Dėdės ir Dėdienės + J. Tumo - Vaižganto biografija

Mykoliukas arti trijų dešimčių vyras, paklusnus, visuomet darantis tai, ką jam liepia, niekad neprieštaraujantis, net kalbantis tik tai, kas reikia. Mykoliuku jį vadino dėl ramių, mėlynų akių. Ir greičiausiai nuolankumo. Viskas vyksta dar gerokai prieš panaikinant baudžiavą. Mykoliukas dirba pono dvare lažą už dyką. Ir jo personažas įkūnija tipišką feodalizmo paveiktą žmogų, visiškai pradusį individualų protą, savarankiškumą.  Be to, jis dirbdavo net ne už du, o už tris žmones ir niekas jam padėti nė galvojo „o kam, kad jam taip gera?” Tai taip pat galima prilyginti su komunizmo rėžimu gyvenačiu žmogumi, kada nėra konkurencijos, visi gauna lygų atlygį - dirba ar ne. Sąžiningais būti nėra motyvacijos. Tad vieni dirba, o kiti ne. Prasideda alkoholizmas. Niekas jam nedėkoja, niekas iš jo nesišaipo, visi mėgsta, jis su niekuo nesipyksta, bet jį tik vaiko visur atlikti darbus už kelis žmones. o jis visuomet vienas ir vis dėlto su šypsena. Turėjo tik dvejus kailinius, daugiau nieko. Nei ką sočiai pavalgyti, nei kur miegoti (dažniausiai miegodavo arklidėje). Tačiau jis nesiskundė, daugiau neprašė, o niekas ir neduodavo, niekam nerūpėjo jo būvis. Į Mykoliuką galima žiūrėti dvipusiškai - kad jis buvo per daug nuolankus, skaitytoją turbūt gali net pradėti imti pyktis, jog jis taip už save nepakovoja ir pats neįvertina savo darbo. Mykoliukas galima sakyti nemyli savęs, todėl jo ir kiti nemyli, nesirūpina. O tiksliau, gauna tiek, kiek prašo. Jis turbūt pasitenkina ne materialiomis gėrybėmis, kurias turėtų gauti už darbą, jam turbūt pats darbas yra malonumas ir jis galbūt netgi jaučiasi gerai vien duodamas. „Kiek duodi, tiek tavęs ir lieka” (J. Marcinkevičius) taip pat galima lyginti su Sizifu. visgi, jam niekas net ačiū nepasako. Jei jam užtenka, jei jis net neliūdi dėl to, kad daug neturi, todėl kitiems ir nekyla jokios emocijos, kai žiūri į jį, tokį skurdų, nors toks darbštus ir visiems padedantis yra. Kita vertus, kaip ir K. Donelaičio „Metuose” yra vertinamas viežlybas būras, kuris visuomet santūrus, darbštus ir taupus, pasitenkinantis tuo, ką gauna ir dėkojantis Dievui už tai. Besidžiaugiantis mažomis smulkmenomis. Pavyzdžiu laikantis gamtą (lakštingalos, gandro epizodai). Rodos, kad jis neturi ego. Krikščionybės idealo pavyzdys - visuomet geras, paslaugus, nesidiždiuojantis, neišpuikstantis. Tačiau niekas jo nemato, niekas su juo nebendrauja, o jis ir pats to nesiekia, regis, net negalvoja. „Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama” vėlgi, galima lyginti su K. Donelaičio „Metų” gamta. Pastarasis kūrinys yra suskirstytas sezonais, kurių metu žmonių veikla priklauso nuo gamtos sąlygų. Tai gamtos ir žmogaus ryšys, kada jis dėkoja žemei už jos teikiamas gėrybes bei padeda jai toliau vešėti, augti, sodindami įvairius grūdus. „ o saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos triūsus gaišti pagavo” „Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.” (j. Marcinkevičius) - galbūt jis visgi buvo kur kas protingesnis, nei kiti? Mes, žiūrėdami iš nešališkos perspektyvos, galime pastebėti jo beveik nepateisinamą nuolankumą, bet galbūt mus vien veikia mūsų ego? Jis buvo geras ir net nesuprato, kad toks yra, jis net nesididžiavo. Galbūt jis netgi turėtų būti mums pavyzdžiu? Žinoma, vilkų gaujoj taip neišgyvensi, tačiau jei visi tokie bus? Darbus atlikdavo meiliai, besišypsodamas. Mykoliukas pats pasidaro smuiką, stryką, kalifolijos ir griežia juo, nežinodamas, kam jojo muzika maloni, visai kaip žiogas pievoje. „Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam” (lyginamas