Mitai tai senovės pasakojimai apie dievus, herojus, jų žygius, šventes... Senovėje religinę sąmonę turintys žmonės, mitus laikė realiais ir gyveno pagal juos. Šiuolaikinis žmogus skaitydamas mitus taip pat iš jų mokosi nesenstančių vertybių: altruizmo, tėvynės meilės ir drąsos.
Viena iš vertybių kurių gali pasimokyti jaunas žmogus yra – altruizmas. Tai gebėjimas aukotis ir rūpintis kitais. Geras pavyzdys yra Prometėjas iš mito ,, Prometėjas“. Jis iš molio ir vandens nulipdė žmogų, išmokė jį menų. Dzeusui nusprendus užgrobti žmonių giminę, Prometėjas, bijojo, kad žmonės nebūtų užkrauti per didelės naštos, todėl pavogė iš Dzeuso ugnį. Už šį nusikaltimą jis buvo žiauriai nubaustas, pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos, iki kol jį išgelbėjo Heraklis.Titanas negalvojo apie savo gerovę, susigrūmė su dievais, išliko orus, garbingas, pasiaukojo dėl žmonių šviesesnės ateities. Nuo tol jis tapo žmonių globėju ir gynėju. Ir šiomis...

Šiuolaikinis žmogus gali net labai daug pasimokyti iš antikos mitų. Vieni mitai moko ištvermės, drąsos, stiprybės, o kiti moko teisingumo ir altruizmo. Net šiuolaikinis žmogus gali puikiai pritaikyti graikų mitus šiuolaikiniam pasauliui. Šiais laikais didelė problema yra narciziškumas. Apie narciziškumo pasekmes pasakojama mite „Narcizas“. Mite pasakojama apie dailų vaikiną, dėl kurio alpo visos merginos. Bet Narcizas jas visas atstūmė, kitaip tariant, jam visiškai nerūpėjo ne tik dėl jo...

Antikos laikotarpiu (VIII a. pr. Kr. – V a. po Kr.) viena iš svarbiausių literatūros formų buvo mitai. Mitas – tai pasakojimas aiškinantis pasaulio ir žmogaus prigimtį, įvairius būties reiškinius. Vieni žinomiausių antikinės kultūros mitų yra graikų mitai. Antikos literatūra žmones moko amžinųjų vertybių tokių kaip: šeima, meilė, tėvynė, ištikimybė ar namai. Šios vertybės taip pat yra svarbios šiandieniniame gyvenime. Tačiau apžvelgus pagrindinius graikų mitus turime suvokti ar jie vis dar svarbūs mums ir ko norima jais išmokyti.
Graikų mitai atkreipia dėmesį net gi į kasdienines problemas, kurios yra aktualios iki šių dienų. Vienas iš mitų yra apie Sizifą. Trumpai nupasakojant siužetą, tai Sizifas buvo Korinto miesto įkūrėjas ir karalius. Jis sugebėdavo visus pergudrauti ir išduodavo Dievų paslaptis. Dzeusas jį už tai nubaudė, tačiau jis pergudravo Dzeuso siųstą mirties dievą ir taip sugadino pasaulio tvarką. Dzeusas nusiuntė sizifą į Hado karalystę, tačiau ir iš ten jis ištrūko. Už savo darbus Sizifas buvo nubaustas amžina kančia ridenti į statų kalną akmenį, tačiau pasiekus viršūnę akmuo išslysdavo iš rankų ir vėl tekdavo viską pradėti iš naujo. Iš šio mito išliko kultūros ženklas Sizifo triūsas – tai sunkus, nesibaigiantis, beprasmis darbas. Šis absurdiškas darbas atsispindi šiuolaikiniame pasaulyje tuo, kad viskas, ką darome yra ta pati dažnai beprasmiška rutina. Ir dažniausiai tai mūsų padarytos klaidos. Tarkime, kad sakome kitiems melą, pergudraujame juos ieškodami naudos sau ir tai atspindi akmens ridenimą į kalną. Lyg naštos nešimas, kurį suprantame arba ne. Ir kai...

