„Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos ateičiai.“ Taip rašė lietuvių filosofas Antanas Maceina. Ir ištikrųjų gamta visuomet buvo svarbi lietuviui, nes agrarinės kultūros žmogui tai yra pasaulis, kuriame jis gali rasti prieglobstį, dvasinę ramybę. Todėl ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje. XIXa. rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų, patyrusį priespaudą, baudžiavos sunkenybę. Tik gamtos pasaulis padėjo žmogui ištverti gyvenimo negandas ir tapo atrama. Ryškiausiai žmogaus ir gamtos ryšį savo kūryboje atskleidė Antanas Baranauskas ir Jonas Mačiulis - Maironis.
Antanas Baranauskas - romantizmo epochos poetas, vyskupas, parašęs pirmąją romantinę poemą „Anykščių šilelis“. Poemoje autorius atskleidė žmogaus ir gamtos harmoniją. Jis pabrėžė, jog gamtoje žmogus galėdavo atrasti vidinę ramybę, atsiskleisti....

Žmogų ir gamtą jau nuo senų laikų siejo glaudus ryšys. Tai labai ryškiai atsiskleidžia Lietuvos XIX a. poetų kūryboje. Tuomet literatūroje dominavo romantizmas, kuriuo ir rėmėsi XIX a. Lietuvos poetai. A. Baranauskas ir Maironis yra vieni iš jų. Savo kūriniuose, jie pasitelkė gamtą, kad parodyti jos gilų ryšį ir santykį su žmonėmis ir jų išgyvenimais.
Santykis tarp žmogaus ir gamtos A. Baranausko kūryboje yra brangus ir šventas. Antanas Baranauskas - ryškiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas. Šis poetas gyveno XIX a. kuomet Lietuva buvo carinės Rusijos valdžioje. Baranauskas išgyveno ir Vilniaus universiteto, kultūros ir švietimo centro uždarymą, ir uždraustos spaudos laikus. Ši carinės Rusijos priespauda ir lietuvių bei jų papročių niekinimas paskatino romantiką parašyti poemą ,,Anykščių šilelis“. Šis kūrinys pirmasis toks platus, tapybiškai detalus, daugiaprasmis ir drauge simboliškai apibendrintas Lietuvos gamtos paveikslas, sukurtas lietuvių kalba. Kūrinyje dominuoja realybės ir idealo konfliktas, kaip romantizmo bruožas. Jame puikiai atsiskleidžia lietuvių ir gamtos santykis. A. Baranauskas puikiai perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė. Savo poemoje jis rašė, jog miškas yra šventa vieta: ,,Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi“. Iš šių žodžių galime suprasti, kad žmonės ir gamta buvo lyg vienas. Poemoje rašoma, jog šilas visada buvo svarbus žmonėms, o ypač sunkiais laikais, kai jie badavo, slėpėsi nuo priešų. Šie įvykiai ir sukuria tą harmoningą ryšį su gamta, žmogus būdamas joje jaučia dvasišką pilnatvę ir ramybę: ,,Lyg tarytum ramumas teip dūšion įslinko“. Kūrinyje teigiama, kad nors kuo toliau, tuo žmonės praranda stiprų ryšį ir santykį su gamta, bet vis tiek be jos negali gyventi. Taigi iš šios Baranausko poemos ,,Anykščių šilelis“ matome gilų, dvasišką žmogaus ir gamtos santykį.
Kitas XIX a. poetas, kuris nagrinėjo...

Jau nuo neatmenamų laikų žmonės ir gamta yra neatsiejami. Žmonės su gamta užaugo, išmoko ja naudotis, ją mylėjo. Gamta žmones maitina, juos išlaiko, be gamtos nebūtų ir žmogaus. Žmogaus ir gamtos harmoniją galime rasti daugelyje Lietuvos romantizmo literatūros rašytojų. Vienas iš jų, garsus poetas Antanas Baranauskas savo kūrinyje „Anykščių šilelis“ puikiai atskleidžia žmogaus ir gamtos harmoniją. Taip pat šią harmoniją galime rasti atskleistą ir Maironio kūryboje.
Antanas Baranauskas yra vienas iš žymiausių romantizmo epochos lietuvių poetas. Svarbiausias Antano Baranausko kūrinys - „Anykščių šilelis”, kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip labai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. “Anykščių šilelis” lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų. A. Baranausko poema „Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Jau du...

