Romanas „Baltaragio Malūnas“ buvo parašytas 1945m. Ši knyga man pasirodė įdomi, su įvairiais veikėjais ir įtraukiančių siužetu.
Baltaragis kuriam rūpėjo tik malūnas įsimyli į Marcelė. Baltaragis pamilsta Marcelę iš pirmo žvilgsnio ir jokios kliūtys jam nebeatrodo neįveikiamos. Tačiau Marcelė buvo dar visai jauna, o Baltaragis jau senas ir žilas. Nežinodamas ką daryti, jis kreipėsi į savo kaimyną, Pinčuką, o šis būdamas gudrus pakiša jam sutartį, kurią net nebeskaitęs Baltaragis puola pasirašyti. Sutartis turėjo vieną sąlygą „Tu man duosi tai ko neturi dabar, bet turėsi vedęs“. Baltaragis vedė Marcelė ir buvo ištikrųjų laimingas savo gyvenimu. Ir neužilgo jo žmona tapo nėščia.
Marcelė mirė pagimdžiusi jam dukra Jurga, o Baltaragis pyko ant savęs nes buvo apgautas. Atrodė, kad Baltaragio gyvenimas nebeteko prasmės. Jis norėjo mirti kartu su mylimąja Marcele, tačiau turėjo gyventi dėl kitos priežasties, kuri tuo metu gulėjo lopšyje ir gailiai verkė. Baltaragis supratęs kokia sutartį pasirašė galvojo kaip čia apgavus velnią. Ir jam pavyko! Jis sugebėjo apgauti pinčuka kad...

"...Anuomet ant Udruvės ežero kranto stovėjo malūnas. Gyveno jame vienišas Baltaragis. Pastebėjęs, kad į plaukus jau spėjo įsimesti pirmoji šarma, susirūpino jis pačia. Jau seniai į akį buvo kritusi Marcelė. Bet nedavė malūnininkui ramybės mintis, kad atstums jį gražuolė, todėl vis ir nesiryždavo pas jąją su piršliu važiuoti. Taip buvo iki tol, kol savo pagalbos jam nepasiūlė artimiausias kaimynas Paudruvės pelkių velnias Pinčiukas. Pasirašė kaimynai sutartį, kuri skambėjo maždaug taip:"

• Kazys Boruta – Lietuvos rašytojas, poetas, politinis veikėjas.
• 1925 m. gegužės mėn. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės 1-osios šūkius. Už politinę veiklą socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose, opoziciją valdžiai, buvo priverstas emigruoti į užsienį.
• Tėvai – Kazimieras Boruta, Ona Kazanskaitė – Borutienė.
Tema, keliamos problemos, pagrindine mintis.
• Tema – Baltaragio nauja meilė ir sandoris su velniu Pinčiuku.
• Pagrindinė mintis – negalima sudarinėti sandorių, o ypač apie žmogų ar jausmus.
• Keliamos problemos – Kodėl Baltaragis sudarė sandorį su Pinčiuku? Kodėl Girdvainis nebuvo su savo Jurga, o ieškojo savo Obuolmušių?
Kūrinio siužetas
• Kartą gyveno Baltaragis. Turėjo jis malūna. Baltaragis buvo įsimylėjęs netoliese gyvenusia Marcelę, bet jam trugdydavo pas jį gyvenusi Uršulė. Pagaliau Baltaragis...

