„Altorių šešėly“ ištraukos interpretacija. Menininko konfliktas tarp pareigos ir laisvos kūrybos

„Altorių šešėly“ ištraukos interpretacija. Menininko konfliktas tarp pareigos ir laisvos kūrybos

Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame-intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas pagrindinio šios knygos veikėjo Liudo Vasario gyvenimas puikiai iliustruoja kūrėjų tarpe dažną konfliktą tarp realaus gyvenimo pareigų ir atsakomybių bei noro kurti. Legendinės rokenrolo grupės „Bee Gees“ narys Robin Gibb‘as yra pasakęs, kad menininkas yra menininkas todėl, kad jis nėra patenkintas pasauliu, ir dėl to kuria savo paties būtį. Pateiktoje ištraukoje ir iliustruojamas Liudo Vasario vidinis konfliktas tarp kunigystės keliamų pareigų ir apribojimų ir noro rašyti apie tai, kas jį įkvepia. Į šį konfliktą ir bus gilinamasi šioje interpretacijoje.

Nuo pat Vasario atvykimo į kunigų seminariją, jam buvus vos šešiolikos metų, jaunajam klierikui buvo skiepijamas kunigų etiketas – moterys ir juo labiau romantinė meilė (dalykai, kurie pažadina Liudo Vasario kūrybinę dvasią) – neskirta, draudžiama jų luomui, todėl Liudui ir yra koktu rašyti apie tiesioginę meilę. Bet Liudas vis tiek nori išreikšti savo emocijas, pažadintas jo gyvenime esančių moterų – Liucijos, Nepažįstamosios ir baronienės Rainakienės. Ir jis nebuvo vienintelis, davęs skaistybės įžadus ir pajutęs potraukį kitos lyties atstovėms – tekste pasakojama apie kitus kunigus poetus, savo meilę aprašiusius lyriškuose, sentimentaliuose eilėraščiuose. Tačiau jaunasis vikaras bodisi ir prieš jį kūrusių darbais, juos menkinančiai vadina gaminta (ne rašyta ar kurta) „pseudoerotine lyrika“ – jam nepatinka poetų slapstymasis po idealizmu, sentimentalumu, liaudiškų dainų stiliaus lyriškais vardais – „mergelėmis“, „sesutėmis“ – tarsi būtų bandoma paslėpti tikrąją eilėraščio prasmę. Skaitydamas kitų poetų lyriką Liudas Vasaris neaptinka kažko, kas nusakytų tai, ką jis norėtų matyti savo eilėraščiuose – tyrą, kūniškų geismų nesugadintą meilę.

Neradęs ko ieškojo kitų kūriniuose, Liudas Vasaris nusprendė sukurti savąjį stilių. Savo poezijoje jis rašo apie tokį pasaulį, kokį norėtų matyti – jame vaizduoja tyrą ir ne erotika pagrįstą meilę moteriai. Jo mūza ir taku į savo kūrybos pasaulį tampa Katedros Nepažįstamoji – moteris, apie kurią jis nieko konkretaus iš tikrųjų nežino ir nenori žinoti. Ji Vasariui tampa baltu popieriaus lapu, nesugadintu geidulių ar banalaus idealizmo, prizme, per kurią jis perteikia visus savo išgyvenimus su Liucija ir baroniene. Paradoksalu, bet taip būtent Nepažįstamoji tampa artimesnė nei Liucė ir baronienė Rainakienė – dvi Liudo Vasario iš tikrųjų pažinotos ir jo gyvenimą bei kūrybos stilių formavusios moterys. Savo eilėraščiuose Liudas atsiskleidžia ir kaip simbolistas – realiame pasaulyje jis mato daugiau, nei tik paviršutinę tikrovę, ir tą savo matomą vaizdinį jis įneša ir į savo eiles. Baronienės rūmai virsta pilimi, kurortai – mėlynais toliais ir pasakiškais kraštais, o save Liudas Vasaris vaizduoja kaip klajūną – taip atskleisdamas savo abejones ir svyravimą tarp galimų pasirinkimų, ar karžygį – tai rodo jo svajones apie ateitį, kurioje jis jau žino, ko nori – kaip pasakų karžygys, kurio tikslai yra aiškūs: išgelbėti, surasti merginą. Taigi savo kūryboje Liudas Vasaris atsiveria kaip jautri, dora, romantiška, galbūt kiek naivoka, bet labai individuali asmenybė, kurios negalėjo sulaikyti visuomenės ir luomo primesti suvaržymai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!