Ar verta kovoti, jei žinai, kad viskas nulemta tavo nenaudai?

Ar verta kovoti, jei žinai, kad viskas jau nulemta tavo nenaudai? Viskas randasi per kovą, teigė Heraklitas Efesietis. Euripidas jam pritarė – „Mūsų gyvenimas – kova“ .Jie buvo teisūs tai sakydami, nes gamtoje net smulkiausia gyvybės forma neįmanoma be kovos. Juk ir pats žmogus gimsta laimėjęs kovą prieš nebūtį, o augdamas jis susiduria su dar daugiau sunkumų, tačiau juos įveikęs sustiprėja šimtąkart ir iš menko gyvybės spindulėlio pats tampa stiprybės šaltiniu ir šviesa. O kas, jei kova nesibaigia pergale? Kova yra garbės ir didvyriškumo reikalas. Nagrinėjant literatūros kūrinius, vienas iš akivaizdžiausių to pavyzdžių yra Homero kūrinys „Iliada“. Šios poemos šeštojoje giesmėje herojus Hektoras išsako, kodėl jis renkasi kovą: „būtų gėda <...>, jei kaip niekingas bailys dabar iš kovos pasitraukčiau“. Vyras, kuris kaunasi nujausdamas, kad net dievai nėra jam palankūs, išsikovoja amžiną garbę ir šlovę – toks žmogus nenuskęsta istorijoje. Netgi A.Linkolnas yra pasakęs, pavojus pralaimėti kovoje neturi mūsų sulaikyti nuo tokio reikalo, kurį laikome teisingu. Taigi, kova yra būtina amžinumo sąlyga. Žmogus kovoja už savo idealus. Jie gali būti visuomeniniai ir asmeniniai. Jau minėtoje Homero „Iliadoje“ Hektoras gina visuomeninį laisvės idealą, vardan jo aukodamas savo šeimą ir gyvenimą. Taip buvo ir Lietuvoje, kai Sovietų Sąjunga reokupavo mūsų šalį ir civiliai žmonės pradėjo partizaninį karą, taip visam pasauliui deklaruodami Lietuvos laisvės siekį, neigdami sovietinės propagandos teiginį apie savanorišką Lietuvos įsiliejimą į Tarybų Sąjungą. O už asmeninius idealus kovojo V. Mykolaičio – Putino romano „Altorių šešėly“ herojus Liudas Vasaris, šis vyras išgyveno vidinę kovą, nes negalėjo pasirinkti, ar visą gyvenimą būti kunigu, ar paklusti savo prigimčiai ir būti poetu. Liudo pasirinkimas buvo daugybės kovų rezultatas, jis nors ir jautė, kad talentas nugalės, bergždžiai priešinosi, mėgindamas nuslopinti pats save. Galiausiai, vyras pamynė visas normas ir taisykles ir gyveno pagal asmeninius idealus. Šie pavyzdžiai įrodo, kiek žmogus gali nuveikti dėl savo įsitikinimų ir idealų. Sakoma, jog viltis miršta paskutinė. Tiek Hektoras ir jo kariauna, tiek tūkstančiai Lietuvos partizanų į kovą ėjo vildamiesi, jog paskutinę akimirką viskas pasikeis jų naudai. Viltis palaiko kovos dvasią, interpretuodama R.Rolano žodžius, jog net didžiausioje neviltyje kova yra viltis, galiu teigti, jog kova žmogui gali būti tarsi paskutinė galimybė, gebanti viską pakeisti. Pavyzdžiui, jei, regis, stebuklingu būdu išgijusio ligonio bus paklausta, kas jam padėjo, pastarasis tikriausiai atsakys, jog viltis ir tikėjimas padovanojo antrąjį gyvenimą. Be to, mokslininkai įrodė, jog saviįtaiga turi daug įtakos žmogaus būčiai. Taigi, jei viltis yra kova, vildamasis žmogus gali pasiekti savo tikslą, kad ir koks tolimas jis atrodytų. Galiausiai, atsakydama į savo keltą klausimą, teigiu, jog kovoti reikia, nesvarbu, kokia kovos baigtis, nes kaudamasis žmogus užsitarnauja pagarbą, šlovę ir orumą, taip parodo, kokios vertybės jam priimtinos ir kokie idealai svarbiausi. Be to, kovoje visuomet gyva viltis, kuri teikia jėgų. Be to, šiandien daug kas cituoja F.Nyčę: „Tai, kas mūsų nenužudo, mus tik sustiprina“. Taigi, net pralaimėjimas tekia naudos – jis suteikia žmogui stiprybės ir moko dar atkakliau siekti tikslo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!