Martinaičio biografija ir kūrybos bruožai

Poetas Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. Paserbentyje (Raseinių r.). Ši vietovė ne kartą minima jo poezijoje. Baigęs Vilniaus universitete lituanistiką, dirbo įvairiose redakcijose, vėliau ilgą laiką dėstė ir tebedėsto Vilniaus universitete. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Nacionalinės premijos laureatas (1998). M. Martinaitis žinomas ne tik kaip poetas, bet ir kaip literatūros tyrinėtojas, eseistas. 2002 m. išleista esė romanu pavadinta jo literatūros kritikos ir eseistikos knyga „Laiškai Sabos karalienei".
l. Pirmieji M. Martinaičio eilėraščių rinkiniai pasirodė septintajame dešimtmetyje. Drauge su Sigito Gedos, Jono Juškaičio, Juditos Vaičiūnaitės pirmosiomis poezijos knygomis jie žymėjo literatūros atsinaujinimą, naujos kartos pasirodymą lietuvių poezijoje. M. Martinaitis - iš tų lietuvių rašytojų, kurie į literatūrą atėjo iš kaimo, iš valstietiškų vertybių pasaulio. Jo kūrybai būdinga valstietiška pasaulėjauta, savitai naudojami tautosakos motyvai, tautosakos žanrų (baladės, melų pasakos, raudos) stilizacijos, bandymai atkurti mitologinį mąstymą. Su šia valstietiška pasaulėjauta poeto santykis daugiaprasmis, - jai reiškiama akivaizdi simpatija ir drauge ji suvokiama kaip nesugrąžinamai nykstanti. Tad M. Martinaičio kūrybą galima traktuoti kaip bandymą įamžinti praeitin nueinantį lietuvių žemdirbiškos kultūros klodą.
2. Vėlesnėje M. Martinaičio kūryboje (rinkiniai „Akių tamsoj, širdies šviesoj", 1974, „Tie patys žodžiai", 1980, „Toli nuo rugių", 1982, „Gailile rašo", 1990) eilėraštis dažnai nuasmeninamas - kalbama kokio nors veikėjo vardu. Eilėraštyje atsiranda daugiau poetinio pasakojimo intonacijų, jo centre - mitologinį, tautosakinį požiūrį į pasaulį įkūnijantys personažai (motina, adanti žuvusio sūnaus pirštinę, Severiutė, „trečiojo nebylio brolio sesuo", kvailutė Onutė).
4. Ryškiausias tautosakinis personažas - žemaitis Kukutis iš „Kukučio baladžių" (tokiu pavadinimu rinkiniai išėjo 1977, 1986 m., tačiau baladžių su šiuo personažu poetas sukūrė ir vėliau). Baladėse jungiami du laikai - realus ir mito, tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų personažų naivumas slepia gilią išmintį - prisidengę juokdario kauke, jie gali pasakyti daug tiesos. Tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, rašytojų išlavintos sovietmečiu, pavyzdys - tokiu užmaskuotu būdu buvo prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!