Dytricho Boenhofferio teologija Frydricho Nyčės kontekste

Įvadas

Frydricho Nyčės nuomone, paskutiniai du tūkstančiai metų krikščioniškos kultūros reprezentuoja didžiausią moralinį nusikaltimą žmonijos istorijoje. Tai silpnųjų ir bejėgių kultūrinė tironija, kuri išnaudojo žmonių baimes gyventi religingai iki toko lygmens, kad tai patapo jų pagrindiniu ginklu. Tai gailestingo Dievo žodžio, bei aukojimo dorybių skleidimas. Krikščionybė, Nyčei, įtvirtino nesėkmingos moralės dominavimą, kuri apdovanojo apgailėtinybę.

Pasaulis kuriamas tokios moralinės sistemos, Nyčė tvirtina, yra fantazija, sukonstruota žmonių, kurie negali paversti savo žemiškų namų gyvenamais. Padėti kaimynui ir paklusti Dievui yra neveiksnaus tarno moralė. Krikščionybė yra instinktyvus neapykantos jausmas pačiai realybei. Nyčė siūlo atsisakyti metafizinių dangaus ar kitų išsiganymo kitapus strategijų. Gyvenimas turėtų būti nuolatinis augimas, atsparumo įgijimas, galios kaupimas. Ten, kur nėra valios galiai, lieka tik nuosmukis ir pražūtis.

Šiai deklaracijai krikščionių teologai gali turėti du atsakymus: arba ignoruoti Nyčės įžvalgas, kaip neišmanėlio neapgalvotas kritikas, arba jas priimti ir integruoti į savo teologiją. Dytrichas Boenhofferis pabandė padaryti būtent tai.

Metafizikos pabaiga teologijoje

Kaip turėtų atrodyti krikščionybė, ar teologija, kuri dalinai sutinka su Nyčės kritika? Nyčei, krikščioniškas tikėjimas vengia žemiškos tikrovės sukonstruodamas dar vieną pasaulį, pasaulį, kuriame subjektas gali ramiai pasislėpti, kai tikras gyvenimas darosi per sunkus. Religija negali susitvarkyti su šiuo vienu pasauliu, tad pradeda antrąjį - “tikrą”, bet nematomą, transcedentalų ir dievišką pasaulį. Nors ir yra labai panašus, šis antrasis pasaulis negali būti tikrasis. Tiesa ir iliuzija, metafizinis ir fizinis pasauliai, nuo Platono iki Kanto vienas ir vienintelis pasaulis, pasak šio religinio mechanizmo, yra padalintas į šešėlį ir substanciją.

Yra tik vienas pasaulis ir jis mūsiškis. Tas, kuris atsisveikina su metafiziniu dualizmu atskiria šią pusę nuo kitos. Tuomet religija staiga tampa iliuzija ir Dievas nebegyvas. Kodėl? Kas atsakingas už šį įvykį? Na, tvirtina Nyčė, mes patys tai padarėme. Mes nužudėme Dievą, nes mes, galų gale, nustojome sau meluoti. Mes prisipažinome, jog iki šiol tai mes buvome dievų kūrėjai, metafizinės mašinos, kurioms trūko drąsos akis į akį žvelgti į mirtį ir galutinybę, neįgyvendinamus troškimus, vieniškumą bei kitas žmogiškosios egzistencijos liūdnas aksiomas, tik tam, kad kompensuotume savo žmogiškus trūkumus su kažkokia Dieviška grąža danguje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!