Pastraipa: „Mamatės paveikslas Šatrijos Raganos „Sename dvare“.
Šatrijos Ragana savo kūrinyje „Sename dvare“ sukūrė idealios motinos paveikslą. Kaip leidžia teigti apysakos lyrinė įžanga ir pabaiga, rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į prarastą aukso amžių – savo vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio anksti neteko, ir brangia motina. Kūrinyje vaizduojama mamatė Marija be galo atsidavusi savo vaikams, ne savo pomėgius, o jų auklėjimą laiko didžiausia savo pareiga. Mamatei svarbiausia užauginti dorus žmones. Koks gi tas auklėjimas? Rašytoja, pati būdama puiki pedagogė, atskleidžia krikščioniškųjų vertybių ugdymo svarbą, auklėjimą, paremtą Biblijos mokymu. Mamatė aiškina, kad reikia daryti gerus darbus, tada vaiko sieloje užauga daug auksinių plunksnelių – tai patinka Dievuliui. Mirus Kazelei, mamatė įkalba Irusią atiduoti pačią gražiausią suknelę ir taip įrodyti, kad savo geriausiai draugei jai nieko negaila. Netgi mirtis vaikams nėra baisi – mamatė išmokė tikėti pomirtinio gyvenimo grožiu, tad išsiskyrimas bus laikinas. Be to, mamatė – lietuvybės puoselėtoja. Vaizduojamas kūrinio laikas – XIX a. pabaiga, spaudos draudimo metai. Mamatė nori, kad jos vaikai prisidėtų prie tautinio atgimimo. Ji sako, kad vaikai turi mokytis lietuvių kalbos, privalo išmanyti savo krašto istoriją. Doras žmogus, anot mamatės, turi būti patriotiškas. Mamatė ugdo vaikų meninį skonį. Visi trys vaikai noriai klausosi mamatės skambinamų klasikinės muzikos kūrinių. Meno grožį jaučiantis žmogus ir elgiasi dažniausiai dorai. Didelę reikšmę auklėjimui turi veikėjų ryšys su gamtos pasauliui. Jų apsilankymas dauboje – įspūdingame gamtos kampelyje – atskleidžia tikėjimą gėriu. Vaikai gėrisi žydinčiais augalais, žaliuojančiais medžiais ir tiki, kad čia gyvena geroji žynė, sauganti šitą grožį ir daranti gerus darbus. Taigi šiame kūrinyje ideali motina tai krikščioniškos pasaulėjautos asmenybė, ugdanti dvasines vaikų vertybes.
Pastraipos įvertinimas – darbas grupėmis.
• Ar tinkamas teiginys? (pabraukite vienu brūkšniu, pakomentuokite; pasiūlykite savo tezę).
• Ar aiškūs pastraipos akcentai? (sunumeruokite Mamatės bruožus, pakomentuokite; praplėskite savo teiginiais).
• Ar teiginiai pastraipoje pakankamai išplėtoti? (ar yra bruožo...

