Gamta maitintoja, gamta naikintoja

Girinis Glūkaitis Gamta maitintoja, gamta naikintoja I Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia... Šia Vinco Mykolaičio – Putino eilėraščio „Žemei“ metafora pabrėžiama ypatinga žemės galia. Pastaroji atsiskleidžia ne tik per įvairius regimus gamtos reiškinius, bet ir per gamtoje patiriamą ypatingą estetinę pagavą bei jos teikiamas gėrybes. Ir iš tikrųjų iš gamtos juk yra viskas – ir duona kasdienė, ir pastogė, ir šiluma. Žmogus yra įpratęs gamtos gėrybes imti ir priimti visais pavidalais. Kartais net nesuprasdamas ar paprasčiausiai nesistengdamas išsiaiškinti tikrosios egzistencinės prasmės, nemato, kaip gamtos gėrybės ateina tiesiai ant rankų. Ir ta pati duona – ar ji ne iš žemės ateina? Rugiai, kurie reikalingi duonai, gyvybės syvus taip pat ima iš gamtos. O tie, tik jau kitu pavidalu (duonos kepalu), pasiekia ir mus. Netgi šio popieriaus lapo nebūtų buvę be gamtos. Jis juk vienokiu ar kitokiu būdu irgi atsirado iš neatsiejamos gamtos dalies – medžio. Todėl Žemė yra suvokiama kaip gamtos, floros ir faunos, maitintoja. Ji – ir žmogaus Didžioji motina, kuri pavasarį apvaisinama, o vėliau brandina derlių – žmogaus išgyvenimo, išlikimo šaltinį. Ji maitina žmoniją. Gamtos vaizdai anksčiausiai ir giliausiai įstringa žmogaus sąmonėje – vaikystės medis ir takas, ežeras ir dangus, laukai ir arimai, pirmosios žemuogės ant smilgos, pusžalis obuolys, dar sprangi kriaušė. Kūdikis instinktyviai tiesia rankutę prie šių žemės vaišių ir neša jas į burną. Ir dar – ar smilga simboliškai nėra lyg nenutrūkstanti gija tarp žmogaus ir gamtos, lyg transmisija, kuria pulsuoja energija į žmogaus kūną? Šis teiginys vėlgi pagrįstas ir Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Miškas leidžiasi kertamas bado metais, nors tai daryti žmonėms ir labai skaudu. Jie visiškai išeikvoja šilelį su įrankiais (kirvis, vežimai) – iš šilelio telieka plynas laukas. Šiuo atveju gamta tarsi aukojasi, nes alternatyvos nėra – tauta raginama išlikti: „Broliukai, ginkitės nuo bado!/ Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“ Galbūt dėl to visa poema skamba kaip giesmė, kurioje atsispindi ne tik gamtą, bet ir visą tautą ištikusi katastrofa. Gamtos, kaip maitintojos, funkcija poetizuojama. Kita vertus, „Anykščių šilelyje“ žmogus pavaizduotas kaip kiti gyvi padarai, veikiantys pagal neišvengiamus gamtos dėsnius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!