su gamta) žmonėms patinka skleidžiami garsiai, jie gėrisi, yra tarsi užburiami. visi mėgaujasi, o jis pats sau, skendi juose, besimėgaudamas. - kai žmogus mėgaujasi tuo, ką daro, kiti irgi mėgaujasi jo menu. tačiau niekas neįvertino, kad tąją užburiančią muziką skleidžia Mykoliukas. Bet juk svarbu menas, o ne kūrėjas. ir vėl lyginama su gamta - saulė šviečia, tai šviečia, tai savaime aišku, niekas nedėkoja saulei, nepastebi jos, bet gerai, kai ji yra. Įsimylėjęs Severiutę. Iki tol pasyvus, dabar jis buvo energingas, džiaugsmingas. meilė keitė visą jo asmenį. „traukė erdvę į save, rijo ją kaip traukinys bėgių kelią ir artino į save mergelę” Mykoliuko muzika atlieka žmones vienijančią paskirtį, kuri skatinta burtis jos klausytis. Tačiau pats Mykoliukas vienas. Rapolas Geišė lyg priešingybė - pats nedirba, alksta, bet vis vien tik dairosi, kad gal jį kas pašers. Viską apskaičiuoja savo nauda, sako, kam jam turėti moterį, jei ji tik vaikus perės, o tu dirbsi susilenkęs, vis labiau nuvargęs. Užtat, kai tapo tijūnu, dvaro prižiūrėtoju, tijūnavo atsidavęs darbui, bet tik už tai, kad jį sočiai maitindavo ir jam niekuo nereikėdavo rūpintis. Niekada nesikeikė, nesuduodavo rimbu, kuriuo nuolat mosikavo. Jį visi gerbė ir net didžiavosi prieš kitus dvarus. Žmonės sakė, kad jei jis „niekuo negalėjo sodžiui palengvinti, tai bent rūpinosi niekuo jo ir neapsunkinti”. - apie tave kiti galvoja taip, kaip tu galvoji apie save. Nei ką žemino, nei ką aukštino. Į moteris nekreipė dėmesio. Tačiau įsimylėjo jis „kvailę bobą” Severiutę. „nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas” Jis „sirgo”, tačiau šios, meilės, ligos nebūtų mainęs į nieką kitą. Jis visas degė, apie ją galvodamas, neužmigdamas. „jautė kitą dėsnį savo kauluose, kuris nepasidavė išminties dėsniui”. Užmiršo net savo darbą, tik mąstė, kaip ją sutikti. „jos geidė kaip alkanas duonos” Pareiga - tai ne malonė, tai ne žmogaus geras veiksmas, tai darbas, kurį jis atlieka prievolės principu. Mykoliukas aukoja savo laimę dėl brolio vaikų, nes žino, kad jei atsiskirs ir pradės gyventi savarankišką gyvenimą, vaikai pradės badauti, niekas tiek valgyti jiems neduos, nesirūpins, todėl sako, kad „jis turi būti taip, kaip yra, bent kol vaikai paūgės”. Mykoliukas yra prisirišęs prie gimtinės, kur jau tiek vargo privargo „net skauda, pagalvojus apie nebuvimą čia” Severiją Mykoliukas pažinojo nuo pat vaiksystės. Galima sakyti, kad jie augo kartu; Todėl Mykoliukui ji buvo tarsi viena savastis su juo pačiu. ir jis jautėsi negalįs gyventi be jos, jei Severijos nebūtų. „Tai buvo begalinis džiaugsmas, kad jis gyvas, jaunas, Mykoliukas, gimęs ir augęs Aužbikuose , šalia Severiutės ir iš jos turbūt išmokęs griežti” „Sėdėjo abudu ir nieko daugiau nebekalbėjo. Jiem buvo gera. Taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams. Jie tarpsta, kvepia, lapieliai kečias į šalis, iš sunkumo lėpsta. Jie gražina pievą, traukia į save bet kurio gyvio akis. Ir nė vienas vabzdys neaplenkia jų nepabučiavęs, ant jų nepailsėjęs”. „Žodžiai arba ne viską tepasako, arba per daug pasako ir atvėsina vidų”. Mužikai bijojo dvaro savininko - tijūno. Mykoliukas, kaip ir kiti, buvo įbailintas, pavergtos dvasios. Namie jį buvo pavergusi brolio šeima ir padariusi - dėde; dvare jį buvo pavergęs įsakytojas Geišė ir padaręs - tylia mašina darytoja” Kai Rapolas Geišė miške Severiutei netikėtai ją paglamonėjo, parbėgusi namo negalėjo suprasti to skirtumo tarp „dvasios” ir „kūnų” meilės. Kai Mykoliukas sužinojo, jog Rapolas pasipiršo Severiutei, labai nusiminė, bet nejautė tos pykčiui