiij partijos, arba ciklinės atsargos Daugumos verslo sistemų ypatumas yra tas, kad prekės užsakomos didesniais, nei šiam momentui reikia, kiekiais. Tam yra priežasčių: pavėluotai pristatyta visa užsakytų prekių partija, tai priverčia užsakovus (ypač tarpininkus) kažkiek laiko sandėliuoti tam tikras prekes; nuolaidos, teikiamos užsakovams parduodant prekes nupirktomis partijomis; prekybinių sandėrių su minimaliu partijų dydžiu apmokestinimas, kuris užsakovui daro siuntimą nenaudingu, kai prekių kiekis yra mažesnis nei nustatyta. Egzistuoja tam tikri apribojimai prekinių-materialinių atsargų dydžiui. Apriboja laikymo sąnaudos. Todėl, atsiranda balanso pasiekimo būtinumas tarp privalumų ir trūkumų iš vienos - užsakymo, o iš kitos - prekių sandėliavimo pusių. Šis balansas pasiekiamas parenkant optimalų užsakytų prekių partijų dydį, arba apibrėžiant ekonominį užsakymo dydį - "economic order ąuantity" (EOQ), kuris apskaičiuojamas pagal formulę: EOQ = 2ADI vr ; čia: A - gamybos išlaidos; D - vidutinis paklausos lygis; v - lyginamosios gamybinės išlaidos; r - sandėliavimo išlaidos. Rezervinės, arba "buferinės" prekinės-materialinės atsargos, tai savotiškas "avarinis" aprūpinimo šaltinis tais atvejais, kai esamų prekių paklausa didesnė, nei laukiama. Tikslus būtinų rezervinių atsargų lygio apibrėžimas priklauso nuo trijų veiksnių, būtent: 1. galimo terminų svyravimo atsargų lygiui papildyti; 2. paklausos svyravimas atitinkamoms prekėms užsakymo realizavimo laiku; 3. įmonėje taikoma strategija užsakovų aptarnavimui. 2. Pagrindinės atsargų valdymo sistemos Logistinė atsargų valdymo sistemos projektavimo tikslas - nepertraukiamai aprūpinti vartotoją tam tikromis materialinėmis išlaidomis. Šio tikslo realizavimas pasiekiamas sprendžiant tokius uždavinius: • esamo atsargų lygio skirtingų sandėlių lygiuose ataskaita; • garantinių (draudimo) atsargų dydžio nustatymas; • užsakymo dydžio apskaičiavimas; • laiko intervalo tarp užsakymų nustatymas. Situacijoje, kai nėra nukrypimų nuo suplanuotų rodiklių ir atsargos panaudojamos tolygiai, atsargų valdymo teorijoje išgvildentos dvi pagrindinės valdymo sistemos, kurios sprendžia iškeltus uždavinius, atitinkant tikslo nepertraukiamai aprūpinti vartotoją materialiniais ištekliais. Taip pat yra tokios sistemos: 1. atsargų valdymo sistema su fiksuotu užsakymo dydžiu; 2. atsargų valdymo sistema su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų. 2.1. Sistema su fiksuotu užsakymo dydžiu Pagrindinis sistemos parametras - tai užsakymo dydis. Jis griežtai fiksuotas ir nesikeičia prie bet kokių darbo sąlygų. Užsakymo dydžio nustatymas, tai pirmas uždavinys, kuris sprendžiamas dirbant su esama atsargų valdymo sistema. Sistemoje su fiksuotu užsakymo dydžiu prikimo apimtis t.b. ne tik racionali, bet ir optimali, t.y. pati tinkamiausia. Nagrinėjant atsargų valdymo atskiros įmonės arba ekonomikos logistinėje sistemoje problemą, optimizavimo kriterijumi turi būti atsargų sandėliavimo ir papildymo užsakymo visų išlaidų minimumas. Šis kriterijus apjungia tris veiksnius, veikiančius minėtą bendrų išlaidų dydį: 1. Išnaudojamas sandėlių patalpų plotas. 2. Atsargų sandėliavimo sąnaudos. 3. Užsakymo apiforminimo kaina. Optimalus užsakymo dydis pagal bendrų išlaidų minimizavimo kriterijų atsargų sandėliavimui ir užsakymo pakartojimui apskaičiuojamas pagal formulę (vadinama Vilsono formule): OUD = sj2AS/i ; (3) čia: OUD - optimalus užsakymo dydis, vnt.; A - pristatymo išlaidos užsakomo produkto vienetui, Lt. S - poreikis užsakomam produktui, vnt. i - sandėliavimo išlaidos užsakomo produkto vienetui, Lt./vnt. Pristatymo išlaidos užsakomo produkto vienetui (A) įtraukia tokius elementus: • užsakymo'transportavimo kaina; • pristatymo sąlygų parengimo išlaidos; » užsakymo vykdymo kontrolės kaina; • išlaidos katalogo išleidimui, dokumentų formų kaina. 