Mitų reikšmė Antikos ir dabarties žmogaus gyvenimui.
Lietuvių kalbos terminų žodynas mitą apibūdina kaip senovinį fantastinį pasakojimą, kuriame gausu detalių apie įvairiausias antgamtines būtybes, pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, to meto didžiausius didvyrius. Dažnai tokie pasakojimai laikomi ne mitais, o visiškais prasimanymais, tačiau Antikos žmonės įnirtingai jais tikėjo, nes tai formavo jų pasaulėžiūrą. Tiksliau tariant, mitinis pasaulėvaizdis buvo tarsi pirmapradis žmogaus susitikimas su pasauliu ir jo slėpininga būtimi. Taip antikos žmonės aiškino ne tik pasaulį, tačiau ir savo pačių gyvenimo prasmę. Tačiau kokios reikšmės turi mitai šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančiam žmogui? Apie tai plačiau pakalbėsiu remdamasi (-is) Sizifo, Prometėjo bei Achilo kulno mitais, kurie yra populiariausi ir yra žinomi iki šių dienų.
Mitas Antikiniam žmogui parodo galimas tam tikrų veiksmų pasėkmes ir netikėtus gyvenimo vingius, kai šiuolaikiniam žmogui mitas asocijuojasi tik su tam tikrais žmogaus veiksmais, kurie įvardinami tik esminėmis mito detalėmis. Šiuolaikinis žmogus yra pratęs atkreipti dėmesį tik į tam tikras detales, tad taip yra ir su Antikinės Graikijos mitu apie Sizifą. Šis mitas pasakoja apie Sizifą, Dievo Austrio sūnų, kuris atvykus mirties Dievui Tanatui klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės tiesiog nustojo mirti. Dzeuso pagalba mirties Dievas Tanatas buvo išlaisvintas, tačiau Sizifas nepasimokė ir antrą kartą, kai liepė savo žmonai nustoti aukoti požemio Dievams ir išsaugoti jo kūną ir nelaidoti. Galiausiai įniršęs mirties Dievas Tanatas bepuotaujančiam Sizifui išplėšė širdį ir nuo tada, kaip mitas teigia, Sizifas pomirtiniame gyvenime turi ridenti didžiulį akmenį į kalno viršūnę. Momentas, kada akmuo pasiekia beveik kalno viršūnę, šis išsprūsta Sizifui iš rankų ir ridenasi į apačią, o Sizifas darbą turi pradėti iš naujo, nes negali leisti akmeniui būti kalno papėdėje. Šis mitas Antikos žmogų tarsi moko nežaisti su mirtimi, paklusti numatytoms taisyklėms ir nesipriešinti, nes kiekvienas nusižengimas gali priartinti žmogų prie žiaurių pomirtinių bausmių ir netgi galbūt pragaro, tad Antikos žmonės orientavosi į...

Eina amžiai, civilizacija žengia į priekį, taip pat ir keičiasi žmonių vertybės. Dabar šiuolaikinių žmonių vertybės ne pagarba, meilė, gerumas, užuojauta, pagalba, o pinigai, grožis, egoistiškumas, nepagarba, maištas. Todėl tikrų vertybių mes galime pasimokyti, pasisemti iš literatūros. Vienas iš literatūros šaltinių – senieji antikos mitai. Mituose pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, ir tarpusavio santykius. Mitai aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes. Mitai iš kurių mes galime pasisemti vertybių, tai „Sizifas“, „Prometėjas“, „Narcizas“, „Dedalas ir Ikaras“.
Pirmasis mitas „Prometėjas“. Prometėjas – titanas, pavogęs iš dievų ugnį, kad galėtų pasidalyti su žmonėmis. Prometėjo dėka žmonės išmoko skaičiuoti, rašyti, statyti laivus, gaminti vaistus, pažinti žvaigždes (kaip žemėlapį), todėl žmonės tapo sumanesni ir protingesni. Prometėjas pasiaukojo dėl žmonių, šviesos – mokslo, kūrybiškumo, dvasingumo. Šio mito vertybės yra žmonių gyvenimas, gyvybė, protas, mokslas, pasiaukojimas, sava nuomonė, maištas prieš despotizmą, žiaurumą, bei kovą su tironiškais, despotiškais žmonėmis, turinčius tik savo nuomonę. Šių vertybių mes galime pasimokyti iš „Prometėjo“.
Antrajame mite pasakojama apie Sizifą – Korinto miesto karalių. Jis darė viską, kad žmonės gyventų gražiame, turtingame Korinto mieste, kuriame viešpatautų juokas, sveikata bei laimė. Sizifas saugojo savo pavaldinius nuo melo, taip pat rūpinosi jais ir jų gyvybėmis, jis norėjo, kad jie gyventų laimingai, nepatirtų mirčių, todėl uždarė mirties dievą Tanatą, taip pasiaukodamas dėl žmonių....

