Ar svarbu būti pripažintam

Visais laikais žmogus pasąmoniškai stengėsi būti sąvokos tobulas įsikūnijimu, tapti tuo tautą išgelbėjusiu herojumi, tuo nepakartojamu didvyriu, kurio vardas būtų skanduojamas iš kartos į kartą. Tačiau nagrinėjant tas asmenybes, kurios iš tiesų tapo istorinėmis, kyla klausimas, ar pačiam žmogui, asmeniškai, buvo svarbu būti teigiamai įvertintu visuomenės ovacijomis? Individas, kurio siekis yra skleisti tiesą dėl tautos gerovės, arba tas, kuris gerbia savo originalų požiūrį į gyvenimą nesimetamorfozuodamas į tuometinės kultūros priimtinas formas, mažiausiai mąsto apie išorinį pripažinimą.
Kai maištautojo prioritetu tampa išgelbėti žmoniją nuo tiesos absencijos, visuotinis pritarimas jam tampa nereikšmingas. Socialinių standartų valdomi žmonės sunkiai pasiduoda šalies stebėtojo efektui – „kažkas kitas juos išgelbės“ filosofijai. Tokio mąstymo aktualumas ypatingai turėjo priežastį Lietuvos SSRS okupacijos metu, nes nepkalusimas okupantams kainavo asmeninę gyvybę. Tačiau ribinėse situacijose visad atsiranda individų, kovojančių už tautos gerovę ir jų teisę į faktų žinojimą, nepaisant rūsčių opinijų ar net gyvybės praradimo. Tuomet vienas iš tokių buvo juodojo humoro meistras, XX a. vidurio rašytojas B. Sruoga, kurio „katastrofijos epochos“ biografija liejasi į jo kūrybą. Prisiminimų knygoje „Dievų miškas“ rašytojas pasakoja savo patirtį Štuthofo koncentracijos stovykloje ir aprašė pragariškus momentus, kuriuos, jo manymu, melu aptekę žmonės privalėjo sužinoti. Pastovus žmogaus išnaudojimas, žudynės, badas – tai buvo lagerio kasdienybė, kurios kaliniai negalėjo priešintis, nepaaukojus gyvybės. Vienas iš sadistiškiausių B. Sruogos pasakojimų buvo skyrius „Kalinių lagerio vadas“, kai žmogiškumą praradęs Majeris nusprendžia prie šventinės eglutės pakaruoklį pakabinti. Galima sakyti, kad vieninteliai žmonės, kurie labiausiai troško pripažinimo, buvo esesininkai ir lagerio prižiūrėtojai, tarpusavyje konkuruojantys dėl aukščiausiojo laipsnio sadizmo sferoje. Nekalbant apie visas brutalias detales, kurias autorius aprašė su išminties šypsena, svarbu paminėti sovietmečio kritikų reakciją į rašytojo tiesos paviešinimą. 1945 m. leisgyvis B. Sruoga, gerdamas n litrų kavos ir rūkydamas n pakelių ciagrečių, per 3 mėnesius parašė šį romaną ir teikėsi jį paviešinti, tačiau kiekviena redakcija jį išlydėdavo su piktais šūksniais, lyg jis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!