Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra "Baltaragio malūnas", parašytas vokiečių okupacijos metais (1945). Tai sakmę primenantis prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. "Baltaragio malūnas" - tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašytas pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje - buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas - lyrizmas, liaudiškas humoras.

Baltaragio malūnas. Rašinys.

I. Įvykiai ir jų priežastys.
• Arkliavagis Raupys geria Šešelgis karčemoj, skandindamas liūdesį, kad negali pavogti Girdvainio obuolmušių ir išvažiuoti į Prūsus.
• Ateina velnias Pinčukas į karčiamą ieškodamas Raupio.
• Šešelga jo iš pradžių neatpažįsta ir varo lauk, o pažinęs nuveda pas Raupį.
• Pinčukas kalbasi su Raupiu, kuria vagystės planus.
• Šešelga bando nuklausyti pokalbį, tačiau nepavyksta.
• Gieda pirmieji gaidžiai. Seklyčioje kalbasi Baltaragis ir piršlys Anupras.
• Girdvainis ir Jurga tik žiūri vienas į kitą akimis ir negali atsidžiaugti vienas kitu.
• Auštant rytui išvažiuoja Jurga ir Girdvainis užsakų.
• Atvažiuoja abu į Švendubrę pas kleboną.
• Pastato Girdvainis savo obuolmušius prie šventoriaus tvoros.
• Liepia Girdvainis zakristijonui Benjaminui prikelti kleboną.
• Ateina klebonas užsimiegojęs ir nenori priimti užsakų.
• Girdvainis duoda dvi dešimtrublines, kad priimtų užsakus.
• Kai tik sutiko priimti klebonas užsakus, pasigirsta arklių žvengimas ir į bažnyčią įbėga Uršulė šaukdama, jog arklius pavogė.
• Išbėga Girdvainis pro duris, lauke arkliai žvengė visose pusėse, o Girdvainis blaškosi tai į viena pusę bėgdamas, tai į kitą.
• Susiburia kaimo žmonės einantys į rytines mišias.
• Galiausiai išbėga Girdvainis paskui savo obuolmušius į laukus.
• Palikta sužadėtinė Jurga eina nusivylusi į namus.
• Uršulė pasakoja kaimo žmonėms kaip buvo pavogti Girdvainio obuolmušiai.
• Tuo tarpu kai pasakoja Uršulė, Jurga grįžusi namo verkia, o Baltaragis ją guodžia.
Priešistorinis: Pinčukas ir Raupys tariasi pavogti Girdvainio arklius.
Užuomazginis: Atvažiuoja Girdvainis ir Jurga į Švendubrę užsakų ir palieka arklius prie šventoriaus tvoros.
Kulminacinis: Sužvengia arkliai ir į bažnyčią įbėga Uršulė.
Išvadinis: Girdvainiui svarbesni obuolmušiai už sužadėtinę Jurgą, palieka ją vieną ir išbėga į laukus paskui arklių žvengimą.
Pagalbiniai:
II. Veikėjų charakteristikos.
Pinčukas: Tai velnias iš pelkių, su kuriuo Baltaragis sudarė sandėrį paklaidinti visus jaunikius važiuojančius pas jo dukrą Jurgą. Visuomet pasirodydavo žmonėms kaip ponaitis su lazdele ir skrybele, tačiau šiame pasirinktame epizode, Pinčukas yra sudraskytos kelnės, sumindžiotas (arklių) purvinas švarkelis, ant veido mėlynės ir guzai, įspausta arklio kanopa, viena koja su klumpe. Pagrindiniai siekiai laikytis sutaries su Baltaragiu,...

