1969 m. Konvencijos 2 str. 1a punktas apibrėžia sutartį kaip “tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, ar du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jos pavadinimo”. Taigi tarptautinė sutartis – tai aiškiai išreikštas susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo.
Tarptautinių sutarčių subjektais gali būti visi tarptautinės teisės subjektai, t.y. valstybės, tautos, kovojančios dėl savo nacionalinio valstybingumo, tarptautinės organizacijos, politiniai-teritoriniai vienetai. Susitarimai, kurių viena šalis yra valstybė, o kita – fiziniai ir juridiniai asmenys, nelaikomi tarptautinėmis sutartimis.
1969 m. Vienos konvencijoje “Dėl tarptautinių sutarčių teisės” 6 str. nurodoma, kad kiekviena valstybė turi teisę sudaryti tarptautinę sutartį. Tai neatskiriamas valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, bruožas. Taigi kiekviena valstybė turi vienodas teises su kitomis dalyvauti tarptautinėse sutartyse.
Tarptautinių sutarčių praktika labai plati, yra sunku išvardinti visas galimas jų rūšis. Todėl šiame darbe apžvelgsiu svarbiausias.
• daugiašales.
Pasaulyje daugiausia sudaroma dvišalių sutarčių, tačiau pastaruoju laiku didėja daugiašalių sutarčių vaidmuo tarptautiniuose santykiuose, nes jomis reguliuojami visuotinės reikšmės klausimai, kuriamos svarbiausios tarptautinės teisės normos.
Daugiašalės sutartys savo ruožtu gali būti skirstomos į:
• universalias (bendrąsias);
• lokalines (grupines).
Universaliomis laikomos sutartys, kuriose gali dalyvauti visos valstybės; tai dažniausiai yra sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose.
Lokalinės (grupinės) tarptautinės sutartys turi apibrėžtą dalyvių ratą. Pavyzdžiui, 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (66 str. 1 d.) nustato, kad ši konvencija atvira pasirašyti Europos Tarybos nariams. Lokalinės sutartys paprastai yra uždaros, ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų taikios sutarties dalyvių sutikimu. Pavyzdžiui, 1949 metų Šiaurės Atlanto (NATO sutarties) 10 straipsnis nustato, kad ,,Šalys gali bendru jų susitarimu pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią vykdyti šios Sutarties principus ir prisidėti prie saugumo Šiaurės Atlanto zonoje, prisijungti prie šios sutarties.“.
Bendrosios daugiašalės sutartys nuo grupinių skiriasi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!