Mamatės ir vaikų santykiai: nuoširdūs, šilti.
Ypač tai ryšku atskleidžiant mamatės ir dukters jausmus. Meilę ir švelnumą veikėjos išsako ne tik žodžiais, bet ir darbais: Irutė pasislėpusi sode siuvinėja mamatei saltiesėlę; mamatė siuva jai anklodėlę - ši detalė neatsitiktinė, ji turi ir alegorinę (perkeltinę) prasmę, mama trokšta apsaugoti, apginti savo vaiką. Įdomūs ir raštai, kokiais mamatė margina anklodėlę - žvaigždės simbolizuoja svajones, kažką aukšto ir tauraus; rateliai - harmonijos simbolis. Motina su dukra praleidžia labai daug laiko, jos kartu dirba, kalbasi, skaito, tai padeda stiprinti dvasinį ryšį. Mamatė aiškina vaikams svarbiausias gyvenimo tiesas, paliudija jas savo darbais, elgesiu, gyvenimu. Motina aiškina ir sudėtingus būties klausimus, kalbasi apie gyvenimo laikinumą, mirtį. Peršasi išvada, kad labai svarbu, jog esminiais gyvenimo momentais šalia vaiko būtų jautrus, suprantantis suaugęs žmogus, kuris negąsdindamas, bet ir nieko neslėpdamas paaiškintų būties tiesas. Rašytoja dažnai parodo, kokios nepanašios yra Irusia ir mamatė, kaip skirtingai jos suvokia pasaulį, tačiau tai natūralu, nes kyla iš skirtingos patirties, skirtingo gyvenimo suvokimo. Vaikai puikiai jaučia mamos norus, svajones, aistrą (ištrauka apie skambinimą pianinu): Irutė prašo tėvelio nepertraukti mamos skambinimo. Net mažasis Jonelis stengiasi pralinksminti susimąsčiusią mamatę, naiviai pasiryždamas tuojau užaugti, viską išmokti, uždirbti daug pinigų ir nusivežti mamą į Paryžių, parodyti pasaulį, kurio jaunoji moteris taip ilgisi.
Mamatė su vaikais eina pasivaikščioti, jie vaizduojami gamtos prieglobstyje, kur patiria palaimą, džiaugsmą, atitrūksta nuo kasdienybės, pailsi, nuramina dvasią. Vaikai ima kurti pasaką apie našlaitę, gyvybės medį, stebuklingą ąžuolą. Mamatė skatina vaikų vaizduotę, gamtos grožio pajautimą. Mamatei labai svarbu, kad vaikai augtų dori, norėtų daryti gera kitiems. Prisiminkime ištrauką, kur Nika įsivaizduoja esąs riteris, toks vaiko noras atrodo naivus, bet riteriškumas suvokiamas kaip savo elgesio kontroliavimas, pagalba kitiems, gero žmonėms darymas. Tai kilnu ir tokia forma mamatė padeda ugdyti vaikui dorą, garbingumą, dvasios taurumą. Mamatė moko vaikus laikytis žodžio, suvokti savo nusižengimus ir priimti pelnytą bausmę (nusižengusiam...

Dvaras nuo senų laikų buvo vaizduojamas ne tik kaip statinys, bet ir kaip kultūros židinys

Dažname lietuvių rašytojų kūrinyje moteris yra vaizduojama kaip puiki šeimininkė, ūkiu, namų buitimi besirūpinantis žmogus. Tačiau, Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare“ vaizduoja moterį, laužančią tradicijas.
Mamatė Marija yra dvaro šeimininkė, 3 nuostabių vaikų mama ir dvaro pono Liudviko žmona. Ji yra švelni, dora, sąžininga moteris, kuri niekuomet nieko nenuskriaustų. Vis dėlto ją slegia kaltė, kad ji nėra gera namų šeimininkė, jai nelabai rūpi ūkis ar pinigai, materialinis pamatas. Mamatė - šeimos žmogus, be galo mylintis ir atsidavęs savo vaikams, ir kurį labiau domina žmogaus dvasinė būtis. Šios moters savybės puikiai atsiskleidžia analizuojant apysakos ,,Sename dvare“ epizodus.
Mamatės Marijos savybės – švelnumas, meilė, pagarba, rūpestingumas kuria jos, kaip šeimos žmogaus paveikslą. Tai galima įžvelgti epizode su dukra Irusia. Kalbėdama apie mirtį, Mamatė vaiką supažindina su žiauriu pasaulio faktu, jog „kiekvienas žmogus turi mirti“. Šio pokalbio metu nenuslėpdama tiesos, o atskleidus ją Irusiai, parodo savo rūpestį ir susirūpinimą vaiko ateitimi. Švelnioji Mamatės pusė atsiskleidžia tuomet, kai ji nutyli apie iš dvaro vagiančią Uršulę ir teisindamasi savo vyrui, sako „baisu sugauti žmogų už rankos“. Ji švelniai užstoja Uršulę, teisindama ją „manau, tą vieną kartelį nori lašelį pieno motinai nunešti“. Tai labai gerai atspindi ir parodo jos švelnumą. Vienas ryškesnių epizodų, kur Mamatė yra vaizduojama kaip dorovinga motina, yra tuomet, kai siūlo dukrai atiduoti savo gražiausią jupelę mirusiai draugei. Tai parodo ne tik jos švelnumą, rūpestingumą, bet ir norą išugdyti savo vaikus dorovingai ir krikščioniškai „Stengiuosi vaikams įkvėpti, kad žmogaus vertė pareina ne nuo jo...

