J. Biliūno kūrinio „Liūdna pasaka“ ištraukos interpretacija

J.Biliūnas – vienas žymiausių lietuvių realistų. Pradėti kurti jis nusprendė po to, kai pasitraukė iš politinės veiklos. Šiam savo sumanymui J.Biliūnas atidavė visas jėgas: iš pradžių klausė literatūros paskaitų Leipcige, vėliau Ciūricho universitetuose. Norėjo tapti profesionaliu literatoriu. Studijuodamas užsienyje J.Biliūnas pažino pasaulinę literatūrą, filosofiją, kūrybos principus, kuriuos jis kėlė ir savo kūriniuose. Susirgęs džiova pradėjo kurti brandžiausius savo darbus: „Žvaigždė“, „Vagis“, „Piestupys“, „Lazda“. Vienas paskutiniųjų kūrinių – lyrinė apysaka „Liūdna pasaka“. Apysakoje vaizduojama dviejų žmonių tarpusavio santykiai sunkiu 1863-čių metų sukilimo laikotarpiu. Kurinys unikalus personažų tikroviškumu, jų charakterių savitumu ir pasakotojo santykiu su personažais. Būtent šie bruožai yra ryškūs ir interpretuojamoje ištraukoje.
Pirmą kartą perskaičius šią ištrauką yra gana sunku pasakyti jos temą, tačiau žvelgiant įdėmiau galima suprasti, jog joje kalbama apie žmones, kurie išsiskiria iš kitų. Tai yra ir pasakotojas, sergantis sunkia liga - džiova, ir Juozapota, moteriškė, pasirodžiusi minioje ir išsiskirianti iš jos savo išvaizda bei elgsena. Todėl ištraukos tema galėtų būti žmogaus išskitinumas iš kitų, jo individualumas. Pasirodžius Juozapotai ištrauka tarsi pasikeičia- išnyksta prieš tai buvusi pakili nuotaika ir atsiranda susirūpinimas ir nerimas minioje, kuris yra susijęs su moters išsiskyrimu iš minios. Tai ir parodo ištraukos problemą: kaip reaguoja žmonės į kitokį nei jie patys amenį.
Ištrauka pradedama pasakotojo situacijos aprašymu. Iš čia sužinome, jog pasakotojas atvažiavo pailsėti, atgauti jėgų, pakvėpuoti šviežiu oru, kuris jam, džiovininkui, yra toks reikalingas ir nepakeičiamas. Ištraukos pradžioje ryškūs rašytojo biografinis faktas, kad jis serga džiova, nes kaip tik šios ligos gydytis ir atvažiavo pasakotojas. Pasakotojas gėrisi gamta, jis pastebi net menkiausius judesius. Jam džiugu, kad gali kvėpuoti tokiu oru, jam gera, kad gali jausti gamtą. Už tai jis ir dėkoja dievui, kad šis neatėmė iš jo galimybės girdėti ir matyti tai, ką gali įžvelgti ir išgirsti tik sunkiai sergantis žmogus. Čia išryškėja pasakotojui svarbios vertybės - religingumas ir dėkingumas.Pasakotojas labai įspūdingai vaizduoja aplinką,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!