Ar verta aukotis dėl artimo žmogaus?

Ar verta aukotis dėl artimo žmogaus?

Aukojimasis - tai reikšmingas gyvenimo procesas, kuris dažnai yra siejamas su altruizmu arba garbingu poelgiu. Aukotis - tai reiškia visą save atiduoti. Todėl galima teigti, kad aukojimosi samprata yra susijusi su gerumu. Be abejonės, aukotis galima dėl bet ko, kas žmogui atrodo itin svarbu ir reikšminga. Auka tampa populiari dėl artimų ir mums brangių žmonių, kuriems yra jaučiami ypač stiprūs jausmai. Neretai sakoma ir tai, kad aukojimasis yra pervertintas, ir tai, jog žmogui derėtų žiūrėti savo paties kailio. Aukojimasis yra tarsi bereikalingas savo gyvenimo švaistymas. Dažniausiai tokie žmonės nesiryžta aukai nei dėl vieno žmogaus, todėl dėl tokių opozicijų kiekvienam iškyla klausimas, kai ateina aukos metas - ar aukotis dėl artimo žmogaus yra verta ar ne?

Visų pirma, dėl artimo aukotis verta todėl, kad aukojimasis daro gyvenimą prasmingesnĮ. Pasiaukojimas yra viena iš svarbiausių vertybių ir nebūtinai ta auka turi būti materialinė. Be galo svarbi ir reikalinga yra dvasinė auka. Dažniausiai žmonės aukojasi dėl jiems svarbių žmonių. Žmogus, kaip laisvai mąstantis individas, suvokia pasiaukojimo būtinybę. Jis suvokia tai, kad jo auka galbūt padės įnešti į pasaulį šviesos, įkvėpimo ir gėrio. Jau nuo seno viena svarbiausių vertybių yra pasiaukojimas. Tai, kaip meilė - viena stipriausių vertybių mūsų gyvenime, nes mylintis žmogus pasiaukoja ir aukojasi dėl mylimojo gyvybės, pagarbos ir dėl to, kas žmogui yra išties svarbu. Apie pasiaukojantį žmogų rašoma Antikos laikų literatūroje. Ryškiausiai ši tema atskleidžiama graikų mite ,,Prometėjas" . Šiame kūrinyje vaizduojamas pasiaukojimas dėl žmonijos pažangos, kuri žmonėms neša šviesą - geresnį gyvenimą. Pagrindinis mito veikėjas yra Prometėjas, Dzeuso pusbrolis. Dzeusas yra galingiausias ir aukščiausias Olimpo dievas, kuris yra dangaus ir žemės valdovas. Tačiau jis nesirūpina žmonėmis, kurie kenčia dėl jo priimamų sprendimų. Prometėjas - žmonių globėjas, šviesos nešėjas. Mite jis vaizduojamas kaip altruistiška, geranoriška, rūpestinga asmenybė. Žmonės įsirausę po žeme, gyvendami kaip vikrios skruzdėlės giliose ir tamsiose duobėse, kentėjo, negalėjo atskirti metų laikų. Prometėjui pagailo žmonių, todėl jiems jis atnešė ugnį, kuri kardinaliai pakeitė jų gyvenimą. Šis Prometėjo elgesys tarsi simbolizuoja žmogaus maištą prieš Dievą - žmogus, sugebėjęs bent minimaliai pasinaudoti žemės resursais , pajaučia savo galią ir taip savotiškai maištauja prieš nustatytą ir griežtą dievų valdžią. Tai įrodo, jog atskiro žmogaus pasiaukojimas - vienintelis kelias į šviesesnį rytojų. Dzeusas, supykęs ant Prometėjo už šį poelgį, įsako Hefaistui jį prikalti prie uolos. Prometėjo kančia dar labiau padidinama – kiekvieną dieną atskrenda vanagas, kuris lesdavo Prometėjo kepenis. Todėl Prometėjui tik ironiškai konstatuoja, kad „suradęs tiek pagalbos priemonių mirtingiesiems, sau pačiam nerandu jokio būdo išsivaduoti iš šitų kančių, kurias kenčiu“. Tačiau Prometėjas didvyriškai prisiima savo bausmę ir kenčia. Taigi, Prometėjo mite vaizduojamas veikėjo pasiaukojimas dėl žmonių, siekiant pažangos ir geresnio gyvenimo. Todėl dėl pažangos aukotis verta.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!