„Many dvi sielos grumias nuolatos!“ (2 pastraipos ir įžanga)

„Many dvi sielos grumias nuolatos!“

Pastraipa:

Vienas garsiausių lietuvių modernistų Jurgis Savickis novelėje „Ad astra“ verčia susimąstyti, kad žmogus gali pats nesuvokti savo dvilypumo, susikurti iliuziją, kad yra labai geras ir nematyti realybės – savo žiauraus, nežmoniško elgesio. J. Savickio kūryba išsiskiria ir skeptišku, kartais netgi pesimistiniu požiūriu į žmogaus būtį. Jo novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė, visos vertybės pasirodo apsimestinės. Savickio prozoje nėra klasikinei prozai būdingo „visažinio pasakotojo“, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvykius. Jis dažniausiai tik stebi veikėją ir šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir jo prigimties netobulumo, tačiau nesmerkia ir nemoralizuoja. Tai atsispindi ir novelėje „Ad astra“, kuri daug kuo primena J. Biliūno „Brisiaus galą“. Dalba viena vertus atrodo geras, teisingas, doras, ūkininkas. Jis bičiuliaujasi su kunigu, yra kaimynų gerbiamas, jam rodomas dėmesys. Kita vertus Dalba slepia, o gal net pats nesuvokia, kad yra žiaurus, nežmoniškas, pasipūtęs savimyla. Užsimanęs permainų, sugalvoja nuskandinti seną, ištikimą savo šunį. Skandinant jį pamato vaikėzai, tai Dalbą suerzina ir bent trumpam priverčia pasijusti nepatogiai. Tai ne tik įrodo, kad ūkininkui svarbi kitų nuomonė, bet ir tai, kad jis slepia savo žiaurumą. Pats įkritęs į aketę, lieka gyvas tik šuns gerumo ir ištikimybės dėka, nes šuo, kurį Dalba ką tik bandė nuskandinti, išgelbsti savo šeimininką. Tik išgelbėtas Dalba pasižada keistis, „kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu jis ir dabar nebuvo.“ Ši situacija rodo, kad Dalba pats šventai tiki savo susikurtu geru įvaizdžiu ir nesugeba vertinti savo poelgių, nemato, koks jis iš tikro yra. Ši situacija rodo, kad jo sieloje dorumas ir žiaurumas nesigrumia, priešingai, jis tik stengiasi žiaurumą paslėpti po padorumo kauke. Sąžinės graužaties Dalba nejaučia ir kai nuėjęs į bažnyčią sumeluoja, kodėl jis permirkęs, kad tik niekas nesužinotų, kas iš tikrųjų nutiko. Ji tyli ir tada, kai „geras žmogus“ Dalba eidamas namo iš bažnyčios be dvejonių nuskandina šunį. Grįžęs namo randa kunigą, kuris, kaip ir pats Dalba, tiki jo sukurtu gero, doro žmogaus įvaizdžiu ir svečiuodamasis net nenumano koks nežmoniškas ir beširdis yra šių namų šeimininkas. Novelės pavadinimas „Ad astra“, išvertus iš lotynų kalbos reiškia „į žvaigždes“, bet šis posakis pavartotas ironiškai, jog žmogus nesugebėjo pakilti į žvaigždes, o taip ir liko vaidinti savo susikurtos rolės. J. Savickis šia novele priverčia susimąstyti apie žmogaus požiūrį į save patį, apie tai, kad žmogus pats nesuvokia savo dvilypumo, gyvena sukurtoje iliuzijoje ir sugeba apgauti visus, kad yra geras, doras ir teisingas žmogus, nors elgiasi žiauriai, nežmoniškai. Kad išsaugotų šią iliuziją žmogui svarbiau puoselėti sukurtą įvaizdį, o ne savo sielą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!