Antikos literatūra - senovės graikų ir senovės romėnų literatūra, gyvavusi nuo VIII a. pr, Kr. iki V a. Antikos literatūros graikų mitai verčia susimąstyti, kokios vertybės ir antivertybės vyrauja gyvenime. Svarbiausia, ką teigia Antikos literatūra, yra neapsakoma meilė tėvynei, dora ir pasiaukojanti meilė žmogui, o antivertybė – egoizmas. Neretai žmonės mano, kad antikos laikotarpis ir senovės literatūra visiškai skiriasi nuo mūsų šiuolaikinio pasaulio ir gyvenimo. Mano, kad antikos mitai šiems laikams yra nenaudingi ir nevertingi. Tačiau praeitis yra mūsų išminties lobynas, iš jos semiamės gyvenimiškos patirties.
Meilė tėvynei visais laikas buvo viena didžiausių vertybių. Tik tėvynėj žmogus gali būti laimingas. Daug žmonių išvyksta į užsienį, tačiau tai nereškia, kad išsižada savo tėvynės. Meilė tėvynei atsispindi ir literatūros kūriniuose. Ypač graikų mituose. Pavyzdžiui, mite „Dedalas ir Ikaras“ rašoma, kaip Dedalas buvo ištremtas į Kretos salą, kurioje jis nebuvo laimingas. Jį graužė tėvynės ilgesys. Visa širdimi troško kuo greičiau grįžti į savo gimtąją žemę. Kūrinyje rašoma: „ vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti Atėnus, savo mylimą, gimtąjį miestą.“ Toks Dedalo užsispyrimas grįžti namo parodo, kad savo gimtojoje žemėje žmogus jaučiasi laimingas. Todėl Dedalas, rizikuodamas savo gyvybe kūrė planą, kaip išsivaduoti iš Kretos karaliaus nelaisvės. Jis nulipdė sau bei savo sūnui Ikarui sparnus ir išskrido. Tačiau jų kelionė baigėsi nelaimingai. Ikaras nepaklausė savo tėvo ir kilo vis aukščiau ir arčiau saulės. Berniuko sparnų vaškas ištirpo. Nebegalėdamas skristi jis nukrito į jūrą ir žuvo. Žmogus gali viską padaryti dėl tėvynės. Taigi, dėl tėvynės ilgesio galima pasiryžti neįmanomam žygdarbiui, tačiau reikia žinoti savo galimybių ribas ir jų peržengimo pasekmes.
Antikos literatūra verčia susimąstyti, kad reikia mylėti ne tik save. Daugeliui šiuolaikiniam žmogui yra svarbesnis ne vidinis, o išorinis grožis, nieko aplinkui nemato, tik save. Žmogus kuris myli save tampa egoistu. Antikos literatūra moko, kad nereikia pervertinti savo grožio taip,...

Antikos laikų civilizacija – dabartinės Europos kultūros lopšys. Nors ši sena civilizacija jau seniai nebeegzistuoja, tačiau ji paliko nemažai palikimo – architektūrą, literatūrą, dailę, o vienas iš svarbiausių yra Antikos mitai. Antikos mitai atskleidžia dievų ar žmonių išgyvenimus, nuotykius, kurie turi pamokomąjį pobūdį. Antikos mituose atsispindi įvairios vertybės, kurios yra aktualios ir šių laikų žmogui, todėl tai yra neišsemiamas išminties lobynas. Kalbėdama ketinu aptarti Antikos mituose atskleidžiamą išmintį.
Pirmiausia Narcizo mitas atskleidžia, kad besąlygiška meilė sau veda žmogų į susinaikinimą. Žmogus, nekreipdamas dėmesio į kitus, pasmerkia save vienatvei, kuri gali vesti mirties link. Narcizas – vandenų dievybių sūnus, nepaprasto dailumo jaunuolis. Daug nimfų jį įsimyli, tačiau jis yra išdidus, todėl visas jas atstumia ir įskaudina. Narcizas nevertina kitų jam skiriamo dėmesio ir meilės, todėl Afroditė nusprendžia jį nubausti už išdidumą – jis taip save įsimyli, kad aplinkui nieko nepastebi ir vis žiūri į savo gražaus veido atspindį vandenyje. Narcizas pamiršta viską – ir medžioklę, ir mokslus – ir žiūri vien į save. Galiausiai jis silpsta ir miršta, o ten, kur jis miršta, išauga balta kvapni gėlė – Narcizas. Šis mitas atskleidžia, kad žmogus neturi būti neapsakomai išdidus ir turi nepamiršti, kad gyvenime svarbūs yra ir kiti aplinkui esantys žmonės. Žmogus, įsimylėjęs save, nutolsta nuo jį supančio pasaulio ir nieko kito nebemato. Šitaip atsiskyręs žmogus galiausiai žūsta. Taigi, galima teigti, kad Narcizo mitas moko žmones mylėti kitus žmones ir nesusitelkti vien tik ties savimi.
Tuo tarpu Prometėjo mitas atskleidžia pasiaukojimo prasmę. Mito herojus Prometėjas, Dzeuso pusbrolis, mato, kaip žiauriai su žmonėmis elgiasi Dzeusas. Jam gaila žmonių, todėl jis pagrobia dievų ugnį ir ją atiduoda žmonėms. Nuo to laiko žmonės pasidaro protingesni – jie pradeda kurti kultūrą. Tačiau Prometėją ištinka tragiškas likimas – Dzeusas įsako jį prikalti prie uolos, o atskridęs erelis kiekvieną dieną kapoja jo kepenis. Tačiau Prometėjas nesigaili savo poelgio ir didvyriškai...

