Asvejos regioninis parkas

ASVEJOS REGIONINIS PARKAS Trijų rajonų sandūroje (Molė­tų, Švenčionių, Vilniaus) vingiuoja siauras lyg upė, ilgiausias Lietuvo­je Asvejos (Dubingių) ežeras. Asvejos (Dubingių) ežeras yra ilgiausias Lietuvoje. Prie jo driekiasi gražūs pušynai, išmar­ginti didesniais ir mažesniais ežerėliais, upeliais. Tai ramus ir vertingas gamtos kampelis ne­toli Vilniaus. Ežero gražios pakrantės, salos, kalvotas paviršius nuo seno traukė gamtos mėgėjų ir poilsiautojų, turistų dė­mesį. Ežero aplinkos kraštovaiz­džiai vieni gražiausių ne tik Aukš­taitijoje, bet ir Lietuvoje. Ne veltui Asvejos ežero vaizdai dažnai puo­šia knygų ir žurnalų, skirtų Lietu­vos gamtai, puslapius. 1960 metais Asvejos ežeras ir jo pakrantės buvo išskirtos į Du­bingių landšaftini draustinį, kurio tikslas - saugoti ilgus, rininio tipo ežerus (dubaklonius), jų aukštus krantus, piliakalnius ir kitas turistų bei poilsiautojų mėgstamas vietas. Draustinio plotas - 3450 ha. Parko teritorijoje yra Saky­mo gamtinis rezervatas (užima apie 1 procentą parko teritori­jos). Net 52 procentus teritorijos sudaro draustiniai. 1992 metais Dubingių landšaftinio draustinio ir Purviniškių botaninio draustinio -spanguolyno pagrin­du įsteigtas Asvejos regioninis par­kas. Jo plotas - 11500 ha. Parko tikslas - saugoti Asvejos ežeryno mažai urbanizuotą kraštovaizdį, kurį sudaro gausūs dažniausiai rininio tipo ežerai, miškingos jų pakran­tės, ežerus jungiantys upeliai, su­dėtingas kalvotas paviršius ir čia esantys istorijos bei kultūros pa­minklai. Mokslinę, pažintinę, rekreacinę bei turistinę parko vertę sudaro gamtinių, bei istorinių - kultūrinių vertybių visuma. Svarbiausieji įdo­mūs objektai išsidėstę prie ežerų ir juos jungiančių upelių. Pasiekti Asvejos regioninį parką, ypač vil­niečiams, nesudėtinga: šiaurės va­karinė dalis pasiekiama važiuojant į Dubingius Molėtų plentu, pietryti­nė - plentu į Pabradę. Svarbiausios gamtinės ver­tybės. Pagrindinis parko struktūrinis elementas – viena didžiausių ir sudėtingiausių dubaklonių sankirtų Lietuvoje.1 Lankytinų gamtos vertybių yra įvairiose parko dalyse. Tai įdo­mios reljefo formos, unikalus hid­rografinis tinklas, vertingi biologi­niai, ypač botaniniai, objektai. Asvejos parko paviršius žemė­ja pietryčių kryptimi. Šiaurės vaka­rinė dalis patenka į Baltijos aukš­tumų ruožą, kur aukštos kalvos, gi­lūs ežerų duburiai sudaro smarkiai kalvoto, mažai miškingo pavir­šiaus kraštovaizdžius. Šioje par­ko dalyje atskiros kalvos iškyla iki 180 ir daugiau metrų absoliutaus aukščio. Pietryčių kryptimi pavir­šius palaipsniui žemėja, pereina į pietryčių lygumos smėlingus plo­tus. Čia absoliutus aukštis vieto­mis tesiekia 140 metrų. Gamtos vertybės: miškai užima beveik 60% parko teritorijos. Tai yra daugiau kaip 6000 ha par­ko. Tai Šakimo, Dubingių, Trakų ir kiti miškai Vyrauja pušynai, ypač pietrytinėje dalyje. Kiek mažiau miškų centrinėje ir šiaurės vakari­nėje