Konstitucinio papročio sąvoka

3. KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 14
4. KONSTITUCINIAI PAPROČIAI LIETUVOJE 20
Išvados 26
LITERATŪRA 28
ĮVADAS
Konstitucijos apibrėžia pagrindinių valstybės institucijų galias. Konstitucija yra aukščiausias valstybės įstatymas. Jis įtvirtina svarbiausius valstybės visuomeninius santykius: valstybės konstrukciją, elementus, jų funkcionavimo pagrindus, kompetenciją. Ji apibrėžia tautos suverenitetą ir jo įgyvendinimo mechanizmą, tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos institutus. Taip pat Konstitucija įtvirtina žmogaus ir piliečio teisinę padėtį valstybėje, jo santykius su valstybe, pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių įgy­vendinimą.
Konstitucijos, kaip svarbiausio teisės šaltinio, įtaka visam teisėkūros procesui yra akivaizdi, jos nuostatos įpareigoja įstatymų leidėją ir kitus teisėkūros subjektus sureguliuoti svarbiausius valstybės visuomeninius santykius laikantis jos nustatytų reikalavimų, tačiau svarbiausia, kad Konstitucijos normos yra privalomos įstatymų leidėjui. Konstitucija riboja valdžios galias (5 str.), todėl valdžia negali peržengti jai Konstitucijoje suteiktų tautos įgaliojimų ir pažeisti asmenų teisių. Tai vienas iš pačių svarbiausių principų kuriant teisinę valstybę ir pilietinę visuomenę.
Konstitucinės teisės literatūroje pabrėžiama, jog konstitucijos sąvoka gali būti (ir yra) vartojama ne tik teisės aktui, kuriame aukščiausiu teisiniu lygiu reguliuojami tam tikri visuomeniniai santykiai, bet ir tam tikrai faktinei šių santykių būklei valstybėje apibūdinti. Gerai žinomas vadinamosios „juridinės“ ir „faktinės“ konstitucijos skirtumas; pirmoji turinti būti teisininkų profesinio dėmesio objektas, tuo tarpu pastaroji turėtų dominti pirmiausia politologus, sociologus, istorikus ir tuos (kitus) socialinių (bei humanitarinių) mokslų atstovus, kuriems „sunorminta“, formalioji visuomenės gyvenimo pusė neužgožia tikrojo visuomenės būvio, t. y. tuos, kuriems privalomybė yra aktuali (jeigu ji apskritai yra aktuali) tik tiek, kiek ji yra vienas iš realių esamybės veiksnių. Taip pat laikomasi požiūrio, kad net jeigu tarp konstitucinių formalia ir konstitucinių realia galima kokia nors sutaptis, tai tik tuo atžvilgiu, jog konstituciniai realia visuomet būna „talpesni“ už konstitucinius formalia, nes kiekvienoje valstybėje, turinčioje dokumentą, vadinamą „konstitucija“, konstitucinės teisės šaltiniai, be konstitucijos per bei kitų statutų (t. y. be rašytinių teisės šaltinių), apima konstitucinius papročius, tradicijas, kitaip tariant, konstitucines konvencijas, o kai kuriose šalyse – dar ir...

Daugiau informacijos...