Ar norint pritapti visuomenėje reikia atsisakyti tikrojo savęs?

Ar norint pritapti visuomenėje reikia atsisakyti tikrojo savęs? Pritapti ir turėti savo vietą visuomenėje yra svarbu daugumai žmonių – tai atrodo lyg pilnaverčio gyvenimo pamatas ir „raktas“ į geresnį socialinį statusą. Manau, kad kiekvienas yra bent kartą svarstęs, kaip geriau susitapatinti su aplinka, ir tai paskatino norą tobulėti, maskuoti daugumai nesuprantamas ar nepriimtinas savybės. Vieni keičia savo išvaizdą: rūbų stilių ar šukuoseną, pasidaro plastines operacijas, kiti mėgina susiformuoti naują asmenybę, pamiršti savo praeitį bei apsimesti tuo, kuo nėra ar net giliai viduje nesutinka būti, nes ne vienas asmuo nenori likti atstumtas. Atrodo, kad pasaulio priimtus standartus turi atitikti kiekvienas, bet ar jie iš tiesų yra reikalingi? Kyla klausimas – ar norint pritapti visuomenėje reikia atsisakyti tikrojo savęs? Žmogus, turintis kitokią pasaulėžiūrą, turi keisti savo požiūrį ir kovoti už būvį. Daugumos nuomonė suformuoja standartą, kurį likusiems gali būti sunku atitikti dėl kitokios mąstysenos, todėl bendrauti su žmonėmis darosi keblu, tenka keisti savo vertybes, užsisklęsti viduje ir atsisakyti dalelės savęs. Jeigu net pasikeitus pritapti nesiseka, asmuo tikėtina bus pasmerktas aplinkinių ir liks vienišas, nes jo suformuoti įsitikinimai bus nesuprantami visuomenei. Apie žmogaus, kurio mąstymas kitoks, bandymą tapatintis su aplinka rašė XX a. vidurio lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas, dramaturgas ir katastrofinio modernizmo atstovas Antanas Škėma psichologiniame intelektualiniame romane „Balta drobulė“. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – emigrantas lietuvis, dirbantis didžiausiame Niujorko viešbutyje liftininku. Vienintelis ryšys su gimtine yra motinos dovanotas žiedas: „Ant dešiniojo mažojo piršto – auksinis žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas.“ Protagonistas kenčia dėl susvetimėjimo, paties dvilypumo, beprasmio ir suvaržančio darbo, kuriame jis tik 87 numeris: „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą.“, bet tai nėra jo kitoniškumo pagrindas. Nuo mažens Garšva svarstė egzistencinius klausimus, buvo savotiškas, matė progresuojančią motinos ligą, kurią paveldėjo, ir net mėgino nusižudyti. Ar jo pritapimą visuomenėje apsunkina vaikystės bei gyvenimo traumos ir suformuota kitokia pasaulėžiūra? Antanas Garšva būdamas kūrybinga asmenybe supranta daiktų ir žmonių ryšių laikinumą bei sukeliamą kančią – tai jo poezijos mūza, nors ir trukdanti sukurti laimingą gyvenimą su mylimu žmogumi: „Mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos moto: tas pats, bet kitaip.“ Skaudžių įvykių sutraumuota pagrindinio veikėjo psichika neleidžia jam prisirišti, formuoti naujų santykių – Garšva draugų neturi, o moterys jam buvo tik stotelės: „Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai.“ Darbe jis užsisklendęs, mažai komunikuojantis asmuo, paskendęs savo vaizduotėje – jo noras pritapti išblėsęs dėl susikaustymo, dėl kitokios pasaulėjautos. Elena buvo pirmoji, kuri privertė Antaną Garšvą pergalvoti šeimos ir mylimo žmogaus vaidmenį jo gyvenime – tai pradžia jo pasaulėžiūros pokyčiams, priartinsiantiems jį prie visuomenės susikurtų normų. Protagonistas supranta, kad jo kitoniškumą skatino baimė: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“ Pasikeitęs Garšva būtų atradęs savo komforto zoną svetimoje šalyje, bet kelią jam užkirto kurį laiką ignoruota, iš motinos paveldėta liga, kuri jį pasivijo ir jis niekados nebepritaps, nors ir norėdamas, nes neatitiks visuomenės standartų. Žmogus, kuris paskatintas kitų ar pats savęs ima keisti savo mąstyseną, gali susitapatinti su