Ar lengva būti savimi? Rašinys

Ar lengva būti savimi?

Kaukių sindromas - štai tokia liga kamuoja kone visus mūsų planetoje gyvenančius žmones. Šių laikų individai greitai prisitaiko prie kintančių gyvenimo sąlygų, prie naujų ideologijų, politinių tiesų bei teigia, jog jas palaiko. Tačiau dažnu atveju taip pritapdami bei prisitaikydami jie pamina savąsias vertybes, savąjį požiūrį į pasaulį. Toks nuolatinis kaukių keitimas gali būti siejamas ir su graikų dievu Protėju, kuris yra nepastovumo simbolis, turėjęs tūkstančius veidų ir nei vieno tikro.Visus šiuos veidus jis nuolat keitė ir taip įsiliejo į visuomenę, prie jos pritapo. Šiandienos žmogus nesiskiria nuo Protėjo - jis keičia savo pavidalą, požiūrį, nes bijo atskleisti tikrąjį save, savo individualybę, baiminasi, jog sugriaus žaidimo, vadinamo gyvenimu, taisykles. Tad iškyla klausimas: ar iš tiesų lengva ir įmanoma individui būti savimi tokiame pasaulyje ir visuomenėje?

Pirmiausia, sunku atsiskleisti, kai žmogus pats sunkiai suvokia, kas jis yra iš tikrųjų, koks yra jo unikalus bruožas. Kuomet individas yra verčiamas pateisinti ir išpildyti tam tikrus visuomenės ir artimųjų žmonių keliamus lūkesčius bei turi pritapti prie tam tikrų normų, jis susiduria su dviprasmiškais jausmais, kurie dar labiau neleidžia suvokti savęs kaip asmenybės. Apie tokią problemą kalba ir vienas ryškiausių pomaironinės kartos poetų bei modernistų Vincas Mykolaitis-Putinas romano „Altorių šešėly“ ištraukoje. Jaunutis pirmametis klierikas Liudas Vasaris negali pritapti prie seminarijos tvarkos, prie šio luomo kasdienybės, gyvenimo būdo, prievolių. Net rekolekcijų metu, kurios skirtos įeiti į save, pažinti save, Vasaris tik kartais patirdavo momentų, kai jam lyg kas nušvisdavo. Jis labai kritiškai žvelgė į rekolekcijų meditaciją, nes jam ji atrodė tuščia, beprasmė, joje nebuvo dvasios šilumos. Vasaris niekaip neįstengė meditacijos priderinti prie savęs, neįstengė pritapti ir prie seminarijos tvarkos. Galima suprasti, jog jei jis bandytų įsilieti į šį luomą, pasmerktų save lėtai dvasinei mirčiai. Atgailos metu klierikai privalo atgailauti, gailėtis dėl savųjų nuodėmių. Visa ši atgaila priverčia jaustis tarsi jie būtų žmogžudžiai, plėšikai ar paleistuviai. Atrodo, jog rekolekcijų metu klierikai troško, kas juose būtų įžiebtas pasitikėjimas savimi, o jų gerosios savybės ugdomos. Tačiau šalta teologija pavergia bedvasei rutinai, priveda prie dviprasmiškų jausmų ar paskatina slapta kurtis svetimus kunigystei idealus. Liudas Vasaris aiškiai nesuvokė savo padėties, visus dalykus jis priimdavo kaip gyvenimo būtinybę, nors jam tai ir nepatiko. Taigi, šio luomo prievolės, kasdienė rutina yra nepriimtina, sukelianti jam dvilypius jausmus, neleidžianti dvasiškai augti, atsiskleisti jam kaip asmenybei. Negalėdamas išsigryninti savo vertybių, požiūrio, individas nesuvokia pats savęs, todėl negali būti savimi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!