Mitas apie Prometėją yra vienas iš geriausiai žinomų antikos mitų. Jame pasakojama istorija, kai titanas Prometėjas, pagrobęs Olimpo ugnį, ją atiduoda žmonėms. Už tai jis yra nubaudžiamas Dzeuso – Hefaistas jį prikala prie uolos ir erelis kiekvieną dieną kapoja jo kepenis. Šiame mite akcentuojamos tokios vertybės kaip drąsa, pasiaukojimas, garbė ir orumas. Per įvairius laikotarpius mitas apie Prometėją išliko ypač populiarus ir aktualus žmonių gyvenime. Savo kalbėjime nagrinėju mito apie Prometėją svarbą antikos ir dabarties žmogaus gyvenime.
Mite apie Prometėją antikos laikais išaukštintos pasiaukojimo, didvyriškumo ir garbės vertybes. Antikos mituose ypač daug dėmesio skiriama universalioms vertybėms, kurios kuria ir apibrėžia žmogaus gyvenimą ir moralę. Šiame mite akcentuojama viena svarbiausių vertybių gyvenime – pasiaukojimas. Savo nesavanaudišku poelgiu Prometėjas išgelbėja visą žmonių rūšį – dėl to jis tampa žmonių gelbėtojas ir pasiaukojimo simbolis. Prometėjas, atidavęs ugnį žmonėms, atveria galimybę jiems kurti savo kultūrą. Anksčiau gyvenę labai prastai ir primityviai, žmonės išmoksta ne tik uždegti ugnį, bet ir mąstyti, kurti pasaulį, visos jų gyvenimo sritys gerėja. Prometėjas savo poelgiu aukojasi dėl visos žmonių kultūros ateities. Pasiaukodamas žmogus suvokia, kad jo žygdarbis ar veikla nebus įvertinta, bet atneš gėrį ir viltį kitiems žmonėms. Tai yra priešingybės tiems žmonėms, kurie siekia vien savanaudiškų tikslų ir negali pamatyti prasmės žmonių egzistencijoje ir pasiaukojime dėl kitų žmonių. Didvyriškumas labai siejasi su auka – iš didvyrio visada yra reikalaujama drąsos, ryžtingumo, stiprybės. Šias savybes įkūnija Prometėjas savo žygdarbiu – jis nesigaili ir nesigėdija savo žygdarbio, nebijo Dzeuso rūstybės ir bausmės. Nors Prometėjas galėtų atsiprašyti Dzeuso – tuomet jo kančios baigtųsi – tačiau jis to nedaro. Jeigu jis atsiprašytų, žmonės vis vien išlaikytų ugnį ir gyventų. Prometėjas neatsiprašo todėl, kad jis stengiasi išlaikyti savo garbę ir savo įsitikinimus. Išsižadėdamas savo veiksmų, Prometėjas išduotų patį save ir savo vertybes, tada jo poelgio prasmė išnyktų. Taigi, antikos laikais mitas apie Prometėją reiškė...