būdingos energijos priešintis, pasiekti savo - neleisti Severiutei tekėti už Geišės. Jis manėsi negalintis duoti jai to, ko reikia - laimės, tai yra materialaus aprūpinimo. Ir šįkart jis nejautė egoizmo, nors tai būtų padėję jam pasiekti mylimą moterį, kuri jį taip pat myli. „Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį” - jis nepasiima to, ko nori, nes galvoja apie kitą, ne save. Pati Severiutė galvojo, kad Mykoliukas nieko nedarė, kad įrodytų savo meilę, tačiau suprato, kad negali to daryti, nes neturėtų, kur pasidėti. „Ne, jis ne rungėjas kitų” Tačiau pati jautėsi jį išdavusi, nes žinojo mylinti ne Geišę, o Mykoliuką. Suprato, kad Mykoliukas jai davė daugiau, nei kad Geišė. O ji ir pati žinojo, kad Mykoliukui atstojo viską ir darė jį laimingą. Mykoliukas savo laimę aukojo dėl brolio ir jo vaikų ir sunkiai pergyveno. Nieko nebenorėjo dirbti, nebuvo nei linksmas, nei grojo, eidavo, tik kur pasakydavo. Anksčiau jis jautėsi laisvas, o dabar jį spaudė kančia. Nebesijautė lengvas, laimingas. Nebematė ir Severiutės tokios. „Tuščia tuščia kaip jo širdyje” „Gedėjo ir pagarba lydėjo tai, kas jiem vargingąją buitį per kurį laiką saldino, lengvino, darė pakenčiamą, net džiaugsmingą” „Ir paėmęs ją į vyrišką savo glėbį, stipriai stipriai suspaudė, stipriai stirpiai pabučiavo į pat lūpas. Geišė jos taip nėra nė karto pabučiavęs” „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė.” Bet iš tiesų „Mykoliukas ne rungėjas nei Geišei, nei kam kitam”, jie vienas kitam priklausė ir visada priklausys. Vestuvių dieną Mykoliukas grojo Severiutei, kaip buvo pažadėjęs. Grojo ilgai, lyg norėdamas už visą amžių išgroti, lyg paskutinį kartą. Ir iš tiesų, vakare jo smuiko stygos nutrūko ir jis daugiau niekada nebegrojo. Praėjus laikui Mykoliukas pasidarė piktas, arė kone visam kaimui žemę ir grūmojosi laukuose. Jo brolis praturtėjo, nes baigėsi baudžiava, persistatė sodybas, prisipirko žemės, tačiau Mykoliuko nuomonės niekad neklausdavo. O neklausdavo todėl, kad jis pats niekad nepasisakydavo. Jis visuomet tylėdavo, dirbdavo tik neprieštaraudamas, ką liepia. Todėl jį laikė kvailiu. „ko čia glušo klausies” Laikė jį bejausmiu žmogumi, atsiskyrėliu. Tokie dažnai yra vaizduojami išminčiai, tačiau šie, retai kalbėdami, visgi pasidalina sąmojais, naudingais kitiems. O brolio vaikai, dėl kurių jis paaukojo savo laimę, lygiai taip pat neevertino Mykoliuko, nežinodami, iš kur jiems visos gėrybės suteikiamos ir toks lengvumas gyventi. Jie kompanijuoje net pajuokdavo savo dėdę, kadangi jis buvo labai skirtingas nuo kitų žmonių, o ir rodės, kad tų pajuokimų jis nesupranta, tai ir nereikia slėptis. Tačiau jis girdėjo ir giliu pajautimu tai išgyveno, bet neprieštaravo, nekėlė pretenzijų, o tik dar labiau užsisklęsdavo. Kai tapo laisvas, įgavo daugiau turto - turėjo jau ir savo lovą. Buvo labai tikintis, greičiausiai net labiau dvasingas už patį kleboną. Akys blizgėjo išmintimi, protu, „vidaus turiniu”. Net kaimynai į jį pradėjo kiek kitaip žiūrėti, lyg ko nebedrįsdami, kalbindavo. Jis gyveno prisiminimu apie tą dieną, kada Severiutė buvo pas jį atėjusi ir jį bučiavo, kada mylėjo ir buvo mylimas. Jam atrodė, kad tai geriausia, kas buvo jam per gyvenimą nutikę, ir kad daugiau jau nieko malonaus nebeįvyks. Todėl kiekvieną dieną Dievui dėkodavo už tokią malonią, kurią jis jam buvo suteikęs. - jis nepriekaištauja, kad daugiau to nepatiria, neklausia, kuo jis prasikalto, turėdamas kęsti vienatvę, gyvenimą be Severiutės. Jis jaučiasi dėkingas ir už tai, ką turėjo. Jis žinojo, kad nieko daugiau nebegalima duoti, tai buvo jo laimės viršūnė. Visgi tarp