Prezidento institucija Lietuvoje

1918 m. vasario 16d. Lietuvos Tarybai paskelbus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, iškilo problema dėl valdymo formos, taip pat ir dėl valstybės vadovo. Po tam tikrų abejonių respublika buvo pasirinkta kaip atgimstančios valstybės valdymo forma. 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba įsteigė Prezidento instituciją ir išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Prezidentu. 1920m. birželio 10d. Steigiamajame Seime buvo paskelbta laikinoji Konstitucija, kurioje įtvirtinta nuostata, jog valstybės vadovu bus Respublikos prezidentas, o jį rinks Seimas. 1922m. lapkričio 13d. Pirmasis Seimas išrinko Aleksandrą Stulginskį Lietuvos Respublikos Prezidentu. 1940m. birželio 15d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Okupaciniam rėžimui vykdant valstybės valdymo formos pakeitimus prezidento institucija buvo panaikinta. 1990m. kovo 11d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas atkūrė Lietuvos nepriklausomybę ir priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Konstituciją). Jame buvo numatyta, kad valstybės vadovui būdingas funkcijas vykdo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, juo 1990 – 1992m. buvo Vytautas Lansbergis. 1992m. spalio 25d. įvyko referendumas kurio metu buvo priimta nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji numatė Respublikos Prezidento instituciją su jai būdingais įgaliojimais. 1993m. vasario 14d. įvyko visuotiniai ir tiesioginiai Lietuvos respublikos Prezidento rinkimai. Jų metu valstybės vadovu buvo išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančio konstitucinę tvarka, garantuojančio valstybės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo valstybės vadovas, turintis pakankamai įgaliojimų bendradarbiaujant su įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis.
Valstybės vadovo institucija egzistuoja visuose valdymo formose. Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo – monarchas, imperatorius, karalius ir t.t. respublikose – prezidentai.
Nagrinėjant valstybės vadovo padėti valstybinės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Prezidentai įstatymų kūrybos procese naudojasi veto teise, turi...

Daugiau informacijos...