Mitai tai senovės pasakojimai apie dievus, herojus, jų žygius, šventes... Senovėje religinę sąmonę turintys žmonės, mitus laikė realiais ir gyveno pagal juos. Šiuolaikinis žmogus skaitydamas mitus taip pat iš jų mokosi nesenstančių vertybių: altruizmo, tėvynės meilės ir drąsos.
Viena iš vertybių kurių gali pasimokyti jaunas žmogus yra – altruizmas. Tai gebėjimas aukotis ir rūpintis kitais. Geras pavyzdys yra Prometėjas iš mito ,, Prometėjas“. Jis iš molio ir vandens nulipdė žmogų, išmokė jį menų. Dzeusui nusprendus užgrobti žmonių giminę, Prometėjas, bijojo, kad žmonės nebūtų užkrauti per didelės naštos, todėl pavogė iš Dzeuso ugnį. Už šį nusikaltimą jis buvo žiauriai nubaustas, pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos, iki kol jį išgelbėjo Heraklis.Titanas negalvojo apie savo gerovę, susigrūmė su dievais, išliko orus, garbingas, pasiaukojo dėl žmonių šviesesnės ateities. Nuo tol jis tapo žmonių globėju ir gynėju. Ir šiomis...

Šiuolaikinis žmogus gali net labai daug pasimokyti iš antikos mitų. Vieni mitai moko ištvermės, drąsos, stiprybės, o kiti moko teisingumo ir altruizmo. Net šiuolaikinis žmogus gali puikiai pritaikyti graikų mitus šiuolaikiniam pasauliui. Šiais laikais didelė problema yra narciziškumas. Apie narciziškumo pasekmes pasakojama mite „Narcizas“. Mite pasakojama apie dailų vaikiną, dėl kurio alpo visos merginos. Bet Narcizas jas visas atstūmė, kitaip tariant, jam visiškai nerūpėjo ne tik dėl jo...

Antikos laikotarpiu (VIII a. pr. Kr. – V a. po Kr.) viena iš svarbiausių literatūros formų buvo mitai. Mitas – tai pasakojimas aiškinantis pasaulio ir žmogaus prigimtį, įvairius būties reiškinius. Vieni žinomiausių antikinės kultūros mitų yra graikų mitai. Antikos literatūra žmones moko amžinųjų vertybių tokių kaip: šeima, meilė, tėvynė, ištikimybė ar namai. Šios vertybės taip pat yra svarbios šiandieniniame gyvenime. Tačiau apžvelgus pagrindinius graikų mitus turime suvokti ar jie vis dar svarbūs mums ir ko norima jais išmokyti.
Graikų mitai atkreipia dėmesį net gi į kasdienines problemas, kurios yra aktualios iki šių dienų. Vienas iš mitų yra apie Sizifą. Trumpai nupasakojant siužetą, tai Sizifas buvo Korinto miesto įkūrėjas ir karalius. Jis sugebėdavo visus pergudrauti ir išduodavo Dievų paslaptis. Dzeusas jį už tai nubaudė, tačiau jis pergudravo Dzeuso siųstą mirties dievą ir taip sugadino pasaulio tvarką. Dzeusas nusiuntė sizifą į Hado karalystę, tačiau ir iš ten jis ištrūko. Už savo darbus Sizifas buvo nubaustas amžina kančia ridenti į statų kalną akmenį, tačiau pasiekus viršūnę akmuo išslysdavo iš rankų ir vėl tekdavo viską pradėti iš naujo. Iš šio mito išliko kultūros ženklas Sizifo triūsas – tai sunkus, nesibaigiantis, beprasmis darbas. Šis absurdiškas darbas atsispindi šiuolaikiniame pasaulyje tuo, kad viskas, ką darome yra ta pati dažnai beprasmiška rutina. Ir dažniausiai tai mūsų padarytos klaidos. Tarkime, kad sakome kitiems melą, pergudraujame juos ieškodami naudos sau ir tai atspindi akmens ridenimą į kalną. Lyg naštos nešimas, kurį suprantame arba ne. Ir kai...