Nuo senų senovės žmogaus santykis su gamta labai glaudus. Gamta žmogui buvo jo slėptuvė nuo priešų, šalčio, maisto šaltinis ir net dvasios prieglobstis. Tai atsispindi tautosakoje,liaudies pasakose, dainose, net grožiniuose kūriniuose matomas žmogaus santykis su gamta. Žmonės garbindavo gamtą, tikėdavo, kad mirusiųjų sielos persikelia į medžius, gėles, gyvūnus, todėl su gamta elgdavosi pagarbiai. Bereikalo nenulauždavo šakelės, nenuskindavo gelės.Glaudų žmogaus ir gamtos ryšį aprašo ir Antanas Baranauskas , poemoje ,,Ankykščių šilelis“: ,,Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!/ Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!/ Kur tik klausai,...

Aukso amžiaus sąvoka žmonijai žinoma jau nuo labai senų laikų. Ją dar minėjo ankstyvieji graikų bei romėnų poetai. Pasak jų, aukso amžiaus laikotarpiu žmonija gyveno utopijoje. Be nuodemės nebuvo ir mirties. Tačiau ar ir mūsų Lietuvą buvo palietes šis laikotarpis? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas A. Mickevičius būtent apie tokio meto Lietuvą ir kalba savo kūrinyje „Ponas Tadas“.
Savo epinėje poemoje, rašytojas dėkoja savo istorinei Tėvynei. A. Mickevičius negali atsižavėti Lietuvos globa bei rūpestingumu: „Tu Naugarduko žmones su pilim globoji, / Išgydė ir mane šventa globa tavoji“. Nepaisant rašymo...

Kristijonas Donelaitis didaktinėje poemoje „Metai“ būrus skatina mokytis iš gamtos, suteikia jai mokytojos vaidmenį. Gandrų epizodu rašytojas nori būrams įskiepyti darbštumą. Jame pasakojama apie paukščių, grįžusių į gimtąjį lizdą, darbus. Jie taiso būstą,tvarkosi, ruošia namus vasarai bei dėkoją Dievui už visus suteiktus dalykus. Šiuo pasakojimu poemos autorius ragina imti pavyzdį iš gandrų: dirbti ir jausti padėką Dievui už suteiktas gėrybes. Kitame epizode būrų mokytoja tampa kukliai atrodanti, bet nepakartojama giesme išsiskirianti lakštingala. Iš pradžių gėrimasi jos balsu, paukštelio giesmė išaukštinama. Lakštingalos išvaida blanki: plunksnos pilkos, ji neišvaizdi. Jos neišvaizdus rūbas lyginamas su skurdžiu būrų apdaru. Paukštis neišdidus “Bet lakštingala, dar iki šiol kytriai pasislėpus,/ Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs / Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut.“ Ji nesiskundžia pritekliumi, yra neišpuikusi. Lakšingala nenori ne tik poniškų skanėstų, bet ir būriškų riebių lašinių, dešrų, keptų bei virtų valgių, “pyragų neigi ragaišių”. Tai pamaldi paukštelė „ Sau viena tamsoj būdėdama garbiną Dievą“. Lakšingalos epizodas skatina būrus būti kukliais ir šlovinti Dievą. Tiek lakštingalos, tiek gandrų religingumas atspindėjo tuo metu vyravusias Apšvietos epochos idėjas. Taigi, apibendrinat galima teigti, kad gamta buvo žmogaus mokytoja, mokanti darbštumo, kuklumo bei religingumo.
Meilės gamtai paskatintas Antanas Baranauskas lietuvių kalba parašytoje poemoje „Anykščių šilelis“ apdainuoja gamtos grožį. Pirmojoje dalyje lyrinis subjektas prisimena laikus, kuomet šilelis dar buvęs didingas bei gražus. Miškas vaizduojamas kaip šventovė „ Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“. Pirmas lyrinio „aš“ žvilgnis krenta į sąmanas, uogienojus, grybus ir pamažu kyla aukštyn....

Baranauskas kūrinyje „Anykščių Šilelyje“ kuriame vaizduojamas miškas jame yra nemažai gamtos vaizdinių ir Maironis eilėraščių rinkinyje „Pavasario balsai“, kuris skatina piliečius saugoti savąją gamtą.
Antanas Baranauskas, poeto, romantizmo epochos atstovo žymiausiame kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ atsiskleidžia dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Tuo galime įsitikinti skaitydami antrąją poemos dalį, nes joje didžiausias dėmesys skiriamas jausmams: ,,Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“. Šias staiga ,,pratrūkusias“ emocijas galime sieti su pagoniškąja XIII...