Kazys Boruta romaną „Baltaragio malūnas“ parašė 1942m. per keletą savaičių, pagautas kūrybinio impulso. Romano personažai turi žmogiškas vertybes: trokšta laimės, ištikimybės, atidumo vienas kitam, namų šilumos, jaukumo. Meilė ateina kaip išsivadavimas iš kasdienybės, kaip didysis svajonių išsipildymas. Meilė romane- pagrindinė tema, vienintelė prasmingo gyvenimo galimybė.
Jurga romane vaizduojama kaip dainų mergelė. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų.“ Malūnininko duktė buvo be galo graži. Kaip sakoma lietuvių liaudies dainose- balta, graži lelijėlė. Nors iš pirmo žvilgsnio Jurga gali pasirodyti kukli dainų mergelė, ji yra stipri, drąsi bei išdidi moteris. Mergina išdrįsta pirma prieiti prie Girdvainio, nebijo žiūrėti mylimam vyrui tiesiai į akis.
Tas nerūpestingumas, meilė gyvenimui, neįprastumas suvedė Jurgą su Girdvainiu. Nepaprastam reikia nepaprastos. Girdvainiui reikėjo nepaprastos, drąsios merginos, todėl mergaitė, pastojusi jam kelią, tokia graži ir drąsi, iš karto nugalėjo mandruolį. Vos Girdvainis pažiūrėjo Jurgai į akis, pašaipos žiburėliai išnyko, ir šluota-raganystės simbolis- nejučiomis nusirito į pasuolę. Meilė galingesnė už Jurgos ir Girdvainio išdidumą. Dingsta Girdvainio „visas mandrumas“, Jurga tampa stebėtinai kukli, ji užmiršta „savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius ir į akis pasijuokti.“ Sužadėtiniai „negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą“. Meilė veikia neįprastu stiprumu- nušviečia naktį („ ...ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga nušvito“). Jie ruošėsi kartu skristi į savo laimę.
Deja, kelią įsimylėjėliams pastoja kliūtis- keršto ištroškęs, pavyduliaujantis velnias...

Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra "Baltaragio malūnas", parašytas vokiečių okupacijos metais (1945). Tai sakmę primenantis prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. "Baltaragio malūnas" - tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašytas pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje - buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas - lyrizmas, liaudiškas humoras.

Baltaragio su Jurgos santykiai yra labai artimi jis prie jos yra labai prisirišęs nori apsaugoti ją nuo Pinčiuko, bei paguodžia ją kai jai liūdna.
Santykiai su Pinčiuku buvo niautralūs iki tol kol Pinčiukas suprato, kad Baltaragis jį apgavo tada jų santykiai pasidaro labai įtempti, nes Pinčiukas blokuoja atvažiavima piršliams ir visokias kitokias velniškas gudrybes.
Santykiai su Uršule yra geri iki tol kol jos manymu tas raganius nepakiša jos Pinčiukui, nes iki tol ji jam padėdavo tvarkytis, gaminti maistą ir taip toliau, bet kai ją pakiša tada Uršule ji vadina Raganiumi ir bando sunaikinti malūną.
Aš tai manau, kad Baltaragis yra geras žmogus kai reikia pagalbos padeda yra sumanus.
Pinčiukas yra infernalios kilmės būtybė turi ragiukus bei kanopas. Bet jis slepia savo velio ženklus todėl dažniausiai pasirodo žmogaus pavidalu. „ „Nusiėmė
ponaičiukas kepeliušką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus,
iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių neliko.”
Pinčiukas gyvena paudruvės pelkėse šalia Baltaragio malūno. „Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas raganius,
norėjęs ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę,
išleisti ne už to kito, tiktai už paties velnio, kuris iš
seno Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu
vadinosi“
Jo siekis yra Gauti Baltaragio dukterį kuria Baltaragis net to nežinodamas pasirašė su juo sutartį.
Ir dar norėjo atkeršyti už apgavystę
Pinčiukas yra tinginys, nes niekam nedarydavo nei blogo nei gero tiktai seėdavo savo pelkėse ir klausydavo, kaip malūnas ūžia. „Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad
niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera“
Pinčiukas pirmą kartą pasirodo kai nustoja suktis malūnas pas Baltaragį ir tada jisai sudaro sutartį su Baltaragiu sutartis buvo tokia, kad Baltaragis Nuolat suką malūną, o Pinčiukas jį sutuokia su Marcele, bet jis dar turėjo pažadėti, kad duos tą ko dar neturi.
Pinčiukas keršija Baltaragiui, nes kai baigiasi jų sutartis Baltaragis jį apgauna ir atiduoda ne Jurgą, bet uršulę nuo to laiko kai uršulė Pinčiuką stipriai primuša tada jis ir jai keršija. Ir keršija dar vienam veikėjui tai...

