Ar žmogus turi dėtis kaukę, kad galėtų pasakyti tiesą?

Ar žmogus turi dėtis kaukę, kad galėtų pasakyti tiesą?

Žmogus turi veidmainiauti, kad galėtų atskleisti tiesą, nes būnant tikruoju savimi tiesa yra nepriimama. Teisybę sakyti gali būti sunku ypač tokiose situacijose, kai tai yra neparanku valdžiai. Jau nuo Egzistencializmo pradžios žmogui kildavo mintys apie tai, jog jis negali nieko pakeisti, nes yra mažas sraigtelis didžiuliame pasaulio mechanizme. Jis turi taikytis prie aplinkos ir apsimesti. Tokia filosofija besivadovaujančiam žmogui nebuvo lengva išsakyti savo nuoširdžias mintis kitiems, nes kilo abejonės, kad jos nieko nepakeis. Dvidešimtojo amžiaus viduryje valdžią buvo užėmęs J. Stalinas, o Lietuvoje tai reiškė priešinimąsi svetimoms šio valdovo taisyklėms. Norintys rašyti turėjo aukštinti sovietinę valdžią. Taip buvo ribojama žodžio laisvė, o sakyti teisybę buvo labai sunku. Matome, kad šiuo laikotarpiu individas negalėjo būti savimi ir turėjo apsimesti. Marcelijaus Martinaičio vaikystė sutapo su pokariu ir stalinizmo metais. Talentu apdovanotam jaunuoliui buvo nepalanku tuo metu būti savimi ir kovoti su tuometine valdžios sistema, kuriai priešinosi draugai. Kol jo bendraamžiai ėjo į miškus partizanauti, būsimasis poetas mokėsi skaityti. Istorinių įvykių persipynusio gyvenimo įkvėptas poetas parašė poezijos rinkinį ,,Kukučio baladės‘‘. Eilėraštyje ,,Kaip Kukutis protą atgavo‘‘ lyrinis subjektas užsimena apie savo pakorimą. Tada eilėraščio subjektas ,,aš‘‘ ateina į protą, atsižada žemės, dangaus, Lietuvos ir gauną butą bei pievą danguje. Lyrinis subjektas abejingas viskam ir prasitaria, kad jam daugiau nieko ir nereikia. Tai galima suprasti kaip žmogaus laisvos minties troškimo numalšinimą ir prisitaikymą prie sistemos. Individai atsisakė laisvės ir tautiškumo tam, kad išsaugotų gyvybę ir orų gyvenimą. Tai, kad Kukutis danguje gavo butą galima suprasti kaip mirtį. Žmonės, kurie priešinasi žodžio cenzūrai yra sunaikinami. Šio kūrinio detalės tik įrodo, jog būti savimi ir sakyti tiesą yra kartais neįmanoma, nes to nepriima aplinka. Individas turi dėtis kaukę. Taip pat eilėraštyje ,,Nieko aš daugiau jau nemąstau‘‘ lyrinis subjektas nieko negirdi, nemato ir nemąsto. Kad suprastų jis netenka proto, o kad matytų melą, apanka. Lyrinis subjektas egzistuoja suspaustos širdies kumštyje. Kas yra sakoma, lyrinis subjektas mato iš akių. Nieko nematydamas ir negirdėdamas lyrinis subjektas atsiriboja nuo kasdienybės. Dirbtinai sovietinės valdžios formuojama tiesa ir realybė labai tolima asmens suvokimu ir patirtimi suformuluotam pasauliui, todėl norėdamas pamatyti tiesą, jis privalo užmiršti tai, ką žinojo iki šiol. Lyrinis subjektas išgyvena skausmą, nes turi save varžyti. Tikri individų žodžiai negali būti išsakyti garsiai, todėl jie yra perskaitomi iš akių. Šis pavyzdys taip pat įrodo, kad žmogus kartais turi save versti veidmainiauti tam, kad atskleistų tiesą – ją pamatytų fiziškai iš akių. Taigi, galima teigti, kad žmogus, kuris veidmainiauja tam kad pasakytų tiesą, tai daro, nes teisybė nėra priimama.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!