Visi
Analizės
Interpretacijos
Rodyti daugiau...
Gal turėjote omeny Nuo birutes kalno ?
Rasta 6 rezultatų
Maironis "Nuo Birutės kalno" analizė
Maironis "Nuo Birutės kalno" analizė
9.4   (2 atsiliepimai)
Maironis "Nuo Birutės kalno" analizė

Maironio eilėraščio "Nuo Birutės Kalno" eilėraščio analizė.

Maironis "Nuo Birutės kalno" (3)
Maironis "Nuo Birutės kalno" (3)
10   (1 atsiliepimai)
Maironis "Nuo Birutės kalno" (3)

Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
Eilėraščio analizė
Maironis mėgo Palangą ir lankydavosi joje beveik kiekvieną vasarą – nuo jaunystės iki pat žilos senatvės. Turtingam ir veikliam gyvenimui reikšti poetas dažnai panaudoja jūros įvaizdį:
O tik Baltijos vaizdas – jūros, išsisupusios ,, plačiai vakarų vilnimis”. Šis vaizdas toks ryškus ir sugestyvus, kad ir atrodo šiandien nuo Birutės kalno pro pušų viršūnes žvelgdami į banguojančius vandenis, girdėtume netylanti jūros ošimą, prisimintume Maironio posmus, kuriose jis taip taikliai yra pagavęs šio didingo reginio esmę.
Bet ar eilėraštyje iš tikrųjų svarbiausias dalykas jūros reginys? Tiesa skaitydami eilėraštį, tariamės matą audringus jūros plotus, girdį jos ,,paslaptingus balsus”, bet drauge suvokiame, kad eilėraštis į mus prabyla ne tiek gamtos, kiek žmogaus pasaulio vaizdu. Šio pasaulio turinį visų pirma, be abejo, sudaro gamtos jausmas. Tačiau ne reginio grožis ir didingumas pats savaime jaudina poetą, o tie vidiniai ryšiai, kuriuos jis junta tarp savęs ir gamtos. Tik čia nepažabotoje, gaivalingoje gamtoje, jis jaučiasi galįs duoti valią savo jausmams. Poeto jausmų turinys taip ir lieka tiksliau neapibrėžtas ir nekonkretizuotas. Gal tai pačių gyvenimo horizontų pasiilgimas, pajutus konfliktą su slopia ir slegiančia aplinka; gal nepasotinamo laimės ilgesio sukeltas skausmas; o gal kūrybinių jėgų pertekliaus jutimas, jėgų kurios dar nebylios kankinančiai ieško žodžio, išraiškos? Kaip ten būtų – mes žinome: tai kilnūs jausmai, rodą turtingą, dosnią prigimtį. Poetui rūpėjo išreikšti nerimstantį širdies gyvenimą, leisti suprasti visą jausmų sudėtingumą, prieštaringumą, kuris negali būti tiksliai nusakytas žodžiais, o tik įspėtas, nujaustas (,,Trokštu draugo arčiau : juo tikėti galiu; jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus”) Tiesa, eilėraštyje sukurtoje situacijoje mes...

Maironis "Nuo Birutės kalno" (4)
Maironis "Nuo Birutės kalno" (4)
9.8   (3 atsiliepimai)
Maironis "Nuo Birutės kalno" (4)

Maironis tituluojamas žymiausiu Lietuvos poetu. Jis parašė išties daug eilėraščių, geriausia knyga laikomas rinkinys „Pavasario balsai“. Maironio lyrikai būdingos dvi pagrindinės temos: eilėraščiai yra patriotiški, kuriuose vaizduojama herojinė Lietuvos praeitis arba Tėvynės vaizdas iš paukščio skrydžio, kitose eilėse atskleidžiama visiškai skirtinga Maironio individualių išgyvenimų lyrika, kur svarbiausia yra jausmai, išgyvenimai, daug dėmesio skiriama gamtos vaizdams. Vienas tokių eilėraščių – „Nuo Birutės kalno“.
Elėraščio pavadinimas pats nusako erdvę – lyrinis „aš“ sėdi ant garsiojo Birutės kalno Palangoje, nuo čia atsiveria nuostabus Baltijos vaizdas. Jūros paveikslas kuriamas jau pirmajame eilėraščio posme. Kokia toji Baltija? Ji didinga, beribė, gaivališka: „Išsirpus plačiai vakarų vilnimias, / Man krūtinę užliek savo šalta banga“. Nepalaužiamos, tvirtos jūros vaizdai tarytum įsibrauna į lyrinio subjekto mintis. Baltijos didingumą sustiprina žodžių skyryba: eilučių gale dedami šauktukai, o įvairūs kreipiniai jūrai tarytum išreiškia pagarbą: „Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!“ Jūros bangavimo įvaizdį sustiprina vaizdingi posakiai: „išsisupus plačiai“; „užliek šalta banga“; „nenutildai bangų“.
Antrasis posmas skirtas jūrai, eilėraščio žmogaus prisiminimams ir svajonėms apie ją.
Todėl kontrastas – trečiasis posmas. Lyrinis subjektas tarytum panyra į savo dabartinius išgyvenimus: „Liūdna man! Gal ir tau?...