K. Borutos romanas „Baltaragio malūnas“ yra vienas ryškiausių tautosakos panaudojimo pavyzdžių lietuvių literatūroje. Šis kūrinys pasakoja Udruvės malūno legendą taip, kaip įprasta liaudies padavimuose, tokia pačia intonacija ir stilistika, pasitelkdamas tuos pačius įspėjamuosius ženklus: čia neik, taip nedaryk, nes kitaip...
Romane „Baltaragio malūnas“, kaip ir lietuvių tautosakoje, susiduria trijų (dangiškojo, žemiškojo, požeminio) skirtingų pasaulių gyventojai. Nuo pat kūrinio pradžios pagrindinis dėmesys sutelkiamas į žemiškojo pasaulio gyventojų santykius su požeminio pasaulio gyventoju velniu, Pinčuku. Pačioje romano pabaigoje įsiterpia Perkūnas, dangiškojo pasaulio valdovas, kuris pasipiktinęs Pinčuko elgesiu, jį nubaudė. Perkūno pasirodymas ir netipiška Pinčuko baigtis, įvyksta tarsi ne laiku, ne pagal sakmių logiką: įvykiai pakrypsta herojų nenaudai daug anksčiau, negu į gėrio ir blogio kovą įsikiša Perkūnas.
K. Borutos kūrinio „Baltaragio malūnas“ veiksmas vyksta žemiškojoje erdvėje. Pagrindinės veiksmo vietos: Udruvės ežeras, Baltaragio malūnas, Paudruvės pelkės, Paudruvės kaimas. Sakmėse, taip pat ir šiame romane, pelkės – tarsi vartai, jungiantys dvi erdves: žemės ir požemio.
Velnias Pinčukas - savotiškai panašus į sakmių velnią, bet tarp sakmių velnio ir Pinčuko yra ir skirtumų. Kaip ir sakmių velnias, Pinčukas taip pat kenkia žmonėms, bet tai daro ne dėl to, kad paprasčiausiai pakenktų jiems. Pinčukas taip elgiasi dėl to, kad jaučiasi įžeistas, jog Baltaragis jį apgavo ir neatidavė į žmonas savo gražuolės dukters Jurgos. Iki to laiko kol Pinčukas pamatė Jurgą ir ją pamilo, jis buvo tingus, nusmurgęs, niekam blogo nedarantis velnias, kuris snūduriuodamas ir besiklausydamas malūno ūžimo, kartais pasvajodavo, kad visai neblogai būtų turėti pačią. Vienas iš labiausiai sakmiškų Pinčuko poelgių buvo jo ir Baltaragio sutartis, pasirašyta krauju, bet...

II. Dėstymas . Jurgos ir Girdvainio poetiška ir dramatiška meilės istorija.
1. Jurga- smagiausia kaimo mergina.
3. Veikėjų tarpusavio santykiai.
5. Jurgos ir Girdvainio meilės baigtis.
III. Pabaiga. Tautosakos dvasia kūrinyje sužadina daug jausmų.
Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra romanas “Baltaragio malūnas” . Tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį , išdidumą ir meilę , parašytas pasinaudojant pasakų motyvais , tačiau kartu išlaikant tikrovišką pagrindą. Būdingiausi kūrinio bruožai- tautosakos dvasia , lyrizmas , liaudiškas humoras. Kūrinio centre-dviejų išdidžių žmonių-Jurgos ir Girdvainio poetiška ir dramatiška meilės istorija.
Jurga buvo “viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina... ne vieną jaunikį išvedusi iš proto”. Ji gyveno kartu su tėvu , buvo vienturtė, linksma ,nerūpestinga ir išpaikinta dukra.Su metais Jurga darėsi vis gražesnė ir pagalvodavo apie piršlius su jaunikiais. Bet jų taip ir nesulaukdavo.Ji dar nežinojo,kad tėvelis ją pažadėjęsPinčiukui, Paudruvės pelkių velniui , ir kad dėl to jai teks daug skausmo patirti.
“O tuo metu už septynių mylių nuo Paudruvės krašto... gyveno Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis,kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti”.Kaltas čia buvo Girdvainio išdidumas ir neapsakomas mandrumas.Turėjo jis du obuolmušius,kuriuos buvo jam tėvas palikęs ir liepęs saugoti kaip savo akį.Per tuos žirgus apleido jis savo ūkį .Važinėjo jis pas visas mergas,bet ilgai savo išrinktosios nesurado.Važiuodamas pirštis,pakinkydavo jis savo obuolmušius į mėšlavežį ir apsirengdavo išverstus kailinius.Ji ieškojo tos savosios, kuri žiūrėtų ne į jo turtus ar išvaizdą , o į sielą , “ su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai,žemės nesiekdami”.
Ir kartą Girdvainis išgirdo apie Baltaragio Jurgą-gražiausią Paudruvės krašto merginą.Vos tik ją pamatęs suprato,kad Jurga jam skirta.O dar toks meilus jos žvilgsnis.Pažadėjęs atvažiuoti su piršliais, Girdvainis “išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje,kurio,rodos,net jo obuolmušiai nepavežtų”. Bet jis nežinojo ,kad velnias trukdo piršliams pas išrinktąją atvažiuoti.”Nelengvas buvo Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą”.Tačiau jis atvažiavo.Pamatęs Jurgą,...