žmonių jis jautėsi nesmagiai, jautėsi apviltas, nors nemokėjo ir nebandė suprasti, ką kiti jam turėtų padaryti gera. Tik naktį, būdamas vienas ir galvodamas apie Severiutę, jis jautėsi laimingas. Visą pyktį, nepasitenkinimą išreikšdavo laukuose, su jaučiais ardamas žemę. Tačiau tuo pačiu pyko ir ant savęs, eidamas išpažinties atgailaudavo dėl tokio įniršio išreikimo niekuo kaltiems gyvuliams, todėl kartu su stengdavosi juos prižiūrėti, šerti, mylėti taip, kaip nieką daugiau pasaulyje. O ir pastarieji ant jo nepyko, o turbūt būtų gynę i stovėję nepajudinami, jei kas pultų Mykoliuką. Rodos, jie perprato jo skausmą ir žinojo, kad rėkauja jis ne ant jų. Severija Rapolo Saveikių dvare jautė nuobodulį, todėl eidavo grybauti ir darydavo labai skanų patiekalą, kurį girdavo tiek kiti dvaro gyventojai, tiek pats Rapolas. Rapolas manė, kad jo žmona yra pati geriausia ir geresnės būt negali, girdavo ją kitiems. „Gerai buvo prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas. Ir buvo patenkinta, tai, rodės, ir laiminga, nors gali būti labai patenkinta ir vis dėlto nelaiminga” Rapolas „žiūrėjo į ją maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslą”. Ji jam buvo jau net ne žmona, o mistiškas asmuo. Viskas, ką ji darė, jam kėlė pasigėrėjimą. Visgi, jis nebandė jos išsiaiškinti, jis nieko negalvojo, bet buvo laimingas. O Severijai irgi buvo gera, kad ją myli toks stiprus, doras žmogus. Tik bėgdama grybauti į biržus ji, nors ir bandydama to išvengti, aiškiai nesuvokdama ilgėdavosi Mykoliuko. Toji gamta, kurią regėdavo Saveikiškių beržynuose, jai primindavo Aužbikius. Anksčiau ant kalnelio gi sėdėdavo Mykoliukas ir grodavo savo smuiku, o ji šokdavo ir būdavo taip gera ir lengva. Beržynėlio slėnyje galėjai regėti Aubžbikius. Saveikių dvaro kiemas buvo gana gražus, kultūringas, bet vis dėlto nykus ir svetimas, nes neatrodė, kad čia kas ką būtų padaręs mylinčia ranka. Kai baigėsi baudžiava, atvažiavo žmogus, sakantis, kad yra to dvaro nuomininkas, ir liepė Geišėms išsikraustyti. Tad jie prisiglaudė prie brolio Dovydo, nors ir nebuvo laukiami ir mažai vietos buvo. Šeiminkė jų nenorėjo priimti. Dėdė Rapolas Velykų rytą moko brolio sūnų pataikauti moterims. Sako, kad reikia, kai duoda kiaušinį jį imti ir dar ranką pabučiuoti, kad vėliau norėtų duoti ir kitą. Moko, kaip manipuliuoti žmonėmis, kad gautum sau naudos. Daryti ne nuoširdžiai dėl to, kad nori, bet daryti, nes žinai, kokias tai naudingas pasekmes turės. Paskui sakys, kad Dovydienė savo vaiko nemoko, kad jis storžievis, kad jam nė vieno kiaušinio duoti nereikia, o jei pabučiuos ranką, tai ir kiaušinį duos, ir geru žodžiu minės. „Garbė ir šlovė labai pravartu”. Paskui vaikas pasiima lazdą, bandydamas imituoti arklį, kad joja ant jo, bet susvirduliuoja ir vos neparkrenta, o dėdė Rapolas sako, kad negerai joti pas merginas girtam, paskui dar išpeiks ir liksi pažemintas. Sako, kad jei jis nebūtų buvęs garbingas, tai nebūtų tapęs tijūnu. Anksčiau jį visi gerbė, klausė, o dabar, kai baigėsi baudžiava ir neteko savo pareigų ir dvaro, apsigyvendamas pas brolį Dovydą ir Dovydienę, čia jo niekad nebenori klausyti. Juolab, kad jis beveik nieko nedirba, o tik šneka - kaip ir anksčiau įpratęs, tik čia niekas to nevertina. Tačiau pačiam Rapolui buvo nuobodu ir bjauru nieko neveikti. Jis ilgėjosi žmonių, kaip anksčiau jiems vadovaudavo, tai dabar vis stengėsi pabūti kur tarp žmonių ir jei ne jų pasiklausyti, tai pats pakalbėti. O Dovydienė jo nekentė, kad jis nieko neveikia, o pykčio nemažino net tai, kad Rapolas labai rūpinosi jos sūnumu Adomu. Dovydienė vis bumbėdavo, o Rapolas