dalyje. Parko teritorijoje yra išlikę buvusių ąžuolynų, juodalks­nynų ir kitų vertingų medžių area­lų. Viena vertingiausių parko vietų, tai pusiasalis tarp Asvejos ežero ir Žalktynės įlankos, kuris turi rezervatinį režimą. Čia saugomi išlikę ąžuo­lynai, juodojo peslio, erelio žuvinin­ko ir kitų paukščių lizdavietės. Kraštovaizdžio režimą turi ir kitos įdomios vietovės: ežerai, jų pa­krantės, upelių slėniai. Tai Baluošų ir Beržos ežerai, Vyriogalos ir Žalktynės įlankų pakrantės. Čia saugomi vertingi augalai, vandens bei plėšrieji paukščiai, kiti įdomūs objektai. Tačiau bene vertingiausi gam­tos objektai - tai ežerai ir juos jun­giantys upeliai. Jų parke ypač gau­su. Ežerų priskaičiuojama apie 30, upelių 10. Be svarbiausio Asvejos ežero, galima išskirti dvi didesnes ežerų grupes. Vieną - pietrytinėje miškingoje parko dalyje (Baluošų, Nikajo, Galono, Leikštėnų, Anglelio ir kt), antrą - šiaurės vakarinė­je dalyje (Beržos, Galinio Suoselio, Ilgio, Žverno ir kiti ežerai). Pavienių ežerų yra įvairiose parko dalyse. Tarp upelių paminėtina Melnyčėlė, jungianti Suoselio ir Asvejos ežerus. Ji primena kal­nų upokšnį, nes, būdama vos 1,2 km ilgio, pažemėja beveik 12 met­rų. Vandeningas upokšnis jungia Baluošų ežerą su Asveja. Ilgiausias Asvejos ežero intakas - 10,2 km Kirnė, įtekanti į pietinę ežero dalį iš va­karų pusės. Iš Vyriogalos įlankos iš­teka jau pakankamai vandeninga Dubinga - Žeimenos intakas. Be abejonės, didžiausia vertybė, davusi vardą ir šiam parkui Asvejos (Dubingių ežeras). Tai pats įdomiausias ir gražiausias re­gioninio parko objektas. Jis, kaip ir parkas, ištįsęs iš šiaurės vakarų į pietryčius. Tai vienas didžiausių ir il­giausių Lietuvos ežerų. Jo ilgis su atšakomis - 29,7 km, be atšakų - 21,9 km. Žalktynės atšaka - 4,96 km, Viriogalos - 2,91 km, atšaka ties Dubingiais - 0,80 km. Vidutinis eže­ro plotis - 340 m. Norint apeiti ap­link ežerą, tektų nukeliauti 72 km. Asvejos ežero plotas -1015,1 ha. Jame yra 6 salos, kurių ben­dras plotas - 4,40 ha. Atabradas siauras, dažniausiai vos kelių met­rų, dugnas greitai gilėja, maudytis tenka atsargiai. Ežere beveik periodiškai kaitaliojasi gelmės su seklumomis. Atstumas tarp jų vi­dutiniškai yra 680 m. Gyliai ežere dideli. Daug kur viršija 35-40 m, o giliausia vieta - 50,2 m - yra pietry­čiuose. Vidutinis ežero gylis -14,7 m. Asvejos ežeras sudarytas iš dviejų dalių, turinčių skirtingus pavadinimus. Didesnioji vakarinė dalis vadinama Asvejos (Dubingių), o mažesnioji - rytinė dalis - Asvejos (Biliškių) vardu. Šias dalis jungianti sąsmauka turi upeliams būdingų bruožų. Jos ilgis apie 200 m, plotis -10 m, ryškus vandens tekėjimas. Asvejos ežeran įteka apie 10 nedi­delių upelių, o išteka jau vandenin­ga Dubinga. Gilus su siauru atabradu Asve­jos ežeras augmenijos nėra turtingas. Žymiai turtingesni jo viršvandeniniai šlaitai, puošiantys ežerą. Jis nėra ir žuvingas. Nors sugaunama kelioli­ka žuvų rūšių, daugiausia