Kazys Boruta – XXa. pirmosios pusės, lietuvių rašytojas, jaunystėje politinis veikėjas. Jis gimė 1905m., mirė 1965m.. Žymiausiu jo kūriniu galime pavadinti, Antrojo pasaulinio karo metais išleistą romaną - ,,Baltaragio malūnas‘‘.Vienas pagrindinių šio romano veikėjų-Velnias Pinčukas- mitologinė būtybė, blogoji žmogaus pusė, nelaimių nešėjas.
Velnią K.Boruta vaizduoja kaip mitinę, antgamtinę būtybę, turinčią žmogaus pavidalą. Pinčukas gyvena mitologinėje vietoje - klampioje pelkėje. Jis turi antgamtinių galių: lengvai telpa į dėžutę, net neprisiliesdamas griauna tiltelius, klaidina arklius savo žvengimu, skleidžia miglą. Velnias bijo perkūno, yra jo persekiojmas: ,,Jį apakindavo žaibai, ir jis turėjo klupti ir slėptis už kiekvieno akmens ar kelmo“. Romano gale pasakojama, kaip Perkūnas nutrenkia Pinčuką po žeme, tarsi į jo namus - pragarą. Taigi Velniui mitologinių sąvybių netrūksta.
Pinčukas ,, Baltaragio malūne‘‘ pavaizduotas kaip blogoji žmogaus pusė, visa neigianti ir griaunanti. Velnias Baltaragį skatina priimti blogus sprendimus: pasirašyti sutartį, atduoti dukrą. Jis tarsi stebi Baltrų kiekviename žingsnyje. Padirbęs pas Baltaragį, Pinčukas supranta apgaulę, ir...

Velnias – bloga linkinti antgamtinė būtybė: žmogaus pavidalo, su ragais, kanopomis ir uodega. Tai piktoji dvasia. Mitinėse lietuvių sakmėse velnias vadinamas 28 vardais, o šnekamojoje lietuvių kalboje turi net 117 vardų.
Perskaitytose knygose – Borutos „Baltaragio malūnas“, O.Milašiaus „Lietuviškos pasakos“ ir „Žemaičių pasakos“ – ryškiai atsispindi velnio personažas. Todėl aš palyginau šią būtybę lietuvių tautosakoje ir K.Borutos romane.
Romane „Baltaragio malūnas“ velnias gyvena Paudruvės pelkėse. Jis nusmurgęs, netikęs, tinginys. Šias savybes apibūdina ši citata: ‚Pinčiukas buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera“. Anot rašytojo, Pinčukas piktas, paniurzgęs: „Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir naktis“. Jis turėjo uodegą, nagus, ragelius, dažniausiai pasirodęs antropomorfiniu pavidalu.
O lietuvių tautosakoje velnias gyvena taip pat pelkėse ir įvairiose mitologinėse vietose. Jis pasižymi suktumu, blogumu. Jo gyvenimą atspindi citatos: „Tuo metu jis ėjo pro pelkyną, kuriame gyveno šlubas kipšas, vardu Bėda“, „O ką man duosi, jeigu tau parūpinsiu pinigų susimokėti ponui visus mokesčius?“. Lietuvių tautosakoje velnias vaizduojamas žmogaus pavidalu su ragais, nagais, uodega.
Galima teigti, kad B.Boruta velnio paveikslą kūrė, pasitelkdamas tautosaką. Ne veltui prieš rašydamas „Baltaragio malūną“, jis domėjosi tautosaka, skaitė, studijavo J.Basanavičiaus pasakas.
Taip pat tiek tautosakoje, tiek romane, išryškėja velnio stebuklingos, antgamtinės galios, kurios nustebindavo žmones. Jas rašytojas apibūdina šiomis citatomis: „Nespėjo Šešelga pamatyti, o velnias tik pasipurtė ir įlindo pro rakto skylutę, palikęs už durų klumpę ir skarmalus“, „Tada sužaibavo dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Tautosakoje kipšo galios vaizduojamos panašiai, tik kitu pavidalu, pavyzdžiui: „Jaujos pakraštyje sustatė mišus su...