Eina amžiai, civilizacija žengia į priekį, taip pat ir keičiasi žmonių vertybės. Dabar šiuolaikinių žmonių vertybės ne pagarba, meilė, gerumas, užuojauta, pagalba, o pinigai, grožis, egoistiškumas, nepagarba, maištas. Todėl tikrų vertybių mes galime pasimokyti, pasisemti iš literatūros. Vienas iš literatūros šaltinių – senieji antikos mitai. Mituose pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, ir tarpusavio santykius. Mitai aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes. Mitai iš kurių mes galime pasisemti vertybių, tai „Sizifas“, „Prometėjas“, „Narcizas“, „Dedalas ir Ikaras“.
Pirmasis mitas „Prometėjas“. Prometėjas – titanas, pavogęs iš dievų ugnį, kad galėtų pasidalyti su žmonėmis. Prometėjo dėka žmonės išmoko skaičiuoti, rašyti, statyti laivus, gaminti vaistus, pažinti žvaigždes (kaip žemėlapį), todėl žmonės tapo sumanesni ir protingesni. Prometėjas pasiaukojo dėl žmonių, šviesos – mokslo, kūrybiškumo, dvasingumo. Šio mito vertybės yra žmonių gyvenimas, gyvybė, protas, mokslas, pasiaukojimas, sava nuomonė, maištas prieš despotizmą, žiaurumą, bei kovą su tironiškais, despotiškais žmonėmis, turinčius tik savo nuomonę. Šių vertybių mes galime pasimokyti iš „Prometėjo“.
Antrajame mite pasakojama apie Sizifą – Korinto miesto karalių. Jis darė viską, kad žmonės gyventų gražiame, turtingame Korinto mieste, kuriame viešpatautų juokas, sveikata bei laimė. Sizifas saugojo savo pavaldinius nuo melo, taip pat rūpinosi jais ir jų gyvybėmis, jis norėjo, kad jie gyventų laimingai, nepatirtų mirčių, todėl uždarė mirties dievą Tanatą, taip pasiaukodamas dėl žmonių....

Antikos literatūra - senovės graikų ir senovės romėnų literatūra, gyvavusi nuo VIII a. pr, Kr. iki V a. Antikos literatūros graikų mitai verčia susimąstyti, kokios vertybės ir antivertybės vyrauja gyvenime. Svarbiausia, ką teigia Antikos literatūra, yra neapsakoma meilė tėvynei, dora ir pasiaukojanti meilė žmogui, o antivertybė – egoizmas. Neretai žmonės mano, kad antikos laikotarpis ir senovės literatūra visiškai skiriasi nuo mūsų šiuolaikinio pasaulio ir gyvenimo. Mano, kad antikos mitai šiems laikams yra nenaudingi ir nevertingi. Tačiau praeitis yra mūsų išminties lobynas, iš jos semiamės gyvenimiškos patirties.
Meilė tėvynei visais laikas buvo viena didžiausių vertybių. Tik tėvynėj žmogus gali būti laimingas. Daug žmonių išvyksta į užsienį, tačiau tai nereškia, kad išsižada savo tėvynės. Meilė tėvynei atsispindi ir literatūros kūriniuose. Ypač graikų mituose. Pavyzdžiui, mite „Dedalas ir Ikaras“ rašoma, kaip Dedalas buvo ištremtas į Kretos salą, kurioje jis nebuvo laimingas. Jį graužė tėvynės ilgesys. Visa širdimi troško kuo greičiau grįžti į savo gimtąją žemę. Kūrinyje rašoma: „ vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti Atėnus, savo mylimą, gimtąjį miestą.“ Toks Dedalo užsispyrimas grįžti namo parodo, kad savo gimtojoje žemėje žmogus jaučiasi laimingas. Todėl Dedalas, rizikuodamas savo gyvybe kūrė planą, kaip išsivaduoti iš Kretos karaliaus nelaisvės. Jis nulipdė sau bei savo sūnui Ikarui sparnus ir išskrido. Tačiau jų kelionė baigėsi nelaimingai. Ikaras nepaklausė savo tėvo ir kilo vis aukščiau ir arčiau saulės. Berniuko sparnų vaškas ištirpo. Nebegalėdamas skristi jis nukrito į jūrą ir žuvo. Žmogus gali viską padaryti dėl tėvynės. Taigi, dėl tėvynės ilgesio galima pasiryžti neįmanomam žygdarbiui, tačiau reikia žinoti savo galimybių ribas ir jų peržengimo pasekmes.
Antikos literatūra verčia susimąstyti, kad reikia mylėti ne tik save. Daugeliui šiuolaikiniam žmogui yra svarbesnis ne vidinis, o išorinis grožis, nieko aplinkui nemato, tik save. Žmogus kuris myli save tampa egoistu. Antikos literatūra moko, kad nereikia pervertinti savo grožio taip,...