2,2. Sistema'su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų Sistema su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų - antra ir paskutinė atsargų valdymo sistema, kuri priskiriama pagrindinėms. Laiko intervalas tarp užsakymų gali būti apskaičiuojamas taip: 1= N. S/OUD; (4) čia: N - darbo dienų skaičius per metus, dienos; S - poreikis užsakomam produktui, vnt.; OUD - optimalus užsakymo dydis, vnt. Kai nagrinėjamoje sistemoje užsakymo momentas iš anksto nustatytas ir niekada nekinta, nuolat perskaičiuojamas parametras yra būtent užsakymo dydis. Jo apskaičiavimas grindžiamas prognozuojamu vartojimo dydžiu iki užsakymo pristatymo į įmonės sandėlį. Užsakymo dydis sistemoje su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų apskaičiuojamas pagal formulę: UD = PMU~EU + LV; (5) čia: UD - užsakymo dydis, vnt.; PMU - pageidautinas maksimalus užsakymas, vnt.; EU - einamasis užsakymas, vnt.; LV - laukiamas vartojimas nustatytu laiku. 2.3. Pagrindinių atsargų valdymo sistemų palyginimas Galima nusakyti idealią, grynai teorinę situaciją, kurioje užsakymo vykdymas vyksta momentaliai (kitaip tariant pristatymo laikas lygus nuliui). Tuomet užsakymą galima vykdyti kai materialių išteklių atsargos sandėlyje lygios nuliui. Esant pastoviam vartojimo greičiui abi išanalizuotos atsargų valdymo sistemos (su fiksuotu užsakymo dydžiu ir su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų) tampa vienodos, todėl, kad užsakymai bus vykdomi per vienodus laiko intervalus, o užsakymo dydžiai visada bus lygūs vienas kitam. Garantinės atsargos kiekvienos iš dviejų sistemų bus lygios nuliui. Išanalizuotų atsargų valdymo sistemų palyginimas leidžia padaryti išvadą, kad jos turi tiek privalumus, tiek trūkumus. Sistema su fiksuotu užsakymo dydžiu reikalauja nuolatinės esamų sandėlyje atsargų apskaitos. Priešingai, sistema su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų reikalauja tik periodinės atsargų kiekio kontrolės. Sistemoje su fiksuotu užsakymo dydžiu nuolatinės atsargų apskaitos būtinumą galima laikyti pagrindiniu trūkumu. Priešingai, sistemoje su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų nuolatinės kontrolės einamoms atsargoms nebūvimą galima laikyti pagrindiniu privalumu lyginant su prima sistema. Sistemos su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymu privalumo pasekmė yra tai, kad sistemoje su fiksuotu užsakymo dydžiu maksimalios pageidaujamos atsargos visada mažesnio dydžio nei piroje sistemoje. Tai mažina atsargų, sandėliavimo išlaidas užimamų atsargomis plotų sąskaita, kas savo ruožtu teikia privalumą sistemai su fiksuotu užsakymo dydžiu prieš sistemą su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų. 3. Efektyvios logistinės sistemos atsargų valdymo projektavimo pagrindai Pagrindinėms atsargų valdymo sistemoms - su užsakymo dydžiu ir su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų, taip pat kitoms atsargų valdymo sistemoms - su nustatytų atsargų papildymo iki pastovaus lygio periodiškumu ir sistemai "minimum-maksimum" sudarytos sąlygos, kai nėra nukrypimų nuo planuotų pristatymo ir vartojimo parametrų. Tokie parametrai yra: • užsakymo dydis; • laiko intervalas tarp užsakymų; • pristatymo laikas; • galimas pristatymo vėlavimas; • laukiamas dieninis vartojimas; • prognozuojamas vartojimas iki pristatymo momento. Nepertraukiamas poreikių aprūpinimas kokioje nors materialinių išteklių rūšyje siejamas su tam tikrais sunkumais. Pirmiausia, tai įvairių aukščiau išvarditų rodiklių reikšmių nukrypimų atsiradimo galimybė, kaip iš atsargų vartotojų pusės, taip ir iš užsakymo atlikėjo pusės. Be to yra tikimybė, kad vykdytojai padarė klaidų, kurios sąlygoja atsargų valdymo sistemos normalaus funkcionavimo sutrikimus. Praktiškai galimi tokie planuotų ir faktinių rodiklių nukrypimai: * vartojimo intensyvumo kitimas; • planuoto užsakymo dydžio pristatymas; « faktinių atsargų apskaitos klaidos, sąlygojančios neteisingą užsakymo dydžio nustatymą. Anksčiau išnagrinėtose atsargų valdymo sistemose, neatsižvelgiant į orientavimas į stabilias funkcionavimo sąlygas, numatyta pristatymo ir vartojimo sutrikimų subalansavimo galimybė. 