Renesanso literatūra (4)

1. Kada egzistavo renesansas? Nemažai tyrinėtojų renesansą laiko kaip milžinišką kultūrinę bangą, kilusią VIII a. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir nuslūgusią XVII a. prie Atlanto vandenyno Europoje.
Prancūzų kalbos žodis renaissance reiškia atgimimą. Nuo XVI a. ši sąvoka vartojama apibūdinti perėjimą iš viduramžių į naujuosius amžius. Atgimimo akcentas atsirado dėl neigiamo viduramžių vertinimo: norėta pabrėžti, kad renesanso laikais vaduojamasi iš teocentrinio pasaulio suvokimo, iš naujo atrandama humanistinė Graikijos ir Romos kultūra. Iš pradžių lotyniškoji , o vėliau ir graikiškoji antika tapo neginčijamu autoritetu renesanso žmogui, o šimtmečiai, skyrę jį nuo antikos, pavadinti viduriniais amžiais.
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija).
Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia ( suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas.
2. Humanistai ir humanizmas. Iš pradžių humanistais buvo vadinami humanitarinių dalykų ( lotynų, graikų kalbų, retorikos, poetikos, etikos, istorijos) dėstytojai.
Humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų – jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Naujoji pasaulėžiūra, žmogų laikanti didžiausia vertybe, vadinama humanizmu.
Humanizmas teigė, kad Renesanso žmogus nori džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, priešingai negu viduramžiais, kurie akcentavo nuodėmingą žmogaus prigimtį ir laimę tik po mirties. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, saiką, santūrumą, o renesanso mąstytojai kalbėjo apie neribotas žmogaus galimybes, kurias atskleisti tampa gyvenimo tikslu, jie labiau pabrėžė individo išskirtinumą, ypatingumą.
Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti...

Daugiau informacijos...