Socialinė parama

8. Bibliografijos sąrašas …………………………………………………………...21
ĮVADAS
Žmones įvairios nesėkmės gali lydėti nuo pat gimimo iki mirties. Vieni gimsta neįgaliais, kiti gali susirgti ar tapti nelaimingų atsitikimų aukomis. Dėl įvairių priežasčių (pvz. išsilavinimo, sveikatos būklės, bedarbystės ir kt.) jie nebegali patys patenkinti būtinųjų jų poreikių. Nuo to šiems žmonėms padėdavo giminės, artimieji, draugai, bažnytinės organizacijos, įvairios labdaringos nevyriausybinės organizacijos. Bet dažnai šios paramos neužtenka, todėl paramos teikimas vargstantiems yra ir valstybės pareigų dalis, kuriomis formuojama ir įgyvendinama socialinė politika.
Svarbiausioje žmogaus vystymosi koncepcijoje, kuri priimta Jungtinių tautų, kaip žmogaus socialinės raidos koncepcija, pabrėžiamos žmogaus pasirinkimo galimybės, o kaip yra tada kai žmogaus nebeturi galimybės pasirinkti, kai ji užklumpa tam tikra rizikos rūšis – jis tampa invalidu, seneliu, bedarbiu, ligoniu ir pan. Jam tegali padėti tik tam tikroje visuomenėje priimtos atitinkamos socialinės apsaugos ir paramos priemonės.
Nagrinėdama pasirinktą temą pasistengsiu atskleisti socialinės paramos sampratą, realias valstybės galimybes siekiant padėti Lietuvos žmonėms, kuriems ta pagalba be galo reikalinga.
Tyrimo tikslas – atskleisti apskričių ir savivaldybių galimybes ir funkcijas teikiant socialinę paramą.
Tyrimo metodas – galiojančių teisės aktų reglamentuojančių socialinę paramą analizė.
Tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti socialinės paramos sampratą
2. Išanalizuoti savivaldybių ir apskričių funkcijos galimybes teikiant socialinę paramą
3. Atskleisti kompetencijos ir galimybių skirtumus.
SOCIALINĖS PARAMOS SAMPRATA, PRINCIPAI
Prieš pradedant plačiau apžvelgti socialinės paramos teikimo principus ir bruožus, visų pirma reikėtų paminėti, kad teisę į socialinę paramą turi visi Lietuvos Respublikos piliečiai taip pat ir kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvoje socialinė parama taikoma visiems asmenims nepriklausomai nuo jų lyties. Pagrindinės teisės į socialinę apsaugą garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. 52 straipsnis numato piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. 48 straipsnis garantuoja teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: “Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms...

Daugiau informacijos...