Remdamiesi vadovėliu ir chrestomatija, atlikite užduotis.
1. Aptarkite apysakos ,,Sename dvare” parašymo aplinkybes (atsakymą siekite su istoriniu ir biografiniu kontekstu).
Šatrijos Ragana pradėjo rašyti šį kūrinį pastūmėta artimų žmonių netekties - brolių ir tėvų mirties (ypač brolių). Taip pat buvo priversta persikelti iš savo senųjų namų - senojo dvaro, vaikystės namų netoli Užvenčio. Rašytoja norėjo atsisveikinti su artimais jai žmonėmis ir artimais tėviškės namais per kūrybą. Kūrinys sukurtas iš prisiminimų (Šatrijos Raganos vaikystės), jos motinos garbei, iš prisiminimų (begalo stiprus buvo jų ryšys). Įtaką padarė ir tautinio sąjūdžio judėjimas, knygnešystė, spaudos draudimas.
2. Nusakykite apysakos veiksmo vietą ir laiką.
Pagrindinis apysakos veiksmas vyksta senajame dvare, senojo dvaro sode - XIX a. pabaigos – XXa. pradžios Lietuvoje, to laikmečio Lietuvos dvare (Žemaitijoje).
3. Aptarkite kūrinio pasakotoją.
Pasakotojas – mergaitė Irusia, kurios idealas yra jos motina, iš kurios ji viską išmokusi (kaip mylėti gamtą, muziką, Dievą), tačiau yra ir epizodų, kai tą mažą mergaitę pakeičia suaugusi moteris, turinti daug patirties, daug gyvenimo nugyvenusi. Taip pasakotojas (mamatės užrašuose) yra ir minėta motina.
Patriotizmo, tautinės savimonės, lietuvybės, tema, nutautėjimo, sulenkėjimo problemos, ištikimybės, pareigos šeimai tema, motinos ir dukros be galo artimo ryšio tema, mirties ir gyvenimo, amžinybės tema, žmogaus paskirties žemėje tema, religijos, auklėjimo tradicijų tema, nusivilimo tema, meno svarba žmogui, jo sielai, šeiminių santykių tema (tėvų ir vaikų, motinos ir tėvo), motinystės prasmė, atminties tvarumo ir svarbos tema.
Moters sielos pasaulis
1. Marija rašo dienoraštį: ,,kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, susirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.“ Kodėl Marija rašo dienoraštį? Ar yra daugiau priežasčių?
Marija jaučiasi vieniša dvare, nesuprasta, rašydama dienoraštį ji tarsi “išlieja” savo kūrybiškumą, jausmus, apmąsto savo gyvenimo vertę, egzistencinius klausimus.
Remdamiesi ,,Mamatės užrašais“, užpildykite lentelę.
Apie ką kalbasi su savimi dienoraštyje?
Citatos
Komentaras
1. Apie savo tikrąją tautinę tapatybę.
“Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.”
“Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu...

Liudvikas - Mamatės vyras, Jonuko, Niko ir Irusios tėtis.
Atsakingas, darbštus ūkininkas, atsiduodantis darbui, o šeimą laikantis būtinu dalyku - vertybe.
Pirmiausiai, jis jautė nepasitenkinimą ir galbūt pyktį Mamatei dėl to, jog ji visiškai neatsidavė ūkiui, jai nebuvo įdomus visas tas darbas, ši teikė pirmenybę pagalbai kitiems žmonėms, kuriems, ji tikėjo, tos pagalbos ir jos pačios reikėjo labiau. ,,O tau maloniau svajoti, ar nors vienai vaikščiojant… Tikrai ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti…” Kadangi darbą laikė neatsiejama gyvenimo dalimi, niekada nesuprato žmonos polinkio į meną, skambinimą pianinu, skaitymą. Jam tai atrodė visiškas laiko švaistymas ir nereikalingas dalykas. Dvasinis tobulėjimas ir gyvenimas atrodė tarsi beprasmis. Būtent dėl to laba pykdavo ant Marijos, kai ji tą darydavo. ,,Gal kuomet suprasi, kad ne viskas darytina, kas malonu.” Dėl tokių nuolatinių replikų šios poros santykiai buvo ganėtinai šalti ir nejaukūs. ,,Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!” Liudvikas buvo ūkio žmogus todėl nesuprasdavo ir neišjausdavo dvasinių dalykų. „Gaila, kad visos tavo ypatybės yra labai žalingos namų poniai ir šeimininkei." „ Švelnumas puikus daiktas, bet pirmų...