tylėdavo ir tai ją dar labiau siutino. Rapolienė buvo pagimdžiusi sūnų, bet jis mirė. „Kam man tos sveikatos, jei negaliu jos atiduoti tam, kam dievas skiria?” Dovydienė besiusdama, bevardindama visus darbus, kuriuos per dieną nudirba, tyčia išprovokuoja Rapolienė, žinodama, kad ją tai užgaus. ir kai pastaroji iš tiesų supyksta, pradeda verkti ir panašiai rėkti argumentus, tada ji apsiramina, gavusi tai, ko norėjo. Persikrausčiusi į Dovydų namus Rapolienė daug dirbo - tiek už save, tiek už vyrą. Kad nevadintų veltėdžiais. Ir Dovydienei našta iškart sumažėjo, nes Rapolienė padarydavo net daugiau ir už ją. O pastaroji blogai jausdavosi, kai Dovydienė pykdavo ant Rapolo, kad šis nieko nedaro. Norėdavo kuo daugiau padaryti, kad jam netektų priekaištų girdėti. O Dovydas irgi nieko nedirbo, nes jis gi dvaro valdytojas. Todėl Rapolui pats nepriekaištavo, o dar matė, kad jo žmona už jį daug padaro. O sodiečiai jį mėgo, kaip ir anksčiau, jis kultūringai šnekėdavo, neužgaudavo, net ir kvailiais besipravardžiuodamas ir pan. Tačiau nepatiko, kad jis nieko nedaro. šešiašdešimt penkių metų. Jis tinginiavo nuo pat vaikystės, o dar ir tijūno pareigos jam pasitarnavo. Galėdavo tik įsakinėti, davinėti patarimus, kurių pats niekad nevykdydavo. Tik jam rūpėdavo, kad viskas turi būti atlikta laiku - čia jau pas Dovydą. Buvo tikras filosofas, kupinas išminties ir žinių, kaip ir kada viskas turi būti padaryta. Panašėja į K. Donelaičio Slunkių. Jei tik kas nutinka, jis atsiranda ten ir visiems vadovauja, ką reikia daryti. Net netekęs pareigų, savo rolės nemoka pakeisti. Darbas tapo juo. Rasdavo sau pasiteisinimų, kodėl vieno ar kito nedaryti. Jei lyja, tai negi dangų užlopysi. „Ką gi čia padarysi? Tokia dievo valia” „taip ir trypčiojo visą dešimtį metų aplink visus darbus, nė nagų neprikišdamas prie bet kurio” Daug gera nori, žino, bet nieko nedaro. O Rapolienė niekada neieškojo, kuo Rapolą apkaltinti, supykti, sakė, kad jis buvo „ūmai žuvęs”, bet čia ne jo kaltė. Tąkart, kai dar Aužbikiuose ją pabučiavo, pelnė jos palankumą, užbūrė mintis ir ji buvo amžiams atskirta nuo savo namų. Severijai Rapolas buvo galingas. Tačiau abiejų laimė užgeso, kai buvo išmesti iš dvaro. Rapolas buvo lyg priminimas trumpos jos laimės. Bet ji jį gynė ir mylėjo tik todėl, kad jis jai suteikdavo saugumo. Ji gi buvo išėjusi iš namų, viena svetimame dvare. Kuo labiau ji bijojo, tuo labiau norėjo būti su „pakumpusiu seniu”. Žinojo, kad viena tame dvare neišgyvens. Ji bijojo permainų,todėl pasidarė nuolanki, dvigubai dirbanti svetimo dvaro šeimininkė Jai niekas nieko nemoka, bet visi visko reikalauja - visai kaip Mykoliukas. Vis dėlto ji buvo dėkinga, nes manė, kad ir šito darbo neturėtų, jei nebūtų ištekėjusi už Rapolo. Todėl ir gynė jį, nes manė, kad jis gina ją, nors ir nieko nedarydamas, o tiesiog būdamas. Todėl pradėjo rietis, nors ir širdyje buvo gera ir rami. Bijojo likti viena. Rapolo nebūtum privertęs dirbti jokio darbo, tačiau rūpintis Adomu jam buvo labai gera. Gal jų gyvenimas būtų visai kitaip pakrypęs, nes jie buvo geri žmonės, bet baigėsi baudžiava, buvo išvaryti iš dvaro, be to, mirė jų vaikelis. Jie jautė tuštuma, kurios atrodo nebebuvo galima užpildyti. Galbūt iš ilgesio ir skausmo Rapolas ir mylėjo Adomą. O ir Adomui su juo buvo geriau nei su mama, nes ši juo rūpinosi tik dėl pasididžiavimo, kad galėtų jaustis jauna. „Dėdė jam nieko nedavinėjo, nemielavo nė neglostė. Jokių saldybių. Šnekio jį taip pat, kaip ir kitus, lygiai, rimtai, apie tikrus, tikrai esamus dalykus, nepamėgdžiodamas vaikiškai, vis dėlto meiliu balso skambėjimu. Ir tas vyriškas, nesaldus