Kazio Borutos romane “Baltaragio malūnas” matome daug tautosakos motyvų, jo fabula pagrįsta antgamtinėmis jėgomis, kaip ir senieji nacionaliniai epai. Šiame kūrinyje dominuoja vienas lietuvių liaudies pasakų atstovas velnias Pinčukas, su kuriuo žmogus turi grumtis dėl savo laimės ir likimo. “Baltaragio malūnas” - tai ne tautosakos kopijavimo knyga, o individualus autoriaus mąstymo vaisius, pasiektas remiantis lietuvių liaudies kultūros elementais. Iš liaudies pasakų K. Boruta panaudojo tik keistų, fantastinių įvykių seką, neapibrėžto laiko plotmę.
Velnias tautosakoje yra dažnas žmogaus palydovas, lydintis žmogų visur ir visada. Mitologijoje velnias buvo laikomas tokiu pat svarbiu personažu kaip ir perkūnas. Ši būtybė įvardinama labai įvairiai: ji turi savo vardą tarsi žmogus, pasakose dažnai vadinama Nelabuoju, Piktuoju, Išpera ir kitais vardais. Romano “Baltaragio malūnas” velnias taip pat turi savo vardą, jį Kazys Boruta pavadino Pinčuku. Fantastinėse pasakose žmonės su velniu dažnai sudarydavo įvairias sutartis, pasirašydami krauju. Panaši sutartis su velniu išjudina “Baltaragio malūno” siužetinę liniją. Kaip ir pasakose, taip ir šiame romane velnias gyvena Paudruvės pelkėse ir raistuose, o savo išvaizda jis analogiškas pasakų velniams. Pinčukas į romano puslapius įžengia ekstravagantiškas, šiek tiek juokingas, išsiskiriąs iš kasdieninės kaimo aplinkos, bet nekeliąs jokios grėsmės ir nepiktas: jį net kaimo piemenys mėgdavo paerzinti, iš jo pasityčioti, prikelti iš gilaus miego. Pinčuko antgamtinę prigimtį gali pastebėti tik akyla akis, nes jo išvaizda labai panaši į žmogaus: “Striukas, bukas ponaičiukas, su kapelešiuku ant galvos ir dar su gaidžio plunksnele už kapeliušiuko”, primenantis dvaro ponaitį ar vokietuką. Pasakų velniai dažnai esti juokingi, nes juos...

