Dantė, pragyvenęs pusę savo gyvenimo metų, atsiduria klaidžioj ir tamsioj gyvenimo girioje, kurioje ir pasiklysta. Einant per klonį, jam kelią pastoja lūšis - gašlybė, liūtas -puikybė, vilkė – godumas. Tai didžiausios aistros. Kai jis išsigandęs bando bėgti į tamsą, išvysta Vergilijų ir paprašo jo padėti apsiginti nuo vilkės: „ meldžiu apgink mane nuo jos“. Vergilijus pataria klausyti jo ir pasižada būti Dantės kelrodžiu, leidžiantis į požemio gelmes, į kurias leidžiasi dėl to jog mori atskirti gėrį nuo blogio, o tam padaryti reikia pačiam įsitikinti.
Dantė - vyras tikintis pomirtiniu gyvenimu. „Leisk pamatyti tuos, kuriem seniai nuo pragaro kančių širdis apkarto“. Iš vidaus Dantė yra smalsus, tiki pomirtiniu gyvenimu, klystantis žmogus. Galime...

Dantė yra epinės poemos „Dieviškoji komedija“ autorius bei šio kūrinio pagrindinis veikėjas, kuris keliauja per pragarą su Vergilijumi ir patiria daugybe pragaro siaubų. Keliaujant su Dante per pragarą, atsiskleidžia daug jo charakterio savybių ir kaip viduramžių rašytojo, ir kaip renesanso žmogaus.
Kūrinio pradžioje mes galime įžvelgti dvi Dantės charakterio savybes – jis yra jautrus ir užjaučiantis. Dantė dažnai pravirksta, jam pasidaro liūdna, jis tampa nekalbus dėl to, kad jis pragare jaučiasi nejaukiai ir nesaugiai, jį dažnai pravirkdydavo vėlių vardai, kuriuos mini Vergilijus, nes jam gaila drąsių ir kilnių žmonių, kurie pateko į pragarą, jį taip pat pravirkdydavo pačios vėlės pragare, kai jos pasakodavo jam savo istorijas apie savo nepakenčiamas kančias. Dantė, manyčiau, yra labai smalsus žmogus – jam...

Su herojumi susipažįstame tada, kai jis pasiklysta ir nesugeba rasti teisingo gyvenimo būdo. Kaip eilėraščio veikėjas, Dante atsiskleidžia koks paprastas žmogus yra, kuriam jausmai nėra svetimi. Jis dažnai alpsta ir verkia. Jį kartais užvaldo emocijos ar siaubinga baimė. Pakartotinai užjaučia prakeiktą sielą pragare. Jis gali verkti dėl čia esančių likimo. Dantės emocingumas...