meilumas Adomuko prigimčiai buvo nelyginti malonesnis už visus moterų lapžymusis” Kai būdavo su dėde, Adomui jis nieko nedrausdavo, nebijodavo, kad ko nepasidarys, kad neužsimuš. Bet lengva taip, kai jam nerūpi. „joks kitas jausmas negalėjo susilyginti su tuo patenkinimu ir pasididžiavimu, kad jį, „vaiką”, rimtai šnekino - „didelis” Vaikas prisirišo prie šnekaus savo auklėtojo. „dėdės paslapčių nebūtų išdavęs lygiai kantriai, kaip ir anieji kankinamieji Žalčių Karalienės vaikai, Ąžuolėlis ir Uoselis” „adomukas baigė penktus metus ir buvo grudrus kaip senis” O dėdė neišmanė, kaip jam reikėtų gyventi, netekus vienintelio klausytojo. Moko, kad augalų bereikšmiškai neraškytų, o tik jų sėklas -vaisius, uogas, nes taip jie būna naudingi, o kitu atveju - žalą jiems padarai. O ir Rapolienė jam buvo gera, lygiai taip pat nesimeilindama, bet besirūpinanti. Adomukas netgi persikėlė miegoti pas dėdę. Ir jie būtų visai laimingi, bet Dovydienė nesiliovė priekaištaujanti, kad maitina veltėdžius. Turbūt iš pavydo. Nors turtų net nesumenkėjo, o padaugėjo. Kai Dėdė mirė netyčia suvalgęs žiurkių nuodų, sumaišydamas juos su sviestu, niekas kitas taip gailiai jo negailėjo, kaip Adomukas. O severija tiesiog sustabarėjo, jau nebedirbo tiek darbų, nebesistengė padaryti visko už du. Žinojo, kad jai niekas nemoka ir nenorėjo stengtis, o ir dar savo kraičio nebuvo „išvalgiusi”. Vėliau su iš bažnyčios einančia minia užsuko į karčemą ir ten nuolat gėrė keletą savaičių, ten jautėsi priiimta, nes žmonės suprato, kad tiek ji dirbanti pas Dovydienę, o niekas ten jai padoriai pavalgyti net neduodąs. Jautėsi gavusi supratimą ir pritarimą, kurio niekad nebuvo patyrusi. Todėl pradėjo vogti pinigus, norėda nusipikrti alkoholio ir Dovydai tai matė ir žinojo, bet niekuo neprieštaravo, nes suprato, kad Severija yra daug dirbusi ir pati galėtų prikaišioti už visus patirtus nepriteklius. Tačiau pastaroji jautė, kad jie žino ir ją turbūt sąžinė pradėjo graužti, todėl visus pinigus atidavė ir nuo to laiko tapo tokia pat nuolankia kaip ir dėdė Mykoliukas. Nieko neprieštaraujanti, daranti viską, kur pasiunčia. Rami, bejausmė. Juozas Tumas - Vaižgantas (1869 m. – 1933 m.) Pergyveno spaudos draudimo laikotarpį. 1864 - 1904m Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, kunigas, visuomenės veikėjas. Juozas buvo jauniausias vaikas, dešimtas šeimoje. Dar penki broliai mirė. Būdamas devyniolikos metų įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų draugijos veiklą. Po dviejų metų parašė pirmąją korespondenciją į laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Būdamas dvidešmt keturių metų buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Latviją. Dėl konflikto su kunigais ir dekanu perkeltas vikaru į Lietuvą. 1894–1914 m. Kunigavo įvairiose Latvijos ir Lietuvos vietose (bažnytinė vyresnybė nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus patrioto, nuolat kėlė iš vietos į vietą). 1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, vėliau - faktinis jo redaktorius. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. 1898 m. perkeltas vikaru į Kretingą. Čia vėl aktyviai įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, slėptuvę spaudai įrengė klebonijoje. 1902–1905 m. kunigavo bažnyčioje. Čia toliau redagavo nelegalius laikraščius. Nuo 1902 m. buvo slaptai policijos sekamas kaip nepatikimas. Atgavus spaudą, 1905 m., dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. Redagavo ir leido keletą laikraščių. 