Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 865 „Dėl Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone

ĮVADAS Temos aktualumas Šio rašto darbo tema svarbi bei aktuali, nes analizuojamas nacionalizuotos žemės atlyginimo klausimas, savininko teisė atkurti nuosavybę natūra. Aptariama valstybinės reikšmės objekto samprata. Taip pat atsižvelgiama, kokia linkme formuojama teismų praktika, sprendžiant ginčus dėl žemės priskirtinumo valstybei ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimo. Taip pat pateikiami Konstitucinio Teismo išaiškinimai ar „Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominio projekto pripažinimo valstybinės svarbos projektu“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Darbo tikslas Šio rašto darbo tikslas remiantis teisės šaltiniais, teismų praktika išanalizuoti valstybinės reikšmės objekto sampratą, nacionalizuotos žemės savininko nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Taip pat išsiaiškinti bei apibendrinti teismų praktiką šiais klausimais bei išskirti pagrindines problemas. Darbo uždaviniai. • Atskleisti ginčo ypatumus • Akcentuoti teisės taikymo ir aiškinimo problemas • Pritaikyti bei išanalizuoti teismų praktiką, teisės doktriną Darbo tikslas. Šio rašto darbo tikslas išanalizuoti pateiktą bylą, atskleisti ginčo ypatumus, keliamas teisės taikymo ir aiškinimo problemas, remiantis teismų praktikos bei teisės doktrinos analize Objektas ir tyrimo metodai: Objektas: Fizinio asmens žemės paskyrimas valstybei, kuomet tai pripažįstama valstybinės svarbos projektu. Metodai: • Sisteminis metodas naudojamas teisės aktų, teismų praktikos analizei atlikti. • Loginis metodas padės atskleisti darbo tikslus, išsiaiškinti teisės normų taikymą problemose bei pateikti išvadas ir apibendrinimus • Aprašomasis metodas naudojamas, siekiant pateikti ir aptarti valstybinės reikšmės objekto sampratai Svarbiausi naudoti šaltiniai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, teismų praktika. 1. 2017 M. BIRŽELIO 14 D. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO ADMINISTRACINĖ BYLA NR. A-2685-492/2017 1.1. Ginčo esmė. Faktinės aplinkybės Pateiktu atveju ginčas įvyko tarp pareiškėjos L.N. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Pareiškėja L. N. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei“. Pateiktame skunde L.N. nurodė, kad 2007 vasario 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame išdėstė norą atgauti natūra jos senelei priklausiusią 2,6 ha žemę, esančią Trakų rajone. 2015 m. kovo 23 d. ji gavo Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2015 m. kovo 20 d. raštą, kuriame pranešama, kad yra priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriame nuspręsta L.N. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančias 2,60 ha žemes, atlyginant kitu būdu – pinigais. Sprendime aiškinama, kad buvusios savininkės nuosavybės teise valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. L.N. su tokiu sprendimu nesutiko ir dar kartą pabrėžė, kad 2007 m. vasario 9 d. pateiktame prašyme ji išreiškė valia atkurti atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Tuo tarpu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 17 d. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat atsakovas pabrėžė, kad 2006 metais, kuomet buvo atnaujintas terminas dokumentams paduoti, pareiškėja L.N. jau žinojo, kad jos išreikšta valia susigrąžinti natūra 2,6 ha žemę, yra priskirta valstybės išperkamai ir tokios galimybės kaip ją susigrąžinti natūra nėra. Tačiau iki 2014 m. vasario 27 d. pareiškėja nepakeitė savo valios bei nepateikė kito prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. Kitaip tariant pareiškėja nepasirinko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nustatyto atlyginimo būdo, kai žemė yra valstybės išperkama. Iki to laiko kuomet įsigaliojo Pakeitimo įstatymas (2012 m. vasario 1 d.), Nacionalinės žemės tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius 2011 m. liepos 13 d. pareiškėjai L.N. raštu siūlė nuosavybės teises atkurti kitu būdu. L.N. galėjo pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau to nepadarė. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas sprendime pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžta, kad žemė natūra grąžinama turėtoje vietoje, išskyrus žemę, kuri pagal to pačio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Teismas nurodė, kad pareiškėja L.N. neginčijo priimto atsakovo Sprendimo turinio, nurodytų aplinkybių, tačiau nesutiko su Sprendimu iš esmės, manydama, kad turi teisę į žemės grąžinimą natūra. