Privataus gyvenimo apsauga Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

Temos aktualumas. Demokratija - tai gyvenimo būdas, kurį visų pirma formuoja valstybę sudarančių piliečių saugumas, laisvė nebijoti ir iš to sekanti pagarba sau, kitiems bei valstybės institucijoms, ir pilietinis aktyvumas. Kita vertus, kas valdo informaciją apie privatų žmonių gyvenimą, turi galimybę juos valdyti ar bent daryti įtaką jų elgesiui. Neatsitiktinai totalitariniai režimai iš esmės nepripažįsta teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą vis dar nepakankamai suvokiama ir sunkiai identifikuojama šiandieninėje Lietuvos visuomenėje, todėl šios teisės pažeidimų yra daug. Teisė į asmens privataus gyvenimo gerbimą priskiriama vadinamosioms antrosios kartos teisėms, kurios susiformavo po Antrojo pasaulinio karo siekiant geresnės kultūrinės, socialinės ir ekonominės padėties. Įvairiuose nacionaliniuose ir ypač tarptautiniuose teisės aktuose ši teisė apibrėžiama gana abstrakčiai ir lakoniškai, paliekant jos turinį išplėtoti teismų praktikai.
Teisė į privatų gyvenimą tapo itin aktuali pastaraisiais dešimtmečiais, kai valstybė ir visuomenė tarsi iš naujo atrado atskirą individą, atsigręžė į jį.
Pagrindinė institucija, ginanti asmens teisę į privatų gyvenimą, be abejo, yra teismas, nors atskiruose įstatymuose asmens teisės į privatų gyvenimą gynimas pirmiausia realizuojamas per įvairių inspektorių, komisijų instituciją.
Privataus gyvenimo apsauga nacionaliniu lygiu reglamentuota Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse, Baudžiamajame kodekse ir kituose įstatymuose.
Tyrimo objektas – asmens privatus gyvenimas, neliečiamumas ir apsauga LR Konstitucijoje.
3. apžvelgti komunikacijos privatumo reglamentavimą ir jos ribojimą;
4. išanalizuoti priemones užkertančias kelią savavališkam informacijos apie asmenį rinkimui.
1. PRIVATUMO SAMPRATA
Prigimtinių žmogaus teisų doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta. „Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinus žmogaus teisių ir laisvių prigimtinę esmę, bet koks žmogaus teisių ir laisvių aiškinimas galimas tik pripažįstant jų prigimtinį pobūdį, t. y. prigimtinė teisė tapo pozityviosios dalimi. Tai yra konstitucinis pagrindas žmogaus teises ir laisves traktuoti kaip pirminį ir svarbiausią pradą, teisinių vertybių skalėje užimantį aukščiausią vietą” [8].
Asmens privatumas – žmogaus...

Daugiau informacijos...