Teisėkūros sąvoka, subjektai, būdai ir rūšys

Žmogaus teisės ir laisvės, atstovavimas ir atskaitomybė piliečiams, laisvi ir periodiški rinkimai – tai vieni svarbiausių šiandieninės demokratijos institutų, įtvirtintų konstitucijos. Pradėjau nuo demokratijos sąvokos, kadangi tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje galima vienovė tarp valdžios ir tautos, o ypač šis santykis atsiskleidžia teisėkūroje arba įstatymų leidyboje, kuri yra viena svarbiausių valstybės funkcijų ir kartu tautos valios diegimas į įstatymus. Tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje teisėkūros tikslas yra kurti ir leisti tokias teisės normas, kurios užtikrintų pagrindines žmogaus teises bei laisves, kartu garantuojant ir jų įgyvendinimą. Manau, kad teisėkūra – tai viena aktualiausių ir daugiausiai reformų reikalaujanti teisės sistemos dalis, o jos svarba demokratinei valstybei kaip demokratijos vykdytojai – didžiulė.
Taigi bandysiu aptarti esminius principus, kuriais vadovaujantis vykdoma pagrindinė valstybės funkcija – įstatymų leidyba arba teisėkūra, siekianti sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. Pagrindinis mano darbo tikslas – apibrėžti teisėkūros sąvoką ir suformuluoti bendrąją jos sampratą, aptarti teisėkūros subjektus, būdus bei rūšis.
Tačiau teisėkūros sąvoką galima skirtingai traktuoti remiantis skirtingomis teisės doktrinomis. Pavyzdžiui, pozityviosios teisės paskirtis – užtikrinti pagrindines žmogaus teises atsižvelgiant tik į valstybės interesus, teisę tapatinant su įstatymu. Taigi, teisę suprantant kaip valstybės sukurtą visuotinai privalomą elgesio taisyklę, teisėkūros funkcijos kaip ir išnyksta. Tuo tarpu lyginant pozityviąją teisės sampratą su prigimtine, kurią galima traktuoti kaip visuotinai pripažintų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių visumą, įstatymų leidyba jau ne savavališko pobūdžio, o atsižvelgianti į objektyvias, pačiame žmoguje slypinčias vertybes.
1) teisėkūra siaurąja prasme – kompetentingų valstybės institucijų veikla, kuriant teisės normas. Šios prasmės pagrindą sudaro norminių teisės aktų kūrimo procesas. Jis apima įvairias stadijas: pradedant nuo teisės akto poreikio nustatymo, projekto rengimo ir t.t., baigiant įstatymo priėmimu ir paskelbimu.
2) Teisėkūra plačiąja prasme – tai visos teisės bei jos struktūrinių dalių (idėjų, doktrinų, teisinių santykių ir pan.) kūrimas ir formavimo procesas. Šia prasme teisėkūros procesas prasideda nuo teisinių idėjų ir baigiasi teisės normų realizavimu.
Tačiau, nepaisant skirtingų teisėkūros...

Daugiau informacijos...