Mitai ne tik pasakoja apie gyvenimą antikos laikais, bet ir daug ko gali pamokyti šiandienos žmogų, pirmiausia nekartoti klaidų, kurias darė antikiniai veikėjai. apie viena iš jų pasakojama mite apie Sizifą. Sizifas buvo Korinto, galingo ir turtingo miesto karalius, labai mėgiamas dievų dėl savo linksmumo ir kartais buvo pakviečiamas į Olimpą. Gaila bet Sizifas neivertino to ką turėjo ir vis labiau ėmė ryškėti jo ydos – plepumas, pasipūtimas, nemokėjimas saugoti paslapties . Sizifas girdavosi savo draugams apie draugyste su dievais, papasakodavo apie jų planus, atskleisdavo žmonėms jų silpnybes. Ir tokiu būdu sumenkindavo jų autoritetą. Bet kai sizifas išdrįso juos apgauti, skaudžiai nukentėjo pats ir atsidūrė Hado karalystėje , iš kurios apgaulės būdu paspruko. Ir toliau laimingai gyveno. Veikėjas savo elgesiu pažeidė dievų nustatyta tvarką. Žemėje nustojo mirti žmonės, visi gyveno sveiki ir laimingi. Dievai trokšdami atkurti pusiausvyra tarp gyvybės ir mirties nubaudė sizifą pačia žiauriausia bausme- liepė stumti milžinišką uolos gabalą į aukštą kalną. Kai šis būna netoli viršūnės, akmuo išslysta ir nurieda žemyn, o Sizifas turi pradėti iš naujo. Bausmė didelė tuo, kad veikėjas turi dirbti beprasmiška darbą. Šis mitas moko žmones nemeluoti ir neapgaudinėti kitų, kaip bandė daryti Sizifas. Be to parodo kaip svarbu laikyti paslaptis ir žinoti savo vieta pasaulyje , kaip parodo mitas vertybių nesilaikymas atsisuka prieš patį žmogų, jis už savo klaidas užmoka sunkia bausme.
Kitas gerai žinomas mitas, iš kurio galima pasimokyti, yra „Dedalas ir Ikaras“. Dedalas buvo didysis skulptorius, statytojas ir visų menų meistras. Veikėjas buvo labai garsus visose šalyse, jo statulos Heladės šventykloje taip priminė gyvus žmones, kad net žyniai prirakindavo jas...

Mitai – tai pasakojimai apie dievų istorijas, kurios mus pamoko tam tikrų vertybių. Šie pasakojimai ir pamoko mus, bet ir papasakoja kaip atsirado kažkoks įžymus bei įdomus objektas.
„Dedalas ir Ikaras“ – tai mitas apie tėvą ir sūnų, kurie norėjo grįžti į savo gimtąjį kraštą. Tai pat apie Ikaro jūros atsiradimą, bei kelias gyvenimo pamokas. Pirma, šis mitas mus moko nepasinerti į euforija, neatitolti nuo realybės, nes tai tikrai gali pražudyti žmogų kaip ir pražudė Ikarą „užmiršęs pavojų, jis skrido vis arčiau ir arčiau prie saulės“. Antra, mus moko klausyti vyresnių, nes jie daug daugiau pagalvoja apie būsimas pasekmes, apie reikiamus dalykus, kurie yra labai svarbūs mūsų gyvenime, tai parodo ši citata „Ikaras nė nepagalvojo apie išmintingus tėvo perspėjimus“. „Orfėjas ir Euridikė“ – tai mitas apie meilės paveikta Heladės...

