KŪČIŲ TRADICIJOS (2)

Kūčios – tai Kristaus gimimo diena, švenčiama gruodžio 24 d. moksliniu požiūriu tai . saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Per šią šventę reikia būti su šeima, tačiau nuo seno įprasta tokį vakarą į svečius pakviesti vienišą giminaitį ar kaimyną. Tai susikaupimo ir ramybės šventė. Per Kūčias reikia pamiršti visus pykčius ir skriaudas, susitaikyti su priešais. Tai labai dvasinga šventė. Kūčių vakarą, po vakarienės, atliekami įvairūs burtai, bandoma nuspėti ateitis ir t.t. Kūčios yra krikščionių šventė, kuri yra advento pabaiga, jis prasideda lapkričio 30d.
Projektinio darbo tikslas – išanalizuoti Kūčių tradicijas.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kokių tradicijų buvo laikomasi dengiant stalą;
2. Išanalizuoti kokie valgiai buvo dedami ant stalo;
3. Išsiaiškinti kokų prietarų laikomasi Kūčių dieną;
4. Sužinoti kokiais burtais būrėsi žmonės.
Darbo metodai: literatūros iš knygų ir internete esančios informacijos analizė.
1. trumpai apie kūčias
Pradėjus dienoms ilgėti, prasisėdavo didelė šventė lydima sudėtingų apeigų, magiškų veiksmų ir burtų – Kūčios. Tai labai senos ir kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų žodis. Lietuvių kūčios, lenkų – kucja, kutja, baltarusų – kucija reiškė pagamintą iš javų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų vėlėms.
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę ir statydavo patiekalus. Pastatydavo žvakių, kartais – nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams.
Prie Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje: ramiai, santūriai, pagarbiai, bet ir, jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės, smagiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius ir tuos, kurie tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje ir kartu negali būti prie Kūčių stalo. Pokario metais itin populiarus buvo eilėraštis „Neliūdėk, mamyte“ (1 priedas). Gana dažnai šeimoje kas nors prie stalo...

Daugiau informacijos...