aplinka bei pritapti, bet tai reikalauja atsisakyti dalelės tikrojo savęs. Neapgalvoti sprendimai ir visuomenės sustabarėjimas apriboja laisvę kitokiai asmenybei klestėti. Kartais žmogus gali pasirinkti netinkamą sau gyvenimo kelią, bet tai supranta tik prabėgus kuriam laikui. Manau, dauguma suvokiame, kad geriau būtų atsisakyti nepatinkančios srities, bet ką daryti, kai esi suvaržytas aplinkinių požiūrio į tave ir nenori jų nuvilti? Kiekvienam žmogui norint visapusiškai funkcionuoti visuomenėje reikia bent vieno asmens palaikymo. Apie įvairias gyvenimo sampratas ir širdies bei proto prieštaringumus rašė vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvų rašytojų, poetas, dramaturgas, literatūros kritikas Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Protagonistas Liudas Vasaris – užsidaręs, tvirtos nuomonės neturintis jaunuolis, kuris paskatintas tėvų įstoja į kunigų seminariją. Nors pradžioje jis atrodo lyg būtų pasiryžęs visą gyvenimą eiti šiuo keliu, tačiau ilgainiui atranda dvi savo silpnybes: meilę ir kūrybą. Susipažinęs su jaunystes simpatija Liucija, pagrindinis veikėjas pradeda persvarstyti pasirinktą kunigo kelią – atranda savo vietą gamtoje, gėdijasi tėvų pagarbos jam kaip būsimam kunigui, pradeda slaptai kurti draugijoje „Šviesa“ ir rašyti dienoraštį: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/Svajones savo ir jausmus.“ Paslaptingoji Katedros Nepažįstamoji, kuri buvo lyg neapsiekiamo meilės idealo apraiška, tapo Liudo mūza, bet tai neužteko jam apsispręsti dėl priimto jo netinkamo tikrajam „aš“ sprendimo, savo ateitį jis paliko Dievui ir pasidavė srovei: „Dievas geriau mane pažįsta negu vyresnybė ir aš pats.“ Jis tikėjosi medžiagos kūrybai atrasti atlikdamas pareigą: „Visas tavo gyvenimas bus ilgas silentium ir vienatvė. Gal tai ir gražu. Ta tema bus galima daug fantazuoti ir poetizuoti.“ Susitaikydamas su savo pasirinkimu, jis praranda ir Liucę, tikrąjį kūrybos įkvėpimą. Antrojoje knygos dalyje „Eina gyvenimas“ Liudas Vasaris jau vikaras, nerandantis ir nepritampantis Kalnynų parapijoje, ieškantis savęs gamtoje. Pažintis su baroniene Rainakiene buvo jam stiprus postūmis tikrojo savęs link. Suteikdama prieigą prie savo bibliotekos, ji padėjo romano pagrindiniam veikėjui bręsti ir suprasti savo pašaukimą: „Aš norėčiau, kad sveikas kuo giliausiai įsisamonintum, jog pirmiausia esi poetas, o tik paskui kunigas. Poetu tamstą sutvėrė pats dievas, o kunigu padarė tik seminarija ir vyskupas.“ Nors naujasis vikaras Ramutis mėgino atvesti Liudą į, kaip jam atrodo, doros kelią, jo pastangos buvo bergždžios – prasidėjus karui Liudas išvyksta mokytis svetur ir tai tampa paskata atsisakyti kunigystės. Per dešimties metų laikotarpį protagonistas nuo nemėgstamos profesijos atsiskiria: nebenešioja sutanos, nebelaiko mišių, nebeklauso ir pats nebeina išpažinties. Tik grįžęs į Lietuvą, jis prisimena, kuo visąlaik pateikė save visuomenei ir kad tai varžo tikrąją jo asmenybę. Liudas stengiasi nepasiduoti vyskupo įtakai, nesutinka su jam diktuojamomis sąlygomis. Atgyję santykiai su Liuce ir pažintis su Aukse verčia jį dvejoti, o po Liucijos savižudybės galutinai apsispręsti, kad Auksė yra ta, kuri su juo bus visada ir jį supras: „Antra išvada, kad tamsta bėgi nuo žmonių, o labai myli gamtą, nes ten bent nėra to kontrasto tarp savo vienumos ir linksmos minios.“ Vedęs ją, jis galutinai nusprendžia atsisakyti jo kūrybą ir jį patį varžančio kunigo statuso, kuris vertė jį slėpti tikrąjį save. Neapgalvoti sprendimai visuomenės akyse Vasarį suvaržė, jis bijojo prisipažinti suklydęs, todėl maskavo save po kauke, nors kiekvienas turi teisę mokytis iš padarytų klaidų: „Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!