1920–1932 m. Vytauto bažnyčios rektorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos signataras, pirmasis jos pirmininkas. Iš pradžių Vaižgantas rašė publicistinius straipsnius, o tik vėliau subrendo ir kūrybinis talentas kurti grožinę liteartūrą. Kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros istorijos ir kritikos darbus – pavarde. Jo leistuose laikraščiiuose tautiškumo pagrindu buvo stengiamasi jungti įvairių pažiūrų autorius, priešintis rusifikacijai ir polonizacijai, rūpintis švietimu. Suremontavęs bažnyčią, dirbo joje visą likusį gyvenimą (iki 1932), tapdamas mėgstamiausiu ir mylimiausiu Kauno klebonu, nuskriaustųjų, atstumtųjų, nesuprastųjų užtarėju, aktyviu visuomenininku, aštriu suponėjusių valdininkų kritiku, ryškia nepriklausoma asmenybe. Literatūros ir kritikos žurnale „Skaitymai” 1921 m. paskelbė vieną svarbiausių savo kūrinių – Apysaka „Dėdės ir Dėdienės”. Juozas Tumas – kaimo ir tautinio atgimimo epochos rašytojas, slapyvardžiu pasirinkęs mitologinį linų ir kanapių globėjo Vaižganto vardą. Užaugęs Aukštaitijos valstiečių šeimoje, kurioje jis buvo dešimtas vaikas, mylimas ir lepinamas, vėliau dėmesingai sekė savo šeimos narių likimus, gimtojo kaimo žmonių istorijas ir pasiryžo jas įamžinti prozos raštuose, kuriuose centrinis yra pasakotojas, autoriaus antrininkas, nuolat emocingai įsiterpiantis į pasakojimą, o dauguma veikėjų – artimųjų, giminių, gerų pažįstamų prototipai. Jį domino ne didinga praeitis, bet esama dabartis, į ją nukreipė savo energiją, trokšdamas išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą, pateikti kuo platesnį socialinės tikrovės paveikslą, parodyti lietuviškų papročių, etnografinės aplinkos grožį, savo krašto žmonių rūpesčius bei viltis. Baudžiavos laikus vaizduojančioje apysakoje Dėdės ir dėdienės Vaižgantas tautinį charakterį tiria ne plačiai žvalgydamasis, bet įsižiūrėdamas tris likimus žmonių, vadinamų „dėdėmis“ ir „dėdienėmis“. Paprastai tai šeimos nesukūrę ir gimtajame ūkyje pasilikę viengungiai broliai ir seserys, lyg ir šeimos nariai, lyg ir samdiniai, negaunantys atlyginimo. Rašytoją domina kuo jie, likę nuošaly įprasto srauto, gyvena, kuo minta jų dvasinis pasaulis. Apysakos siužeto pagrindą sudaro meilės trikampis. Tačiau tikros šeimyninės laimės neduota patirti nė vienam, nes visi trys yra ir socialinės tikrovės, iškraipiusios normalesnių santykių galimybę, aukos: Mykoliukas, negalėjęs įveikti savo drovumo, tyliai rezignuoja, susitaiko su savo likimu, sensta su jaunos Severiutės paveikslu mintyse, netoliese gyvenančios kaimynės Severijos lyg ir nepastebėdamas; Severijos vyras Rapolas, panaikinus baudžiavą, netenka valdžios ir galios, tampa niekam nereikalingas, nemokėdamas ūkininkauti, virsta plepiu tinginiu, greitai susmunka, susensta; Severija, nutekėjusi į svetimus namus ir likusi svetima. Iš šių trijų savaip laimingų ir kartu nelaimingų personažų svarbiausias yra Mykoliukas, įkūnijantis baudžiavos išugdytas lietuvio savybes: kuklumą, darbštumą, kantrumą, nuolankumą, panteistinį gamtos jutimą, trauką muzikai, lyrišką jautrumą, jausmo persvarą prieš protą, gebėjimą mylėti giliai ir tik vieną kartą, puoselėti tą išgyvenimą kaip švenčiausią likimo dovaną. Nors Mykoliuko gyvenime ir meilėje nemaža dramatizmo, jis to nejaučia, neišgyvena vidinio konflikto ar skilimo, viskas ramiai nuskęsta jo vidinėje melancholijoje. Mykoliukas, paskui kantrus artojas Mykolas, visą savo gyvenimą ir darbus atidavęs dvarui bei brolio šeimai, senatvėje yra niekam nereikalingas, bet neteisybės ar didelės nuoskaudos nejaučia, nes visada turėjo susikūręs kitiems nematomą savo vidinį svajų, vėliau – prisiminimų bei relikvijų pasaulį, „savo antrinę sielą“, kuri atsvėrė