Ar svarbu išlikti tikru žmogumi su pačiu savimi?

Ar svarbu išlikti tikru žmogumi su pačiu savimi? Žmonės dažnai savęs neatskleidžia, jie bando kažkuo apsimesti ir pabėgti nuo savosios asmenybės. Metafora ,,užsidėti kaukę” puikiai paaiškina ką turiu omenyje. Individai nėra linkę kitiems parodyti tikrojo savęs, nes bijo būti nesuprasti, atstumti ir įskaudinti. Jie tiesiog slepiasi užsidėdami savo ,,kaukes”, taip pamiršdami kas jie iš tiesų yra, bei nebegali būti savimi su artimiausiais žmonėmis. Retas supras, jog apsimetinėjimas jam nieko gero gyvenime nesuteiks, tik viską apsunkins. ,,Kaukės” devėjimas tik priverčia mus dar labiau kompleksuoti, vis permąstyti savąsias problemas ir gyvenimą, taip mus tikruosius dar labiau suvaržydamas. Kodėl gi ne ieškoti kelio į save?! Išlikti tikruoju savimi yra vienas iš fundamentalių uždavinių kiekvieno individo gyvenime, nes tik savarankiškai priimdamas sprendimus individas gali atrasti vidinę pilnatvę. Nepaisant to, ieškojimas vidinės pilnatvės atradimo gali būti sudėtinga ir ilga kelionė, kuri dažniausiai reikalauja daug pastangų, ištvermės ir drąsos susiduriant su tikruoju savimi akis į akį. Savęs atradimo kelionės, kuri pasižymėjo įvairiais nutikimais, pavyzdį galime atrasti autoriaus Hermano Hesse filosofiniame kūrinyje ,,Sidhartha”. Minėto kūrinio pagrindinis veikėjas - jaunuolis Sidhartha, suprasdamas, jog ,,tėvo ir motinos meilė, draugo Govindos meilė nesuteiks jam amžinos laimės, ne visada jį nuramins, pasotins ir patenkins”, nusprendė leistis į savęs atradimo kelionę. Sidharthos kelio ,,į save” pradžia toli gražu nebuvo lengva, visų pirma, jaunuolis nusprendė palikti savuosius namus ir išeiti gyventi į mišką kartu su samanų gentimi. Kelionės metu Sidhartha buvo kankinamas deginančio skausmo, didžiulio troškulio ir alkio, tačiau net ir tuo metu ,,vienas tikslas terūpėjo Sidharthai, vienas vienintelis: išsigryninti, numalšinti savo troškulį, užgniaužti norus <...> atrasti ištuštėjusios sielos ramybę, nuasmenintu protu pasirengti sutikti stebuklą <...>.” Po trijų metų išgyvenimo su samanų gentimi, Sidhartha pasiekė žinia, jog viename iš gretimų kaimelių apsigyveno išminčius vadinamas Buda, kuris yra savyje sustabdęs atgimimų ratą ir įveikęs pasaulio sielvartą. Buda keliauja per kraštą ir skleidžia žmonijai savo tikėjimą ir pamokymus. Tai išgirdęs Sidhartha nusprendžia keliauti pas išminčių ir išklausyti jo pamokymų. Jis supranta Budos mokymus ir jaučia pasaulio vienovės suvokimą, bet nusprendžia nutolti nuo Budos ir didžiojo žinojimo, nes suvokia, jog jam šis tikėjimas netinka ir jis pasirenka toliau ieškoti tikrojo savo kelio. Toliau tęsdamas bado ir troškulio skausmą kelionės metu Sidhartha atkeliauja į miestą kur susipažįsta su Kamala, kuri jį pirmąjį kartą gyvenime išmokina mėgautis meile ir kito prisilietimu. Įsikūręs tame pačiame mieste Sidhartha nusprendžia imtis prekiavimo amato, kurio jį išmoko pirklys Kamsvamis. Atsižvelgiant į tai, jog Sidharthai naujasis amatas puikiai sekėsi, natūralu, jog jaunuolis ypač praturtėjo. Nepaisant to, turtai ir kitos gėrybės priverčia Sidharthą ,,paskęsti” tuštybėje - jis tampa gobšuoliu ir pasineria į azartinius lošimus, taip pat apie nieką kitą negalvodamas jis pradeda pataikauti savo norams, taip dar labiau nutoldamas nuo tikrojo paties savęs atradimo. Patyręs minėtą gyvenimišką patirtį, Sidhartha daugumą metų prašvaistė tuščiai, užmiršo vienovę, prarado dvasią ir atprato nuo mąstymo. Vis dėl to ši kelionė buvo puiki, nors patyrė daug kančių, darė daugybę klaidų ir jautė gilų nusivylimą ir sielvartą, todėl, nes ,,reikėjo eiti į pasaulį, eikvoti jėgas malonumams ir valdžiai, moteriai ir pinigams, reikėjo tapti prekiautoju, lošėju kauliukais, girtuokliu ir gobšuoliu,”, kad jis pasiekęs visiškos nevilties ribą, galėtų patirti vidinę ramybę. Manau, galime daryti išvadą, kad tik patys savarankiškai priimdami sprendimus mes galime išlikti tikri su pačiu savimi, nes tik tuomet suprantame kaip galime atrasti savo vidinę ramybę. Jei žmogus neišlieka pačiu savimi, jis tampa ,,žmogumi kauke” ir todėl praranda save patį. Taip atsitinka, nes atsiduoda jį supančių žmonių norams, kritikai bei yra varžomas kitų asmenų įskiepytų vertybių, kurios pačiam individui yra galimai svetimos ir nepriimtinos. Esant tokiai stipriai priklausomybei nuo kitų, asmuo pasiklysta savyje ir todėl nesugeba mąstyti savo galva bei priimti sprendimų, kurių rezultatas būtų palankiausias būtent jo tikrajam ,,aš”. Nagrinėdama šį teiginį, norėčiau paminėti garsaus anglų rašytojo Oskaro Vaildo romano ,,Doriano Grėjaus portretas” pagrindinio herojaus Doriano Grėjaus išgyvenimus. Romano pagrindinis veikėjas Dorianas Grėjus buvo pavaizduotas kaip ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!