stintų, kar­šių, ešerių kuojų, lynų. Veisiami un­guriai ir seliavos. Vanduo švarus, skaidrumas iki 3 m. Mažiausiai gamtinė aplinka pa­kitusi drėgnose užpelkėjusiose par­ko vietose. Tokios pelkėtos vietos užima 8 proc. ploto. Didžiausia Pur­vyno pelkė yra rytinėje dalyje. Ma­žesnių pelkių yra įvairiose parko vie­tose, dažniausiai prie ežerų bei ki­tokiuose paviršiaus pažemėjimuo­se. Dirbami plotai užima nedidelę parko dalį. Jų daugiau šiaurės va­karinėje dalyje bei Dubingių mies­telio aplinkoje. Parke esantys kai­mai nedideli, didžiausia gyvenvietė – Dubingių miestelis, kuriame gyve­na 256 žmonės (2000 m. duomenimis). Kiti kai­mai nedideli, juose gyventojų ma­žėja, kai kurie išnyko ar arti išnyki­mo. Svarbiausieji lankytini kultūriniai objektai 2 Įdomiausias lankytinas objektas - Dubingių miestelis ir prie Dubin­gių, Asvejos ežero pusiasalyje (bu­vusioje saloje), esanti kalva, vadi­nama Pilies kalnu. Dubingių piliavietė, dar vadinama pilies kalnu, yra miestelio prieigose, Asvejos ežero  pusiasalyje. Kalva anksčiau buvo sala. Jos viršuje matoma įvairaus dydžio ir formos žemės kauburių, buvusių tvenkinių vietų, plytų ir akmenų mūro griuvėsių. Vytautas Didysis 1412-1413 m. pastatydina medinę pilį saloje, įėjusią į Vilniaus gynybinę sistemą. Nuo XVI a. pradžios Dubingius valdę Radvilos pastato naują, mūrinę pilį, o vėliau ir didingus rūmus. Nuo Vytauto laikų pilies teritorijoje kadaise stovėjusi medinė katalikų bažnyčia, Radvilų iniciatyva, buvo sugriauta. Jos vietoje iškilo mūrinė evangelikų reformatų, kurioje buvo palaidoti kai kurie iš Radvilų, tame tarpe ir Mikalojus Radvila Rudasis – vienas žymiausių XVI a. antros pusės Lietuvos veikėjų. Ant pilies kalno 1938 m. buvo pastatytas prezidento Antano Smetonos vasarnamis, skirtas užsieniečiams, vėliau kareivių sudegintas. Buvusią piliavietėje katalikų bažnyčią, Radvilų iniciatyva XVI a. viduryje perdavus evangelikams reformatams, katalikai reikalavo grąžinti. Lietuvos vyriausio tribunolo įpareigota Liudvika Karolina Radvilaitė 1767 m. šalia piliakalnio, ne mažiau vaizdingoje vietoje, pastatė naują katalikų bažnyčią. Greičiausiai apie 1800 m. perstatyta, ji buvo unikalus liaudiško klasicizmo paminklas. Deja, ši įdomi medinė bažnyčia sudegė 1954 m. Iki mūsų dienų išliko priešais bažnyčią, greta vartų, senoji medinė varpinė. Ji yra tradicinės formos, su platesniu apatiniu aukštu ir didelėmis angomis varpams. Taip pat įdomus objektas yra tiltas per Asvejos ežerą – tai pirmas medinis 76,4m. ir 6m. pločio tiltas per ežerą Lietuvoje. 1933 m. Lietuvos prezidentas A.Smetona atvykęs į Dubingius negalėjo per ežerą persikelti į miestelį. Ta priežastis ir dubingiečių prašymas lėmė, kad būtų leista pastatyti tiltą. 