4, Išvados Straipsnyje išanalizuota kaip valdomos atsargos efektyvioje logistinėje sistemoje. Išnagrinėtos prekinės-materialinės atsargos, kurios skirstomos į tris kategorijas: technologines (pereinamąsias) atsargas, einamąsias (cikliškas) atsargas ir rezervines (draudimo arba "buferines"). Pateiktos pagrindinės atsargų valdymo sistemos, kurių viena - atsargų valdymo sistema su fiksuotu užsakymo dydžiu, o kita - atsargų valdymo sistema su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų. Lyginant jas paaiškėjo, kad pagrindinis trūkumas sistemoje su fiksuotu užsakymo dydžiu yra nuolatinė atsargų apskaita, priešingai, sistemoje su fiksuotu laiko intervalu tarp užsakymų nuolatinės kontrolės einamoms atsargoms nebūvimas - tai pagrindinis sistemos privalumas. Išanalizuotos pagrindinės atsargų valdymo sistemos pritaikomos tik labai ribotam funkcionavimo ir tiekėjų bei vartotojų tarpusavio sąveikos sąlygų spektrui. Atsargų valdymo sistemos panaudojimas įmonės logistinėje sistemoje efektyvumui didinti, sąlygoja originalių atsargų valdymo sistemų sudarymo būtinumą. Atsargų valdymo teorijoje yra pakankamai specialių būdų tokiam darbui atlikti. Išvados 1. Gamyboje ir pardavimo procesuose atsargos įgyjamos vienokios būsenos (žaliavos, medžia­gos) ir išleidžiamos kitokios būsenos (prekės). Dauguma mūsų šalies ir užsienio šalių moks­lininkų atsargas klasifikuoja panašiai, tačiau autoriai, apibūdindami tą pačią sąvoką, skirtingai ją įvardija. Atsargų valdymas - tai gebėjimas laiku pateikti atsargas (prekes) į jų panaudojimo vietas. Atsargų valdymo efektyvumas išreiškiamas atsargų apyvartumo rodikliu kartais ir dienomis. Žemas apyvartumo rodiklis liudija, kad įmonei reikia daug laiko parduoti savo prekių atsargas. Aukštas apyvartumas gali būti kaip ženklas to, kad įmonė turi mažai prekių atsargų, o tai savo ruožtu gali iššaukti norimų prekių trūkumą. 3. Ekonomiško užsakymo kiekio skaičiavimas yra svarbus atsargų užsakymo planavimo rodiklis, padedantis sumažinti užsakymo ir prekių laiky­mo, sandėliavimo kaštus. ABC/ Parėto analizės metodu atsargos klasifikuojamos pagal svarbą, produktai gali būti grupuojami pagal jų pardavimo aktyvumą. Literatūra 1. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I., 1998, Finansų analizė. Kaunas: Technologija. 2. Christopher M., 2005, Logistics and supply chain management. Great Britain: Prentice Hali. 3. Garalis A., 2003, Logistikos terminų aiškinamasis žodynas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 4. Garalis A., 2005. Logistika: ekonominio efektyvu­mo didinimo galimybės. Reklamos ir marketingo idėjos, 7 (17). P. 34-38. 5. Harrison A., Hoek R., 2002, Logistics management andstrategy. Great Britain: Ashford Colour Press. 6. Juozaitienė L., 2000, Įmonės finansai: analizė ir valdymas: Mokomoji knyga. Šiauliai: Šiaulių universitetas. 7. Mackevičius J., Poškaitė D., 1998, Finansinė analizė. Vilnius: Katalikų pasaulis. 8. Minalga R., 2001, Logistika. Vilnius: l\ „Petro ofsetas". 9. Palšaitis R., 2003, Logistikos pagrindai. Vilnius: Technika. 10. Pašaitis R., 2005, Logistikos vadybos pagrindai. Vilnius: Technika. U. Paul R., Murphy Jr., Wood D. F„ 2004, Contemporary logistics. New Jersey, 8 th. ed. 12. Piasecki D., 2001, Oplimizing Economic Order Quantity (EOQ), [žiūrėta 2006-03-06]. Prieiga per internetą: http://www.inventoryops.com/ economic_order_quantity.htm. 13. Židonis Ž., 2002, Verslo logistika. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija. 14. AiĮ>aHaci>eBa H. B., BaraeB T. JI., JleitaHr T., 1996, KouųenuuR u UHcmpyMenmapiiū sdHpeKtmieHdzo npednpumtMamenbcmea: y^eSiioe noco6ne. CIT6: cn.6y3

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!