Kazys Boruta romaną „Baltaragio malūnas“ parašė 1942m. per keletą savaičių, pagautas kūrybinio impulso. Romano personažai turi žmogiškas vertybes: trokšta laimės, ištikimybės, atidumo vienas kitam, namų šilumos, jaukumo. Meilė ateina kaip išsivadavimas iš kasdienybės, kaip didysis svajonių išsipildymas. Meilė romane- pagrindinė tema, vienintelė prasmingo gyvenimo galimybė.
Jurga romane vaizduojama kaip dainų mergelė. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų.“ Malūnininko duktė buvo be galo graži. Kaip sakoma lietuvių liaudies dainose- balta, graži lelijėlė. Nors iš pirmo žvilgsnio Jurga gali pasirodyti kukli dainų mergelė, ji yra stipri, drąsi bei išdidi moteris. Mergina išdrįsta pirma prieiti prie Girdvainio, nebijo žiūrėti mylimam vyrui tiesiai į akis.
Tas nerūpestingumas, meilė gyvenimui, neįprastumas suvedė Jurgą su Girdvainiu. Nepaprastam reikia nepaprastos. Girdvainiui reikėjo nepaprastos, drąsios merginos, todėl mergaitė, pastojusi jam kelią, tokia graži ir drąsi, iš karto nugalėjo mandruolį. Vos Girdvainis pažiūrėjo Jurgai į akis, pašaipos žiburėliai išnyko, ir šluota-raganystės simbolis- nejučiomis nusirito į pasuolę. Meilė galingesnė už Jurgos ir Girdvainio išdidumą. Dingsta Girdvainio „visas mandrumas“, Jurga tampa stebėtinai kukli, ji užmiršta „savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius ir į akis pasijuokti.“ Sužadėtiniai „negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą“. Meilė veikia neįprastu stiprumu- nušviečia naktį („ ...ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga nušvito“). Jie ruošėsi kartu skristi į savo laimę.
Deja, kelią įsimylėjėliams pastoja kliūtis- keršto ištroškęs, pavyduliaujantis velnias...

"Baltaragio malūnas" - tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašyta pasinaudojant pasakų motyvais. Būdingiausias kūrinio bruožas – lyrizmas ir liaudiškas humoras.
Romane tautosakiškiausias veikėjas yra velnias. Jis gyvena Paudruvės pelkėse. “Baltaragio malūno” velnias netik nusmurgęs ir netikęs, bet ir tinginys. Šias savybes apibūdina ši citata: ‚Pinčiukas buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera“. Kaip bebūtų velnias turėjo ir gerų savybių: “Turėjo Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių Baltaragiui labiausiai patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir bijojo moteriškų sijonų. Jau iš tolo pamatęs moterišką sijoną, lįsdavo po girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip šunytis, kol Baltaragis jį nuramindavo.”. Kūrynyje velnias turėjo uodega nagus , bei ragiukus.
Lietuvių tautosakoje velnias taip pat gyvena pelkėse ir įvairiose mitologinėse vietose. Jo pagrindinės charakterio savybės visada suktumas ir blogumas. Lietuvių tautosakoje velnias taip pat vaizduojamas su nagais, uodega ir ragais.
Tiek tautosakoje, tiek romane velnias turi atgamtinių , stebuklingų galių, kurios stebindavo ir baugindavo žmones. Šias galias velnias vartodavo, norėdamas kam nors pakenkti ar ką nors apgauti. Tačiau žmonės netokie kvaili todėl velnias dažnai likdavo pats apgautas ir net pamokytas už blogus darbus.
„Baltaragio malūne“ velnias Pinčukas sudarinėjo sandėrius su malūnininku Baltaragiu. Romane senstantis malūnininkas Baltaragis, norėdamas vesti mylimą merginą, pasirašo su Paūdruvės pelkių gyventoju Pinčuku sutartį, kurioje pasižada atiduoti velniui tai, ko neturi, bet turės, kai ves.
Taigi žmonės drąsiai su nelabuoju sudarinėjo sandėrius, tačiau po įvairių sąmokslų velnias likdavo apgautas ir pamokytas : „Pagaliau Uršulė, grimzdama į liekną, kaire ranka nusitvėrė už kadugio krūmo, o dešine ištraukė iš maurų visą dumbliną Pinčuka. Norėjo dar kartą jį pačiupti, bet tas ištrūko ir lakstė aplinkui, cypdamas ir niurgzdamas,(...)“.
Romano velnias dar ir kerštingas. Tai nusakoma šiais romano žodžiais: „Taip sumetęs, pinčukas nutarė dar kartą išbandyti savo laimę ir atkeršyti Baltaragiui. Daug negalvojęs, skauda neskauda koją, tiktai pakratęs kanopą, persirengė...