1934 m. birželio 3d. dalyvaujant Lietuvos prezidentui tiltas buvo iškilmingai atidarytas. Iki tilto pastatymo per Asvejos ežerą buvo įrengtas keltas ir keltininko namelis, pastatyti grafo Tiškevičiaus rūpesčiu. Dubingių smuklė (užvažiuojamieji namai) -  savitos formos pastatas Dubingių miestelio centre. Pirmoji karčema čia buvo pastatyta 1842 m., tačiau ji sudegė. Netrukus toje pačioje vietoje buvo suręsti antri užvažiuojamieji namai, kurie išliko iki mūsų dienų. Čia yra įvairios paskirties patalpų: kambariai užkandinei, nakvynei ir didžiulis tvartas, kur buvo laikomi arkliai, karietos, pakinktai ir kiti daiktai. Viskas po vienu stogu. Viename iš kambarių šiuo metu yra Molėtų krašto muziejaus filialas. Seniausias pastatas, švietimo ir kultūros židinys esantis Dubingių miestelyje prie kelio į Bijutiškį. Iki šių dienų išlikusiame name nuo 1860m. iki 1987m. veikė mokykla. Pirmosiomis žiniomis mokykla buvo parapijinė, kurioje mokėsi keletas bajorų ir valstiečių vaikų. Dubingiuose veikusioje triklasėje mokykloje mokslas prasidėdavo lapkričio 14 dieną ir baigdavosi gegužės mėnesį. Dubingių kraštotyros muziejus įsikūręs Dubingių pagrindinės mokyklos patalpose. Jį 1990 m. vasario 16 dieną įkūrė buvusi šios mokyklos mokytoja Liongina Giedrytė. Muziejuje eksponuojama istorinė medžiaga, įvairūs buities reikmenys. Per savo egzistavimo metus muziejuje sukaupta virš 1500 eksponatų. Juos dovanojo Dubingių krašto žmonės. Muziejų aplankė nemažai garsių žmonių. Dubingių žemė minima nuo 1334 m. kovų su kry­žiuočiais ir kalavijuočiais laikų. Miestelis išaugo 15 a. pabaigoje. Čia veikė drobės audyklos, popieriaus dirbtuvė. Vėliau Dubingiai su­nyko. Nuo 16 a. Dubingius valdė Radvilos, kurie save vadino Biržų ir Dubingių kunigaikščiais. Mano­ma, kad Dubingiuose augo gra­žuolė Barbora Radvilaitė, Lietu­vos-Lenkijos karaliaus Žygiman­to Augusto žmona. Dabar Pilies kalne telikę buvusio pilies pylimo pėdsakai. 1938 m. kalne buvo pa­statytas vasarnamis, kuriame ap­sistodavo turistai. Karo metais va­sarnamis sudegė. Poilsiavietės ir turistiniai maršrutai. Poilsiui ir pažintiniam turizmui tinka dauguma regioninio parko vietų. Tačiau įdomiausios vietos - tai švarūs ežerai, vešlia augmenija pasipuošusios salos, ežerų šlaitai, sausi gražūs paežerių miškai. Nuostabūs vaizdai ste­bimi nuo aukštų kalvų. Nuo Asvejos ežero prasideda labai įdomus maršrutas ežerais ir upėmis, plaukiant baidarėmis ar­ba valtimis. Jis ypač patogus vilnie­čiams. Kelionę galima pradėti nuo šiaurės vakarinio Asvejos ežero ga­lo arba nuo tilto per ežerą ties Du­bingiais. Plaukiama Asvejos ežeru, Dubingos upeliu, Žeimena, Nerimi iki Vilniaus, o norintys gali plaukti ir toliau. Maršruto ilgis: Asvejos ežeru -22 km, Dubingos upeliu -18 km, Žeimenos upė -17,5 km, Nerimi iki Vilnios žiočių- 48 km. Viso maršru­to iki Vilniaus ilgis -105,5 km. Asvejos ežeras, gražios pakrantės, salos, kalvotas paviršius nuo seno traukia turistų dėmesį. Lteratūros sąrašas ir šaltiniaia: 1. Stanaitis A. Asvejos regioninis parkas. Tėviškės gamta, 2002, Nr. 6, p 6. 2. Asvejos regioninis parkas: [Žiūrėta: 2006 02 18]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!