Maironis "Nuo Birutės kalno" (2)
Maironis "Nuo Birutės kalno" (2)
10   (1 atsiliepimai)
Maironis "Nuo Birutės kalno" (2)

Maironis – garsiausias XIXa. Lietuvių poetas romantikas. Jo eilėraščiai „Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, „Oi, neverk, motušėle“ ir kiti dar ir dabar plačiai žinomi net mažiau išsilavinusiems žmonėms, o baladė „Jūratė ir Kastytis“ – kiekvienam lietuviui žinomos legendos apie gintaro rūmus poetizacija. Šiam poetui kurti nesutrukdė net lietuvių spaudos draudimas, ir tai, kad už eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ neva erotinį turinį buvo apskųstas Romos popiežiui.
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,..
Eilėraščio lyrinis „aš“ pirmoje strofoje tarsi su nostalgija prisimena ir prašo jūros, t.y. sugrįžimo į tėvynę. Poetas mėgo ilsėtis Palangoje, tačiau beveik taip pat mėgo keliauti. Gal todėl, būdamas toli nuo mylimų vietų ir prisimindamas tėvynę, pasiilgo Lietuvos.
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,..
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,..
Taigi lyrinis „aš“ nori pamiršti ilgesį tėvynei, bet yra nugalimas:
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Jis nesistengia kovoti ir pasipriešinti sentimentams, kuriuos jaučia savo Baltijai...
Ketvirtame posme apimtas nevilties lyrinis „aš“ prašo draugo, tokio pačio, kaip ir jis – neramaus. Tik ar žmogišku pavidalu? Sunku...

Maironis "Nuo Birutės kalno"
Maironis "Nuo Birutės kalno"
9.2   (3 atsiliepimai)
Maironis "Nuo Birutės kalno"

Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Prieš interpretuodamas jo eilėraštį „Nuo Birutės kalno“ norėčiau pristatyti Maironio esmingiausius poezijos bruožus, kurių atomazgas aš pamačiau šiame eilėraštyje.
Maironis yra lietuvių poezijos kaitos ir atskaitos taškas. Iki jo jau buvo ištobulintas poetinis žodis, bet Maironis sugebėjo suteikti mus jaudinančioms temoms, tokioms kaip gamta, meilė, pilietiškumas, jutiminė tiesa, gyva tikrovė savotišką, iškildinę prasmę, įsigilinti ir išaukštinti tai asmeniškai. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo tūrinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema. Taip ir „Nuo Birutės kalno“ svarbiausia tema yra pačio poeto sielos ilgesys, jam kylančios Baltijos jūros dėka asociacijos, mintys, norai.
Taip pat Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų. Maironis taip pat pirmasis tautos kultūros kūrėjus pasirenka meninio vaizdavimo objektu . Menininkai ir mokslininkai yra jo poemų veikiantieji asmenys, bet pagrindinė figūra tarp kultūros kūrėjų yra Poetas. Lyrikoje daug kartų yra aukštinama jo garbinga paskirtis, tai yra svarbu pabrėžti, nes poemoje „Z nad Biruty“ ir būtent toliau manimi interpretuojamame eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ jis yra pagrindinis herojus. Ir pagaliau norėčiau pažymėti, kad būtent Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių, atitinkanti jo poezijos turinį, orientuota į aukštas ir pastovias sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra ryškiausias Maironio stiliaus bruožas.
Nuo Birutės kalno“ – tai...

Maironio "Nuo birutės kalno"
Maironio "Nuo birutės kalno"
10   (2 atsiliepimai)
Maironio "Nuo birutės kalno"

Nuo Birutės kalno“ – tai žymaus romantizmo epochos ir tautinio atgimimo Lietuvoje Maironio eilėraštis, laikomas „visų Maironio kūrinių kūriniu“.
Šiame eilėraštyje žmogaus išgyvenimai ir jausmai siejami su audringa jūra – Baltija. Maironis atskleidžia ryšį tarp gamtos ir žmogaus pasaulio. Pirmuose dviejuose posmuose kuriamas Baltijos jūros vaizdas. Jis susikuria iš tokių žodžių, kaip - „išsisupus plačiai“, „begaline plati“, nenutildai bangų“. Antrajame posmelyje Maironis atskleidžia jausmus: „Kaip ilgėjaus tavęs begaline, plati“. Žmogaus dvasią susieja jūros didybė, begalybė sutapatinama su žmogaus neaprėpiamais jausmais, jie tartum „nesibaigianti platybė“, kurioje slypi meilė. Autorius kalba ir apie amžinybę, jog jūros bangos yra amžinos, visą amžinybę kartu su savimi nešasi daugybę paslapčių, kurių niekam neatskleidžia ir tarsi „nugramzdina“ jas, palieka nežinioje. Trečiajame posme žmogus kreipiasi į jūrą, išreikia savo emocijas....