Antikos literatūra tai graikų mitai ar kiti kūriniai skirti aprašyti ne tik dievų ar didvyrių žygdarbius, tačiau ir pamokyti Antikos visuomenę apie vertybes ir dorą elgesį. Tačiau ši literatūra turi išliekamąją vertę, nes net ir dabar, praėjus tūkstančiams metų, galima daug ko naudingo pasimokyti. Antikos civilizacija, viena iš seniausių kuri pasižymi ypatingu modernumu ir šiuolaikiniu požiūriu į gyvenimą, į tai, kas svarbu. Apskritai, šiuolaikinis pasaulis daug ką perėmė iš Antikos, tiek mokslo, tiek politikos ar kitose srityse. Todėl literatūra yra ne išimtis - tai puikus mokymosi ir žinių šaltinis. Šioje kalboje aptarsiu, ko konkrečiai galima pasisemti iš antikos literatūros.
Antikos literatūra savo kūriniuose labiausiai akcentuoja, kad svarbiausia ir labiausiai puoselėjama vertybė yra laisvė. Juk žinoma, kad iš senovės graikų šiuolaikinis pasaulis sužinojo apie laisvę, demokratiją ir žmonių teises. Todėl ir kūriniai tai reprezentuoja - graikų mitai apie Prometėją ir apie Dedalą ir Ikarą.
Prometėjas žmonijai, gyvenančiai dvasinėje tamsoje, padovanoja ugnį - žinių ir tobulėjimo simbolį, kuris suteikia pasirinkimo laisvę. Dzeusas bijojo žmonėms suteikti laisvę, nes tuomet tikėjosi jų maišto ir sukilimo prieš dievus, tačiau Prometėjas suprato, kad žmonės yra verti galimybės savarankiškai kurti savo gyvenimą. Gavę ugnį, žmonės ėmė suprasti gamtos dėsnius, ėmė geriau pažinti pasaulį ir save, o tai leido žmonėms priimti sprendimus sava nuožiūra, patiems rinktis, kas yra teisinga ir dora, o ko gyvenime reikėtų vengti. Kitame mite Dedalui, įžymiam ir talentingam Atėnų architektui, pabosta gyvenimas dvasiniame Kretos karaliaus kalėjime - vyras negali laisvai kurti, nuolat jaučia spaudimą iš karaliaus, be to, pasiilgsta savo tėvynės. Kiekvienas menininkas yra laisvai klajojanti, neribojama siela, ir jei toks žmogus pasijaučia varžomas, jis negali būti laimingas ir ramus. Todėl Dedalas nusprendžia imtis radikalių priemonių - sau ir savo sūnui pagamina sparnus ir išsiruošia skrydžiui į Atėnus. Vyras rizikuoja ne tik savo sveikata ir gyvybe, bet ir savo sūnaus, ir toks rizikingas poelgis tik dar...

Mitai- tai pamokymai apie paklusnumą, taisyklių laikymąsį. Mituose pasakojama apie Dievus ir didvyrius. Tai, kas yra pasakojama, galima pritaikyti ir šiomis dienomis.
Antikos mitai moko paklusnumo. Būdami paklusnūs brandiname kitų pasitikėjimą mumis. Vieną kartą praradus kito žmogaus pasitikėjimą mumis sugriūna viskas. Šią minti galima įrodyti Antikos mitu “Sizifas” . Kai Sizifas buvo paklusnus dievams jis buvo kviečiamas į puotas, turėjo pasitikėjimą dievų, bet per savo ilgą liežuvį išdavė dievų paslaptį. Jis buvo nubaustas mirtimi. Paprašęs savo žmonos jo nelaidoti ir vėl dievus apgauti, jis vėl buvo nubaustas. Taigi žmogus, kuris nebūna paklusnus viršesniems, dėl vienos padarytos klaidos praranda gerą vardą ir dėl to...

Mitai yra tam tikra simbolinė kalbą, taip žmogus modeliavo, klasikavo ir interpretavo pasaulį ir save patį. Žmogus iš tam tikrų mitų gali pasisemti gyvenimo tiesų.
Mitai yra kolektyvinė kūryba, atspindinti senovės pasaulio supratimą ir aiškinanti papročių, daiktų atsiradimo aplinkybes ar priežastis. Mitas apie Prometėją, kuris pavogė ugnį iš Dzeuso, moko mus siekti savo tikslo, kuris yra kilnus, nes neša naudą visiems žmonėms. Mite pasakojama, kad titanas Prometėjas, iš savo protėvių paveldėtą išmintį ir įžūlumą panaudojo globodamas nelaimingų žmonių padermę. Mat žmonės, gavę iš Atėnės išminties, nemokėjo gyventi, trūko įgūdžių pasinaudoti protu. Todėl Prometėjas išmokė žmogų visokių darbų ir gudrybių, tačiau dėl to, kad pasityčiojo iš Dzeuzo, šis atėmė iš žmonių ugnį. Tačiau titanas nepasidavė ir iš Olimpo pavogė ugnį, kurią nunešė žmonėms. Jie pajuto, kaip gera sušilti prie ugnies, išmoko pasidaryti karšto valgio ir apsiginti nuo žvėrių. Be to, dar jie išmoko amatų. Nors dėl to titanas Prometėjas buvo žiauriai nubaustas – prikaltas prie olos, o jo kepenis nuolat draskė erelis, – bet žmonės mokėjo valdyti ugnį ir jų gyvenimas tapo daug lengvesnis nei anksčiau. Nors mite kalbama apie vagystę, vistiek Prometėjo mes nesmerkiame, juk mite Dzeusas yra tas valdovas, kuris nuolat keršija ir pyksta. Be to, moko tam tikrų vertybių – drąsos ginti savo nuomonę, kaip tai darė Prometėjas; aukotis dėl kitų gerovės, nes Prometėjas, žinodamas, kad Dzeusas supyks, vis tiek išdrįsta pavogti ir atiduoti ugnį žmonėms. Taigi,...