Ar sunku būti oriam? (rašinys)

Ar sunku būti oriam?

Orumas – kertinė moralinės sąmonės sąvoka, reiškianti asmenybės vertingumą. Kaip etikos kategorija atspindi žmogaus moralinį santykį su pačiu savimi ir visuomenės su žmogumi. Juo parodomas žmogaus reiklumas sau (pvz., dažnas pagalvoja, ar taip elgiantis nenukentės orumas). Orumas, kaip ir sąžinė, yra vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą ir atsakomybę visuomenei. Orumas reguliuoja visuomenės požiūrį į tą asmenį, reikalaudamas jį gerbti, pripažinti jo teises. Orus žmogus – tai asmuo turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę. Orumas yra tikrai svarbi dvasinė vertybė, kuri yra viena iš žmogaus vidinio pasaulio tobulėjimo dalių. Išlikti oriam reikia atsidūrus kritinėse situacijose, kai tenka atsisakyti savo gerovės, būti atskirtam nuo savo aplinkos. Tai yra be galo svarbu, bet ar sunku?

Oriam žmogui būti nėra lengva, bet įmanoma. Kartais jam tenka rodyti pagarbą viršesniam, netgi jei šis skriaudžia ar verčia dirbti nežmogiškomis sąlygomis, bet išlikti oriam šiomis aplinkybėmis įrodo žmogaus dvasinį stiprumą ir jo vertę. Tai įrodoma XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių prozininko, publicisto Jono Biliūno novelėje „Lazda-. Šiame kūrinyje galime įžvelgti orumo temą. Kūrinyje pasakojama apie tėvo patirtą skriaudą ir patyčią. Kai vyras dar dirbo pas prievaizdą, nusikalto ir pašėrė jaučius dobilais. Novelėje ,,Lazda- kalbama apie atleidimą savo skriaudėjui. Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis, kuriuo niekas neglosto. Ji – baudžiavos, valdžios simbolis, bet ir susitaikymo ženklas, o skliausteliuose esanti pastaba ,,Mano draugo pasakojimas” pabrėžia novelės tikroviškumą. Novelės kompozicija retrospektyvi: iš dabarties žvelgiama į praeitį. Suaugęs pasakotojas (sūnus) prisimena tėvą ir savo vaikystę. Vėliau tėvas pasakoja apie baudžiavos metais patirtą skriaudą. Novelės laikas: dabartis (sodžiaus vaizdas novelės pradžioje, baudžiava jau panaikinta), prisiminimai, kurie susiję su baudžiavos laikais. Pasakotojas prisimena, kaip jo akyse buvo pažemintas tėvas, ir pats tėvas prisimena, kaip buvo sumuštas prievaizdo Dumbraucko. Vaizduojama situacija, nutikusi baudžiavos laikais, pasakojama, kaip prižiūrėtojas lazda sumuša baudžiauninką - tėvą, po šio įvykio tris savaites lovoj gulėjęs, dėl to, kad šis išbadėjusiems jaučiams paima kuokštelį dobilų iš pono lauko. Dumbrauckas vaizduojamas senas, aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienui vienas – be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai apsilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kortomis pralošęs. Pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Tėvą kaltės jausmas vis slėgė, nes jis pažeidė savo dorovines nuostatas ir dekalogą. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio su lazda, ir panaikinus baudžiavą skriaudėją priglaudžia savo namuose. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, nesiekia sumenkinti Dumbraucko, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Dumbraucko lazda atiduota pasakotojo tėvui tampa kaip skausmo, kaltės, atgailos ir atleidimo simbolis, pasakotojo šeimos gerbiamas daiktas, kuri „ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.- Kaltės jausmas, priešingai nei tėvą, Dumbraucko nevaržė, neslėgė, nes jis sumušė tėvą dėl pareigos ginti pono turtą. Tėvą kaltės jausmas vis slėgė, nes jis pažeidė savo dorovines nuostatas ir Dekalogą. Kai tik motina užsimindavo tėvui apie lazdą, jis iš karto nuliūsdavo ir „paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.- Tai buvo jo atgaila, kuria jis norėjo Dievui atpirkti savąją nuodėmę ir kuri jį vis dėlto nedavė ramybės jam visą gyvenimą. Taigi, anot J. Biliūno, literatūros tikslas – mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą, o paskirtis – visapusiškai vertinti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus, ir blogus gyvenimo reiškinius. Todėl jis novelėje „Lazda-, aprėpdamas kaltės, kuri prislegia nusidėjusį tėvą ir tampa gyvenimo našta, ir atgailos, kuri kiekvienąkart susijusi su skausmo apimto žmogaus siela, tą naštą palengvina, sukurdamas realaus gyvenimo įvaizdį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!