Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas? Kalbėjimas

Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?

Vienintelis gyvenimas, kurį verta gyventi yra skirtas siekti žmogiškumo

Sokratas

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad baisiausia ne gyvybę prarasti, o nugyventi be prasmės ir tikslo. Būtis turi prasmę, kai žmogus vadovaujasi žmogiškosiomis vertybėmis, jų neapleidžia. Tam, kad puoselėti šias amžinąsias tiesas, žmogus turi būti atlaidus, išlikti orus, pavydo akimirkomis nekeršyti. Vis dėlto, atlaidumas nėra pateisinamas brutalumo akivaizdoje. Kiekvienas individas turi pareigą ginti savo tautos vertybes, nesitaikstyti su žiaurumu. Tad, mano manymu, atlaidumas nėra silpno žmogaus bruožas, nes atleisdamas nenusižengi žmogiškiesiems įstatymams. Tačiau atlaidus negali būti tautinės tapatybės naikinimo akivaizdoje.

Visų pirma, kai individas atleidžia, jis nepasiduoda vidiniam pavydo, keršto bei žiaurumo kultui. Atlaidumas yra stipraus žmogaus bruožas, nes net ir vidinių kovų sumaištyje išlieki žmogumi. Indijos tautinio išsivadavimo pradininkas Gandis yra pasakęs, jog akis už akį ir pasaulis greitai taps aklas. Jeigu nemokėsime atleisti, prarasime humaniškumą ir nusižengsime dieviškiesiems įstatymams. Apie tai kalbėjo ir XX amžiaus pradžios rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius. To meto Lietuva buvo itin palanki Krėvės dramoms išpopuliarėti. XIX amžiaus pabaigoje prasidėjęs slaptų lietuviškų vakarų „klojimo teatro“ sąjūdis pradėjo tautinį išsivadavimą, o pirmosios Vydūno pjesės įtvirtino neoromantizmą Lietuvoje. Pats Krėvė – Mickevičius taip pat perteikė neoromantinę jausena: dramatizmą, emocingumą, jo dramose buvo labai svarbus veiksmų ir minčių disonansas. Dramaturgas dažnai kalbėdavo apie atlaidumo stoką. Taip pat rašytojas domėjosi politika ir žinojo su kokiais sunkumais gali susidurti valdovas. Būtent tai Krėvė aprašo vienoje žymiausių dramų „Skirgaila“. Literatūrologai šią dramą vadina pirmąja rimta lietuviška drama ir net lygina su Šekspyro dramomis, kuris taip pat naudojosi istoriniais šaltiniais. Šiame kūrinyje aprašomas kunigaikštis Skirgaila yra tragiška asmenybė, kuri žūsta kaip žmogus, nes nesugeba atleisti ir todėl nusižengia dieviškiesiems įstatymams. Įkalinęs savo pilyje kunigaikštytę Oną Duonutė, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemė, vis dėlto pamilsta karalaitę, nori jai būti švelnus ir tikisi iš jos to paties. Tačiau Ona Duonutė tokių jausmų Skirgailai neturi, nes jaučiasi jo įkalinta ir kunigaikštį atstumia, kai įsimyli ją bandžiusį išgelbėti Kelerį. Nors didis ir tvirtas, Skirgaila palūžta ir atleisti už pavoktą meilę negali. Didikas iš keršto palaidoja gyvą Kelerį ir taip dvasiškai pralaimi. Jis pradžioje kūrinio piktinasi kitų negarbingumu, bet gale pats tampa negarbingas. Skirgaila nemylėjo žmogaus, jis kerštavo, tapo žiaurus ir neteko valdovui būtino orumo. Atlaidumo stoka sunaikino didžios asmenybės prigimtį. Vis dėlto, net ir šiais laikais ši tema yra itin aktuali. Spektaklio „Skirgaila“ režisierius Vytautas Rumšas yra pasakęs, jog Skirgaila yra išskirtinė asmenybė, kurioje net ir šiandiena kiekvienas galime įžvelgti save. Dramoje gvildenamos XIV a. problemos, tačiau net ir po šešių šimtų metų, jos yra aktualios. Žmogus privalo būti atlaidus, nes toks individas yra stiprus, jis nepasiduos keršto norui ir išliks žmoniškas vidinių sunkumų akimirkomis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!