Autorė į dvarą žvelgia išsilavinusio žmogaus akimis, matančiomis iš dvaro sklindančią knygos ir rašto reikšmę. Ji pirmoji lietuvių rašytoja, panaudojusi dienoraščio motyvus. Apysakoje, dvaras vaizduojamas, jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) akimis. Dvaro buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai – visa, kas patenka i šių veikėjų akiratį, yra jų išgyvenama ir apmąstoma.
„Sename dvare“ – dvasinio atsiminimo kūrinys. Jis pradedamas lyrine įžanga, kuri tarsi užmezga to, kas praeina ir kas išlieka, ryšį. Tą ryšį įprasmina, simbolizuoja baltos rožės, ir realios, dabar matomos, ir kartu tos, kurių jau nebėra, bet visdar gyvuoja atmintyje: „Raudoniems saulylėdžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą“. Baltos rožės primena mirusią motiną, gyvąją vaikystės šalies dvasią. Iš atminties kūrinyje ji kils baltų rožių lydima, supama. Rožė, rožės... „Sename dvare“ jos nuolat pasikartoja. Jos susietos su mamate, tad ir teksto pradžioje rožių vaizdas yra atsiminimo impulsas. Pro gamtą pradedamas matyti žmogus. Mamatė vaizduojama su rožėmis, turinti ypatingą ryšį: eina aprie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą, klausosi. Ji poetiškai perteikia rožių kalbą: rožės jai kalba apie anapusį, ypatingas grožybes, laimę. Ir kai Irutė įsega rožę mamatei į kasas, simboliškai ją puošia ir tarsi nujaučia dar tolimą atsisveikinimą - rožė „atrodė lyg sidabrinė žvaigždė“, kito pasaulio, kitos erdvės ženklas. „Baltų rožių sidabrinės akys“ yra reikšmingiausia preliudijos metafora. Fiksuojamas staigus pamatymas, lyg paslapties prasivėrimas: „ Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra panašumo...“ Atsakymas į mamatės klausimą, kuo rožės yra į ją panašios („... meilios meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu“), vėl sugrąžina prie preliudijos.
Toliau pasakojime, artimu pasakai, prabylama pie dvarą: „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi dvaro medinis rūmas“. Pristatomi veikėjai, pasakojamos įvairios gyvenimo situacijos. Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, sodas) persmelkti romantinei pasaulėjautai...

Analizuojamos apysakos ,,Sename dvare“ pagrindinė veikėja- mamatė. Mamatė Marija – dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, trapi, žavi, romantiška, atsidavusi menui, savitos dvasios moteris. Graži, protinga mamatė jaučia artumą jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet paklūsta žmonos ir motinos pareigoms. Marija vaikus labai myli, ji juos supranta ir visada rodo daug dėmesio. Ji niekada nepakels balso prieš juos, o atvirkščiai – pamokydama privers juos džiaugtis gyvenimu.

