Jono Biliūno biografija ir kūrybos bruožai

Jonas Biliūnas (1879–1907) – lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos ugdytojas – gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse (Anykščių raj.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tačiau dar būdamas gimnazistas liko našlaitis, susidūrė su skurdu ir būtinybe verstis savarankiškai, už kuklų atlygį mokė jaunesnius vaikus, kol 1899 m. savo lėšomis baigė Liepojos gimnaziją. Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu, įkūrė slaptą moksleivių draugiją. Dėl savo pažiūrų Biliūnui teko nukentėti: 1900 m. buvo pašalintas iš Dorpato (Tartu) universiteto. 1902 m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė socialdemokratų partijos grupę.
Socialinė problematika ryškėja ankstyvuosiuose darbininkų spaudoje skelbtuose rašytojo apsakymuose: „Pirmutinis streikas“, „Be darbo“ ir kt.
Kairuoliškumas, dėmesys pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, permainų troškimas – būdinga XX a. pradžios jauno intelektualo, ypač pavergtos tautos piliečio, laikysena. Ilgainiui Biliūno politinių pažiūrų įkarštis ėmė vėsti, jo dėmesį patraukė literatūra, estetika, kultūros istorija. Biliūnas buvo pirmasis lietuvis inteligentas, kuris profesionaliai ruošėsi rašytojo darbui – 1903–1904 m. Leipcigo ir Ciuricho universitetuose studijavo literatūrą ir su ja susijusias disciplinas. Šiuo laikotarpiu parašytos kai kurios Biliūno novelės („Vagis“, „Kliudžiau“ ir kt.) rodo bręstantį rašytojo talentą, kurį veikė ir kruopščiai studijuojama lektūra, pirmiausiai psichologinio realizmo šedevrai – Gi de Mopasano, Antono Čechovo novelės.
Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje (Rozalime, Kačerginėje, Anykščiuose) ir Lenkijoje (Zakopanėje) Biliūnas parašė brandžiausius kūrinius – apsakymus „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką Liūdna pasaka. Silpstant jėgoms, kūrybinės galios ir entuziazmas tik augo, kūrybiniai planai vijosi vienas kitą: laiške Povilui Višinskiui Biliūnas prisipažino meldžiąs likimo, kad jam būtų suteikta bent dešimt metų, per kuriuos galėtų užrašyti viską, kas sieloje glūdėjo. Likimo permaldauti nepavyko: rašytojas mirė Zakopanės sanatorijoje tesulaukęs 28 metų.
Jam buvo lemta likti literatūros istorijoje kaip novelių autoriui – ir ne vien todėl, kad stambesniems epiniams žanrams trūko laiko ir jėgų. Fragmentiškumas, dėmesys detalėms, niuansams, atsiribojimas nuo teorijos, teigusios, kad rašytojas privalo kurti objektyvų epochos ir visuomenės paveikslą – visa tai būdingos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!