Laba diena, būsiu (Vardas Pavarde), mano viešosios kalbos tema antikos mitai ir jų reikšmė šiuolaikiniame gyvenime. Antikos kultūra vadinama šiuolaikinės Europos civilizacijos lopšiu. Vienas iš svarbiausių Antikos kultūros atspindžių yra mitai. Mitas visų pirma reiškia žodį, pasakojimą apie tikrus dalykus: apie polio dievus, senuosius didvyrius, pirmuosius miestus ir jų įkūrimą. Mituose keliamos idėjos: būdingi gyvenimo grožio, protėvių ir dievų apdainavimas, dėmesys kūno ir daiktų estetikai, aktualūs ir šiais laikais. Graikų mituose kuriami veikėjai ir jų elgesys tapo universalūs, turintys simbolinę reikšmę ir pritaikomi šiais laikais.
Šiais laikais ypač reikšmingas mitas apie Sizifą, o posakis Sizifo darbas simbolizuoja monotonišką, beprasmį nepabaigiamą darbą ar kitą veiklą. Kaip pasakoja graikų legenda, Korinto karalius Sizifas buvo labai gudrus bei suktas. Už tai, kad jis bandė apgauti dievus ir išvengti mirties, jis buvo nubaustas žiauriusia bausme. Dievai Sizifą pasmerkė visą laiką ridenti į kalną akmenį. Bet vos tik pasiekus kalno viršūnę, akmuo imdavo ir išslysdavo Sizifui iš rankų, ir nuriedėdavo į apačią. Galima sakyt, kad mūsų mokytojai dirba Sizifo darbą. Mokytojai mokiniams atiduoda šimtą procentų savęs, kad jiems kuo geriau pasisegtų, bet mokiniai to nepastebi ir nevertina. Taigi mitas ape Sizifą mums primena, graikų požiūrį į monotonišką darbą, kuris suvokiamas kaip bausmė.
Dar vienas mitas, reikšmingas ir šiais laikais, yra apie karaliaus...

,,Lietuvių kalbos terminų žodyne” mitas apibūdinamas kaip senovinis fantastinis pasakojimas apie įvairiausias antgamtines būtybes, pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, therojinius didvyrius. Dažnai tokie pasakojimai laikomi ne mitais, o visiškais prasimanymais, tačiau antikos žmonės jais tikėjo, taip formavosi jų pasaulėžiūra. Tiksliau tariant, mitinis pasaulėvaizdis buvo tarsi pirmapradis žmogaus pasaulio pažinimas. Taip antikos žmonės aiškino ne tik pasaulį, bet ir savo pačių gyvenimo reiškinius. Tačiau kokios reikšmės turi mitai šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančiam žmogui? Apie tai kalbėsiu remdamasi populiariais mitais apie Sizifą, Prometėją bei Achilo kulną.
Mitas antikos laikų žmogui parodo galimas tam tikrų veiksmų pasekmes ir netikėtus gyvenimo vingius, kai šiuolaikiniam žmogui mitas asocijuojasi tik su tam tikrais žmogaus veiksmais, kurie įvardijami tik esminėmis mito detalėmis. Šiuolaikinis žmogus yra pratęs atkreipti dėmesį tik į tam tikrus bruožus. Pavyzdžiui, mite pasakojama apie Sizifą, dievo Austrio sūnų, kuris, atvykus mirties dievui Tanatui, klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės tiesiog nustojo mirti. Dzeusui padedant mirties dievas Tanatas buvo išlaisvintas, tačiau Sizifas nepasimokė ir antrą kartą, kai liepė savo žmonai nustoti aukoti požemio dievams ir išsaugoti jo kūną ir nelaidoti. Galiausiai įniršęs mirties dievas Tanatas bepuotaujančiam Sizifui išplėšė širdį ir nuo tada, kaip mitas byloja, Sizifas pomirtiniame gyvenime turi ridenti didžiulį akmenį į kalno viršūnę. Momentas, kada akmuo pasiekia beveik kalno viršūnę, šis išsprūsta Sizifui iš rankų ir ridenasi į apačią, o Sizifas darbą turi pradėti iš naujo, nes negali leisti akmeniui būti kalno papėdėje. Šis mitas antikos laikų žmogų moko paklusti numatytoms taisyklėms ir nesipriešinti, nes kiekvienas nusižengimas gali priartinti žmogų prie žiaurių pasekmių. Šiuolaikinis žmogus Sizifo mitą dažniausiai tiesiog gretina su Sizifo vardu ar Sizifo akmens sąvoka, kuri yra tapusi tik bendriniu terminu, apibūdinančiu beviltiškus žmogaus veiksmus be pabaigos, kai darbas atrodo neįveikiamas ir stengtis dėl to nėra prasmės, o žmogus vis kankinasi ir siekia tikslo. Panaši situacija pasakojama ir mite apie...