Ar žmogaus santykis su gamta tragiškai pakito?

Mūsų pasaulyje nieko nėra pastovaus. Gamta taip pat įeina į „nepastovumo“ sąrašą. Viena diena gali saulė šviesti ir pienės žydėti. O sekančia diena jau gali atrodyti jog žemė su dangumi maišosi. Taip yra todėl, nes keičiasi metų laikai, o tai ir parodo gamtos nepastovumą. Ši tema itin ryški XVIII a. rašytojo Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“. Šiame kūrinyje žmogus yra gamtos dalis. Jis negali atsiskirti nuo žemę dirbančios bendruomenės, nes prarastų egzistencijos pagrindus ir paneigtų nustatytąją Dievo tvarką. Todėl žemdirbiui svarbus ne miesto gyvenimas, o amžinieji gamtos ritmai, diktuojantys gyvenimo ritmą ir darbų tvarka. Kasdienį mūsų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai – visos poemos dalys, išskyrus apie žiemą, pradedamos saulės vaizdu, kuri yra gyvybės nešėja - būtent nuo to ir priklauso žemės ūkio darbai ir būrų gyvenimo kokybė. Palyginus su dabartimi galime pastebėti tai jog žmogaus santykis su gamta nepakito į blogąją pusę. Apibendrindama noriu pasakyti tai jog žmogaus su gamta santykis K. Donelaičio poemoje priklauso nuo pačios gamtos metų laikų.
Senovėje žmogaus santykis su gamta buvo labai stiprus. Mūsų senoliai tikėjo, kad mirusiųjų sielos persikelia į medžius, gėles ar kitus augalus....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!