Mano manymu, vienturtė Baltaragio duktė yra labai spalvinga asmenybė. K.Borutos romane jos paveikslas “piešiamas” gana įvairiai, taigi pabandyti “nutapyti” Jurgos paveikslą norėčiau ir aš.
Ant plačiai išsišakojusio Udruvės ežero kranto stovėjo vėjinis Baltaragio malūnas. Jo savininkas-Baltrus Baltaragis- turėjo dukrą Jurgą. Jie abu gyveno prie ežero, apaugusio pušynais, prie maurais užtrauktų pelkių.
Visi žinojo, kad pas Jurgą atvažiuoti su piršliais- neįmanoma:”Vos tik privažiuodavo prie šakoto Udruvės ežero, ir patys nesuprasdavo, kaip pasiklysdavo, nors Baltaragio malūnas iš tolo per mylią buvo matomas. Taigi žmonės manė,”kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs”. K.Boruta Jurgą vaizduoja kaip neprieinamą, nepasiekiamą merginą.
Jurga- nepaprasta mergina. Apie jos išvaizdą sužinome iš pokalbio su Girdvainiu. Pastarasis pasako:”Tai bent mergina!” ir palydi akimis. Stebi ją, mato jos liekną liemenį, grakščius žingsnius. Jurga graži kaip karalaitė.
Daugiausia pasakojama apie Jurgos charakterį, būdą. Pačioje romano pradžioje K. Boruta ją vaizduoja kaip nerūpestingą merginą. “Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų.”. Iš pasakotojo žodžių galima spręsti, kad Jurga būdavo linksma,”iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių”. Ji nebuvo užgauli, nekreipdavo dėmesio į kitų bereikšmes kalbas. Tačiau Jurga nemėgsta, kai iš jos tyčiojamasi, tada ji gali...

Jurgos ir Girdvainio poetiška ir dramatiška meilės istorija.
1. Jurga- smagiausia kaimo mergina.
3. Veikėjų tarpusavio santykiai.
5. Jurgos ir Girdvainio meilės baigtis.
III. Pabaiga. Tautosakos dvasia kūrinyje sužadina daug jausmų.
Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra romanas “Baltaragio malūnas” . Tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį , išdidumą ir meilę , parašytas pasinaudojant pasakų motyvais , tačiau kartu išlaikant tikrovišką pagrindą. Būdingiausi kūrinio bruožai- tautosakos dvasia , lyrizmas , liaudiškas humoras. Kūrinio centre-dviejų išdidžių žmonių-Jurgos ir Girdvainio poetiška ir dramatiška meilės istorija.
Jurga buvo “viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina... ne vieną jaunikį išvedusi iš proto”. Ji gyveno kartu su tėvu , buvo vienturtė, linksma ,nerūpestinga ir išpaikinta dukra.Su metais Jurga darėsi vis gražesnė ir pagalvodavo apie piršlius su jaunikiais. Bet jų taip ir nesulaukdavo.Ji dar nežinojo,kad tėvelis ją pažadėjęsPinčiukui, Paudruvės pelkių velniui , ir kad dėl to jai teks daug skausmo patirti.
“O tuo metu už septynių mylių nuo Paudruvės krašto... gyveno Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis,kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti”.Kaltas čia buvo Girdvainio išdidumas ir neapsakomas mandrumas.Turėjo jis du obuolmušius,kuriuos buvo jam tėvas palikęs ir liepęs saugoti kaip savo akį.Per tuos žirgus apleido jis savo ūkį .Važinėjo jis pas visas mergas,bet ilgai savo išrinktosios nesurado.Važiuodamas pirštis,pakinkydavo jis savo obuolmušius į mėšlavežį ir apsirengdavo išverstus kailinius.Ji ieškojo tos savosios, kuri žiūrėtų ne į jo turtus ar išvaizdą , o į sielą , “ su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai,žemės nesiekdami”.
Ir kartą Girdvainis išgirdo apie Baltaragio Jurgą-gražiausią Paudruvės krašto merginą.Vos tik ją pamatęs suprato,kad Jurga jam skirta.O dar toks meilus jos žvilgsnis.Pažadėjęs atvažiuoti su piršliais, Girdvainis “išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje,kurio,rodos,net jo obuolmušiai nepavežtų”. Bet jis nežinojo ,kad velnias trukdo piršliams pas išrinktąją atvažiuoti.”Nelengvas buvo Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą”.Tačiau jis atvažiavo.Pamatęs Jurgą,...

Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės. Kartu su Baltaragiu gyveno ir jam tarnavo davatka Uršulė, kurią Baltaragis išvežė į davatkyną. Tik vieną pavasarį, kai papūtė švelnus, pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo į malūną jauna išdykėlė jaudegių Marcelė. Gražioji išdykėlė taip pakerėjo senąjį Baltaragį, kad jis nenorėjo jos išleisti namo. Nuo to laiko Baltaragis buvo labai liūdnas, nes negalėjo būti kartu su Marcele. Nustojo jis sukti ir malūną ir vien dėl to malūno nesukimo pabudo iš miego velniukas Pinčukas. Atėjo jis kartą pas Baltaragį ir sužinojo priežastį, dėl kurios jis nesuka malūno. Sudarė sutartį Pinčukas su Baltaragiu ir kaip už užmokestį pasakė Baltaragiui, kad ateis po dvylikos metų atsiimti tai kas jam priklauso. Atsilyginimas turėjo būti Baltaragio ir Marcelės duktė. Nuvažiavo senis Baltaragis su piršliu pas gražiosios Marcelės tėvus ir prašė, kad Marcelė eitų už Baltaragio. Jaunieji ruošėsi eiti užsakų, o ta davatka Uršulė nenorėjo, kad jie susituoktų, tai kaip tikra ragana užbūrė namus. Nubėgo ji ant kaimo kapų, prisirėžė prijuostę smėlio ir išbarstė juo kelią, kuriuo jaunieji išvažiavo, kad jiems kelias kryžiumi stotų ir jie namo negrįžtų, Paskiau išsėmė iš židinio pelenus, kad jaunamartei židinys neliepsnotų. Vestuvės tęsėsi tris dienas ir naktis. Žmonėms buvo labai linksma. Bet trumpa kaip vasaros sapnas buvo Baltaragio laimė. Praėjo metai kaip viena diena, o jis vis dar neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo. Po kiek laiko Marcelė laukėsi kūdikio ir per gimdymą numirė. bet liko gražioji jos ir Baltaragio duktė-Jurga. Iš to skausmo Baltaragiui norėjosi nusirauti jo žilus plaukus. Susirinkę į šermenis, kaimynai pašarvojo Marcelę ant stalo, sudėjo kryžiumi rankas ant krūtinės ir gale galvos užžiebė vaško žvakes. Po laidotuvių Baltaragis nuėjo pas...

Pinčukas – tai vienas pagrindinių „Baltaragio malūnas“ romano veikėjų. Labausiai išsiskiriantis savo išvaizda, gyvenamąja vieta, pavidalais ir galiomis.
Pinčukas vaizduojamas kaip juodas velniukas su uodegėle, viena skylute nosyje, dviem ragiukais ant kaktos ir su arklio kanopomis vietoj kojų. Jis buvo labai panašus į žmogų. Iš pradžių Baltaragis, net neatpažino velnio.
Pinčukas mėgdavo pasirodyti naktimis arba veikdavo nematomai. Jo gyvenvietės yra Baltaragio malūnas ir atokios, klampios pelkės.
Pinčukas puikiai pažinodamas žmonių silpnybes, galėdavo lengvai sudaryti sandorį su bet kuo. Velnias sudarė sandorį su Raupiu, kad jis pavogtų Girdvainio obuolmušius. Dar Pinčukas buvo tinginys, nes negalėjo susirasti sau žmonos, nors labai jos norėjo. Velnias buvo kerštingas ir naivus, nes sudarė sutartį su Baltaragiu, kad jis vestų Marcelę ir atiduotų to ko jis dar neturi, bet turės. Tačiau Baltaragis apgavo Pinčuką ir vietoj...