Juozas Aputis bei jo kūrybos bruožai

XX a. antrosios pusės literatūra.
Stalinizmo laikotarpiu žmogus buvo svarbus tik tiek, kiek padeda ar trukdo kurti socializmą. Okupantų ranka gniaužė visas gyvenimo sritis. Atėjus chruščioviniam „atšilimui“, literatūra ėmė darytis žmogiškesnė, vaizdavimo centras persikėlė į buities, kultūros, moralės ir individo intymaus gyvenimo erdvę. Cenzūra – visos kultūros vertinimo matas. Bet kad rastųsi išliekamąją vertę turinčios literatūros, reikėjo sulaukti trečios sovietmečio rašytojų kartos. Jai priklauso prozininkai Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Bronius Radzevičius, poetai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė. Naujoji prozininkų karta vis mažiau stengėsi įtikti valdžiai. Rašytojų kūryboje jau kalbama apie sovietiniame kaime plintantį alkoholizmą, žmonių abejingumą, žmogiškųjų vertybių pamynimą.
Sovietmečiu intensyvi žemės ūkio pertvarka - melioracija, kaimo industrializacija, priverstinis žmonių iškeldinimas į gyvenvietes - keitė įprastą lietuvišką kraštovaizdį, griovė agrarinės gyvensenos pamatus, ardė kartų ryšį. Dauguma užaugusiųjų kolūkiniame kaime jau buvo tikri homo sovieticus. Kaimiškosios prozos kūrėjams itin rūpėjo dvasinių vertybių praradimo tema, jie poetizavo žmogaus ir gamtos ryšį, kvietė atsigręžti į ilgaamžes tradicijas, ieškojo atramos vaikystės išgyvenimuose ir dabarties žmonių bendrystės ir jautrumo apraiškose.
1970-1985 m., kai literatūroje įsitvirtino trečioji rašytojų karta, siekiant apeiti sovietinę cenzūrą buvo ištobulinta subtili užuominų kalba, vadinama ezopine siejant su antikos pasakėčių kūrėjo vardu. Tokios kalbos tikslas - už žodžių paslėpti kitokią prasmę. Jei norėjo kritikuoti santvarką ar gvildenti draudžiamas temas, rašytojai privalėjo laviruoti - paslėpti mintį taip, kad skaitytojai suprastų, o cenzoriai neprikibtų. Pasitelkus Ezopo kalbą, buvo įmanoma rašyti draudžiamomis istorijos temomis, netiesiogiai išsakyti kritišką požiūrį į gyvenamąjį metą. Ilgainiui cenzūros reikalavimai švelnėjo, rašytojai išsikovojo įvairesnės tematikos ir stilistikos laisvę, tačiau visiškai atsikratyti cenzūros lietuvių literatūra galėjo tik pačioje sovietinės epochos pabaigoje.
Ezopinė kalba (būdas paslėpti po žodžiais paslėpti kitą prasmę) – labai populiari totalitarizmo sąlygomis gyvenančiuose kraštuose, kur įvesta griežta cenzūra. Norėdamas kritikuoti santvarką, ją palaikančią ideologiją ar tos ideologijos kūrėjus, rašytojas privalo mintį vienaip ar kitaip užmaskuoti, kad cenzorius neišbrauktų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!