Kūrėjo kelias literatūroje

„Menas – tai kūrėjo kelias į savo kūrinį. Šis kelias <...> yra idealus ir amžinas <...> dažniausiai net pats kūrėjas jo nepastebi <...>, jeigu nepatenka į sąlygas, duodančias tai pajusti. Dailininkas, skulptorius, <...> oratorius, – visi jie siekia vieno <...> – išreikšti save darniai ir įvairiapusiškai, bet ne fragmentiškai ir padrikai. Jie turi tam tikras kūrybines sąlygas arba patys jų ieško“ – teigė amerikiečių eseistas Ralfas Valdo Emersonas. Tačiau daugeliui kūrėjų šias sąlygas surasti yra gan sudėtinga. Apie kūrėjo kelio sudėtingumą kalba Vincas Mykolaitis – Putinas intelektualiniame romane „Altorių šešėly”, Antanas Škėma romane, parašytame sąmonės srauto forma, „Balta drobulė” bei Maironis eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės”. Kūriniuose autorių personažai / lyriniai subjektai susiduria su savirealizacijos sunkumais ir iš jų išplaukiančiomis problemomis.

Sunku save realizuoti dvejose srityse, kai viena prieštarauja kitai. Šią problemą puikiai aprašo V. Mykolaitis-Putinas „tapsmo“ romane „Altorių šešėly“. Protagonistas Liudas Vasaris, klierikas, kuris į kunigų seminariją įstojo dėl tam tikrų priežasčių. Tai yra, tėvų noras, kuris buvo diegiamas Liudui nuo pat mažens, o Liudas Vasaris bijojo griežto tėvo ir nenorėjo įskaudinti motinos. Taip pat Vasaris norėjo dirbti dėl savo krašto – rašyti, o tais laikais didžioji lietuvių dalis, kuri tai darė, buvo kunigai. Ir dar viena priežastis, tai, jog Liudas ėjo į religinę krizę, o seminarija turėjo tapti jo gelbėjimosi ratu. Meniškas žmogus, be pašaukimo įstojęs į kunigus, susiduria su savęs kaip poeto realizacijos problema, mat kunigijoje ši sritis yra labai varžoma, joje stokoja pasaulio pažinimo ir lietuviškos literatūros, moters pažinimas yra draudžiamas, jis yra uždarytas tarp keturių sienų ir apimtas rutinos, kas meniškui žmogui yra visiškai nepriimtina. Liudas Vasaris yra tapatus ir autoriui: juos sieja netinkamas pasirinkimams, pasirinko kunigystę pastūmėti aplinkybių, tačiau V. Mykolaičiui-Putinui tai labai nekiša kojos kūrybai, nes jisai nevykdė kunigo pareigos uoliai, tad galėjo atsiduoti kūrybai. Seminarija sukelia Liudo nepasitikėjimą savimi ir savęs menkinimą, todėl jam iškyla kelio pasirinkimo klausimas, kuris sukelia vidinį konfliktą: „Paradoksališkas ir tragiškas uždavinių kelias: Dievas jam dovanojo poeto sielą. Jis ėjo Dievui tarnauti ir dėl to turėjo žudyti savy Dievo dovaną.“ Ir nesvarbu kokį kelią Vasaris bepasirinktų, vis tiek pasekmes būtų skaudžios – bus kunigu, pražlugdys poeto talentą, bus poetu ir mes kunigystę – taps menkavertis asmuo. Visą savo gyvenimą, Liudas Vasaris renkasi tarp laimės (meno) ir pareigos (kunigijos), o visos šios problemos, vidiniai konfliktai ir pati knyga, yra pačio autoriaus pasiteisinimas, kodėl jis išėjo iš kunigų. Nepaisant visų sunkumų, kurie žlugdo Vasarį kaip asmenybę, jisai negali taip lengvai atsikratyti jų, nes Liudas suvokia, jog tai yra jo įkvėpimo šaltiniai. Taigi, V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ atskleidžiama savirealizacijos problema, kuri sukuria sudėtingą kūrėjo gyvenimo laikotarpį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!