J. Biliūnas "Liūdna pasaka" - Juozapotos analizė

Juozapota sapnavo... Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu mažu kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga; terp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir šilta... Juozapota spaudžia int savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina... Užu sodno jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagelbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigandusi skubinas int jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su kūdikiu krinta bedugnėn... Atbudo visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai užu debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėlus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kuone visados kartu su juo keldavos... Kodėl gi šiandien teip?.. Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo... Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti. Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti... Jonas Biliūnas – Xxa. Jauniausias lietuvių literatūros klasikas. Jis buvo pirmasis prozininkas suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietišką novelės formą. Jono Biliūno novelėms būdingas psichologinis realizmas: kūrinio centre neeilinis, sukrenčiantis įvykis, tačiau svarbiausia ne jis, o jo pasekmės žmogaus dvasiniam pasauliui. Be to, jis sukūrė lyrinės novelės tipą: pasakotojas dalyvauja veiksmem kalba vienaskaitos pirmuoju asmeniu, rodo savo emocijas ir išgyvenimus.Būtent šie bruožai įžvelgiami ir apysakoje „Liūdna pasaka“. Jau vien tik iš pavadinimo galima spręsti, jog bus kalbama apie labai graudžią gyvenimo istoriją. Įdomu pažvelgti, kaip pagrindiniai teksto elementai (erdvė, laikas, emocijas, pasakotojo pozicija, meninė raiška) ir kontekstas padeda atskleisti teksto temas, problemas ir vertybes. Jau pirmajame segmente(„ Mato jinai gražų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!