• Mamatė - rūpestinga ir mylinti vaikus motina. Ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes nori, jog užaugtų geri žmonės. Mamatė Marija ugdo jų vidinį, dvasinį pasaulį, stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis bei poelgius.
„žemės dainos". Tai atskiri žmonės ir atskiros sielos... Tačiau mamatė atstumia kaimyną poną Jonavičių, nors jų sielos artimos... Mamatė stengiasi būti gera žmona.
• Mamatė gerai supranta dvaro šeimininkės pareigas, jog yra daug svarbesnių dalykų nei malonumai ar norai. Jos gyvenime svarbiausia yra dvasinis žmogaus ugdymas.
„Ponas Jonavičius tylėjo, žaisdamas su savo „breliokais“ ir retkarčiais mėtydamas žvilgesį į mamatę, o ji težiūrėjo į savo rankas. Paskui tarė, vis nekeldama akių: – Labai nevaišinga sakyti tai, ką dabar turiu pasakyti. Man labai nemalonu... Bet tamsta juk nesupyksi? Dabar tiek turiu visokio darbo, kad negalėsiu dažnai tamstai akompanuoti. Kada nors... retai... Tamsta nepyksti?“ (76 psl.)
„– Ar pati neužsiimi virtuve, Marynieczko? – paklausė ciocia. – Jei būtinai reikia, tai užsiimu, žinoma.“ (63 psl.)
Mamatės Marijos dvasios atrama – tikėjimas.
• Tiki ir pasitiki Dievo valia.
• Jos pasaulėžiūra krikščioniška, bet ne dogmatiška, ne apribota.
• Šventasis Raštas „Sename dvare“ ne kartą cituojamas.
„Kalbame poterius, paskui mamatė barsto ant baltos jupelės mūsų atneštas rudens gėles.“ (50 psl.)
„Ryto metą buvome su mamate bažnyčioje, nes mamatė sakė, kad reikią patarnauti Kazelei paskutinį kartą. Kazelė gulėjo uždaryta mėlyname grabelyje, rūtomis apkaišytame.“ (51 psl.)
„– Ne, mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau prašysiu poną Dievą. – Ne visados išklauso mus Dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko mums reikia ir ko nereikia.“ (49 psl.)
Mamatė - lietuvybės gynėja.
• Ji neniekina kitų kalbų, mano, jog jos taip pat yra geros ir reikalinga jų mokytis, tačiau gimtąją kalbą laiko svarbiausia.
• Ji skatina ir vaikus puoselėti ir ginti lietuvybę, lietuvių kalbą, nes suvokia, jog Lietuva išliks tik tuomet, jei išliks...

Marija Pečkauskaitė, kitaip – Šatrijos Ragana, yra garsi XIXa. Lietuvos rašytoja. Gimė ir augo su savo tėvais dvaruose, vėliau pradėjo rašyti apysakas. Reikšmingiausias jos darbas – retrospektyvus pasakojimas „Sename dvare“, kuriame moteris dalijasi prisiminimais apie vaikystę Užventyje. Atmintyje iškyla patys svarbiausi Irutės(pagrindinės kūrinio veikėjos) gyvenimo tarpsniai.
Apysaka susideda iš trumpų epizodų, neturi vientiso siužeto, įvykių raidos. Nors kūrinys nepadalintas į dalis, tačiau pasakotoja prisimena ir aprašo atskirus susitikimus, žmones, nuotykius. Rašytoja nesiremia standartine kūrinio struktūra(užuomazga, veiksmas, kulminacija, atomazga), o tiesiog aprašo kasdienybę dvare be ypatingų įvykių.
Apysakoje yra trys pasakotojai. Irusia – mažoji mergaitė, besidalinanti vaikystės prisiminimais, potyriais ir emocijomis, Irutė – jau užaugusi Irusia, kuri viską vertina subrendusio žmogaus akimis ir mamatė – pateikiami jos dienoraščio gabalėliai.
Irusios atmintyje išlikęs labai stiprus ryšys su mamate. Ji yra pagrindinis mergaitės prisiminimų objektas. Mamatė - rūpestinga bei mylinti vaikus. Ji nuolat stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes nori kad jos vaikai užaugtų geri bei nebūtų tokie kaip daugelis-nerūpestingi, negerbiantys suaugusiųjų, niekuo nesidomintys .Marija puoselėja jų vidinį pasaulį, stengiasi suprasti jų mintis, poelgius. Dėl to vaikai labai myli savo mamą ir nenori sukelti jai skausmo. Irusia neabejoja motinos požiūriu į žmonių tarpusavio santykius, tikėjimą, tautiškumą, gėrisi jos pasiaukojimu, nuoširdžiu požiūriu į kiekvieną žmogų, nepaisant jo luomo. Todėl mergaitė perima motinos propaguojamas vertybes. Mamatės ir jos dukters Irusios ryšys yra labai šiltas, jų...