Andriaus paveikslas J. Grušo tragikomedijoje ,,Meilė, džiazas ir velnias”

Andriaus paveikslas J. Grušo tragikomedijoje ,,Meilė, džiazas ir velnias”

Gyvenimo realijos ypač ryškiai perteikiamos dramos kūriniuose. Vienas žymiausių XX a. antrosios pusės dramaturgų yra Juozas Grušas, kuris dramoje ,,Meilė, džiazas ir velnias” kalba apie jaunus žmones, jų sutrikimą, dvasios maištą ir bandymą kurti savitą pasaulį. Kūrinyje tarsi grumiasi dvi priešiškos jėgos: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Kūrinio centre – jauni žmonės, mylintys džiazą ir gyvenimą, bet nežinantys, kaip reikia teisingai gyventi, todėl besistengiantys viską imti iš gyvenimo, patys viską išbandyti, patirti, nusivilti, tikėti. Savo kalboje plačiau aptarsiu Andriaus paveikslą.

Andrius – jaunasis maištininkas, nežinantis, nei ko nori iš gyvenimo, nei kaip turi gyventi. Andrius yra tarsi kompanijos, kurioje be jo paties dar yra Lukas, Julius ir Beatričė, siela. Jis yra veiklus ir energingas, vis ką nors sugalvojantis, vis ieškantis nuotykių ir jais tarsi pritraukiantis kitus. Iš tiesų Andrius kuo toliau, tuo labiau grimzta. Kūrinio pradžioje matome jo šėliones Katile, jo fantazijas apie vagystes, išprievartavimus, žudymą, bet tik viena Beatričė suvokia, kad tos fantazijos gali peraugti į realybę. Beatričė bando paveikti Andrių, bet savo gerumu, savo kilniais ketinimas tik pažadina jame žvėrį. Andrius tarsi neturi jokių moralinių nuostatų, jo dvasios pasaulis skurdus. Tam įtakos tikriausiai turėjo šeima. Andriaus motina mirusi, bet vaikystėje lepinusi sūnų, ėjusi aiškintis dėl sūnaus elgesio į mokyklą. Konflikto metu tėvas priekaištaudamas Andriui primena: ,,Kai motina dar mokykloje nagais sudraskė mokytojai veidą, tai ji buvo gera. Iškviesta dėl tavo žvėriškumo“. Tai rodo, kad vaikas nuo mažens buvo netinkamai auklėjamas. Motinai mirus, Andrius gyveno su tėvu, kuris dirbo saugume, žvėriškai talžė žmones, o dabar yra prokuroras, kuris nuolat ištraukia sūnelį iš keblių situacijų. Manau, kad būtent iš tėvo Andrius ir paveldėjo tokią nuožmią sielą, siekį valdyti, visiems vadovauti, netgi polinkį į prievartą, smurtą. Andrius nuolat visus įžeidinėja, net savo bičiulius, pamestinuką vadina įžeidžiančiai benkartu, merginą – kekše. Dramos pradžioje yra aptariama jaunų žmonių susibūrimo į grupę istorija, kurioje aptariami jų nuotykiai ir pabrėžiama, kad Andriaus tėvas – jo užnugaris,nes „papuniukas“ iš paties pragaro jį ištrauks...“ Vienintelė Beatričė pažįsta Andrių kitokį, kuris nevaidina kažkokio ,,didvyrio“, tačiau jos meilė per silpna paveikti Andrių. Šis jaunas vaikinas yra įpykęs, nė pats nežino dėl ko ir ant ko pyksta. Jis sako nekenčiąs vyresniosios kartos, nes ji neleidžia jaunimui gyventi, siekti savo tikslų. Bet kokie tie tikslai, jis pats nežino. Mokslus metė, geria, groja, mušasi, anot tėvo, Andrius neturi jokio tikslo. Bet tėvas jau nebeturi sūnui įtakos, nebegali jo paveikti nei įkišdamas dirbti į archyvą, kad nebūtų ko vogti, nei vėliau po pokalbio su Beatriče uždaręs jį 15 parų į areštinę. Beatričė, norėdama įsitikinti, kad Andrius nėra toks blogas, tikėdama, kad jis negalėjo užmušti bufetininkės, atlekia naktį pas Andriaus tėvą. Ji – naivi įsimylėjusi mergaitė, tikinti savo meile, mananti, kad yra reikalinga Andriui, kad gali jį pakeisti. Deja, tai tik sužadina dar didesnį Andriaus pyktį – jis pavagia Beatričės dienoraštį ir jai keršydamas nuneša mokyklos direktorės pavaduotojai. Kerštas nėra toks saldus, kaip tikėjosi, bet Andrius vis tiek elgiasi vulgariai, nerodo savo emocijų. Net ir dramos pabaigoje jis siūlo draugams išprievartauti Beatričę, nes nė vienas iš bičiulių jos negali turėti, Beatričė yra tarsi gėrio įsikūnijimas, jų svajonė, jų galimybė išsigelbėti, pakeisti savo gyvenimo būdą. Baisiausia, kad net po Beatričės žūties Andrius išlieka ramus... Manau, kad Andriaus kaip asmenybės žlugimas yra susijęs su auklėjimu, vaikas nematė tinkamo pavyzdžio, turėjo per daug galimybių, prabangiai gyveno. Jam trūko tėvo meilės, rūpesčio, dėmesio, todėl visa tai bandė gauti nedorais būdais. Pavogęs mašiną ar porą konjako butelių, bent jau sulaukdavo tėvo priekaištų, kurie galiausiai virsdavo moralu apie nemokėjimą gyventi, nedėkingumą dėl to, ką vyresnioji karta iškovojo dėl jaunimo. Tėvas įsiklausęs į Beatričės žodžius, kad ,,Andrius pats per save geras. Gali būti geras. Juk ir jūs taip galvojate? Ar ne?“, bando kalbėtis su sūnumi. Tik jau per vėlu, pokalbis virsta konfliktu, smurtu, kurio pasekmė – areštas, kuris, deja, teigiamo poveikio visiškai neturėjo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!