skurdžią buitį ir teikė buvimo prasmę, davė ramumo, netgi solidumo bei taurumo. Mykoliukui artima siela Severiutė taip pat įkūnija lietuvės savybes – džiugų jaunystės žavesį bei jaukų moteriškumą, rūpestingumą, darbštumą ir kuklumą, gebėjimą suprasti ir atjausti, mylėti ir aukotis, nuolankiai tenkintis likimo skirta dalia. Kūrinio pabaigoje pamatome ją ir pasikeitusią – išgeriančią, piktą, triukšmaujančią. Kaip kunigas ir patriotas Vaižgantas išgyvena dėl lietuviško pasyvumo, nevalyvumo, valios neturėjimo, polinkio į girtuoklystę ir pan., atskleidžia socialinio determinizmo ir patriarchalinio kaimo tradicijų nulemtą neteisybę (Mykoliukas nesiryžta draskyti vyresnio brolio ūkio, o Severija negali tekėti už savo žemės neturinčio baudžiauninko) Dėdėse ir dėdienėse personažai dar nesusiformuoja kaip asmenybės, kuriančios ir valdančios savo likimą. Vaižgantas brendo herojiškais kovos dėl lietuviškos spaudos laikais, pradėjo rašyti tautinio atgimimo, lietuviškos kultūros pamatų kūrimo laikotarpiu. Jis nesiruošė būti rašytojas, tik dirbo spaudoje. „Rimtai“ rašyti ėmėsi skatinamas kitų. Vaižganto pasaulis tvirtai įsišaknijęs kaime ir nacionalinio pakilimo laikmetyje, todėl dabartiniam skaitytojui kartais ir neaktualus. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas. Važganto tėvai buvo pasiturintys valstiečiai gyveno kaimo pakrašty. Jų sodyba buvo labai gražiame slėnyje: aplinkui daug pelkių, kemsynų, kur ne kur gojeliai, išlinkę seni medžiai. Kiekvieną savo brolį ir seserį Vaižgantas mylėjo ir savotiškai liaupsino. Tačiau sesuo Marjona turbūt turėjo didžiausios įtakos Vaižganto, kaip rašytojo asmenybės formavimuisi. Ji jam buvo „išminties bokštas“. „O tokios sklandžios ir turtingos lietuvių kalbos aš daugiau nė nebeužtikau. Ko gera mano raštų kalboje rasite, tai bus ne mano, tik iš sesers Marjonos išmokta“ O visą savo vaikystę jis „patalpino“ į šiuos du sakinius: „ Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile“. Jau mokykloje būsimasis rašytojas savo sugebėjimais stebino mokytojus. O mokytojas Vosilioniokas laikė jį fenomenu ir baigusiam mokyklą išdavė entuziastingą pagyrimo raštą. Iš pradžių J. Tumas mokėsi vidutiniškai, tačiau savo darbu sugebėjo patekti tarp geriausiųjų. Nepaisant to, jog Tumas buvo vienas geriausių mokinių paskutinėje klasėje jis kartojo kursą, tačiau čia koją jam pakišo ne sugebėjimų ar sumanumo stoka, o jo karštas būdas ir noras prieštarauti stipresniems. Kitaip tariant kursą jis kartojo tyčia, bet kaip vėliau sakė jam tai daug kainavo, nes mokslo metai buvo ilgi ir varginantys. Praktiškai visose to meto carinėse mokyklose veikė slapti mokinių savišvietos būreliai. Tai jam padėjo smarkiai praplėsti akiratį: jis daug sužinojo apie pasaulinę ekonomiką, pradėjo bendrauti su Latvių jaunimu, o didžiausias pliusas buvo tai, jog jis nuolat galėdavo skaityti lietuviškas knygas. jis ir nusprendė pasirinkti kunigo kelią, nes tai buvo vienintelė profesija, kuri jam garantavo darbą tėvynėje, nes tuo metu kiti specialistai dažnai būdavo paskiriami dirbti Rusijos gilumoje. J. Tumui pritapti seminarijoje sekėsi gana sunkiai, nes jis buvo jaunas ir energingas jaunuolis, todėl jį labai gniuždė griežtas seminarijos rėžimas, o be to jis nemokėjo nei lotynų, nei lenkų kalbų, kuriomis buvo dėstoma dauguma mokomųjų dalykų. Ilgai netrukus J. Tumas rado kur panaudoti visą savo energiją, visą save jis tarsi „atidavė“ visuomeniniai veiklai. Praėjus kiek laiko Tumas pastebėjo, kad jis tarp visų kunigų yra svetimas ir daugeliu atveju jo nuomonė nesutampa su jų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!