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokiu vertinimu. Taip pat teismas tokias aplinkybes, jog pareiškėja L.N. inicijavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo pripažinimo netekusiu galios ir su UAB „Iron Wolf Development“ sudarytos 2000 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutarties panaikinimo procedūras, vertino kaip nesvarbias ginčo atveju. Atitinkamai teismas sprendė, kad į žemę, kuri yra ginčo objektas, pareiškėjai nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Pažymėtina, kad pareiškėja lygiaverčio sklypo kitoje vietovėje nepageidavo. Dėl šios aplinkybės teismas remdamasis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktu nusprendė, kad pagrįsta, jog nuosavybės teisės į buvusios savininkės iki nacionalizacijos turėtą žemę atkurtos atlyginant pinigais. Pareiškėja L. N. nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei teikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja savo apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais: (i) nesutiko, kad nėra galimybės ginčo žemę grąžinti natūra. Jos teigimu, dar 2002–2003 m. buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas ir sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės piliečiams perduodant žemę neatlygintinai jos pretenduojamoje atkurti nuosavybės teise žemėje. Galimybė atkurti nuosavybės teises natūra yra likusi ir tas klausimas iki galo nėra išspręstas kitose institucijose – pareiškėja yra inicijavusi procedūrą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo pripažinimo netekusiu galios ir dėl 2000 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 702, sudarytos su UAB „Iron Wolf Development“, panaikinimo. Jos prašymas šiuo metu yra priimtas ir svarstomas. (ii) Nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami ir grąžinami pagal eiliškumą, ir pirmiausia tiems savininkams, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra. Jos manymu, vadovaujantis nuosavybės grąžinimo natūra prioriteto principu, taip pat protingumo ir teisingumo principais, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo nepriimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki tol, kol baigsis jos inicijuotas procesas dėl pretenduojamos žemės pripažinimo ne valstybės išperkamai. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė šį skundą atmesti. Pabrėžė, kad Nacionalinė žemės tarnyba negali vadovautis tik pareiškėjos teiginiais, jog ateityje bus panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimas. Remiantis teismų praktika yra pripažįstama, jog neįsigaliojęs teisės aktas negali sukelti teisinės pareigos vykdyti jame nustatytas prievoles, nes tai pažeistų įstatymo negaliojimo atgal bei asmenų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Taip pat buvo pabrėžiama, kad institucija neturi prievolės remtis galimai būsimu teisiniu reglamentavimu, o privalo vadovautis galiojančiomis aktualiomis teisės aktų redakcijomis. Teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Įstatymų bei kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. LVAT pažymėjo, kad aptartas Nutarimas sudaro prielaidas paneigti pareiškėjos galimybę atkurti nuosavybės teises jos nurodomu būdu ir šis poįstatyminis aktas turi esminę reikšmę ginčo teisinių santykių kvalifikavimui bei pareiškėjos siekiamų apginti galimai pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų apimčiai. Kita vertus, teismui, susipažinus su byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingomis teisės aktų nuostatomis, kilo pagrįstų abejonių dėl aptariamo Nutarimo, o būtent jo 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei iš jos kylantiems reikalavimams. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šio poįstatyminio akto (jo dalies) teisėtumą. 1.2. Valstybinės reikšmės projektas Analizuojamojoje situacijoje be kita ko nagrinėjama valstybinės reikšmės projekto samprata bei jo reikšmė. Žemė paimama Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, kai ši žemė yra reikalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams pripažįsta Seimas, įgyvendinti. Vyriausybės teikimu Seimas minėto įstatymo nustatyta tvarka ypatingos valstybinės svarbos projektais pripažįsta valstybei svarbius ekonominius ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius energetikos infrastruktūros, transporto infrastruktūros ar krašto apsaugos sričių projektus (Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 3 str. 1 d.). Svarbu pabrėžti, kad toks projekto pripažinimas valstybei svarbiu Seimo ar Vyriausybės nutarimu neturi būti savitikslis. Tokio statuso atitinkamam projektui suteikimas lemia su jo įgyvendinimu susijusių visuomeninių (teisinių) santykių dalyvių teisių ir pareigų pasikeitimą, kaip pavyzdžiui nagrinėjamoje byloje projektui įgyvendinti reikalinga žemė priskiriama valstybės išperkamai (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.). Pripažįstant tokį projektą svarbiu valstybei, visų pirma turi būti siekiama ne atskirų asmenų gerovės, o bendros tautos (visuomenės) gerovės. Tai suponuoja išvadą, kad toks projektas turi būti vykdytinas, kadangi sprendžiant dėl tokio projekto pripažinimo valstybei svarbiu, privaloma vertinti reikšmingas aplinkybes. Jeigu institucijos, atsakingos už valstybei svarbaus ekonominio projekto įgyvendinimo stebėseną, nesirūpina, kad jis būtų įgyvendintas, tai reiškia, jog jau yra išnykęs visuomenės poreikis šį projektą įgyvendinti. Be kita ko, Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. Taigi ir valstybinės reikšmes projektui yra taikomi šie reikalavimai. Visos norminio teisės akto dalys, priedėliai sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis. Taigi, Vyriausybei, pripažįstant projektus valstybei svarbiais, Vyriausybės nutarime ne tik išreikšti formalų sprendimą pripažinti tam tikrą projektą valstybei svarbiu, bet ir šiame nutarime (arba jo sudedamosiose dalyse) arba kitame viešai paskelbtame teisės akte nustatyti esmines valstybei svarbaus projekto vykdymo sąlygas, kaip antai tikslą, objektą, įgyvendinimo terminus, finansavimo šaltinius, esminius projekto vykdytojo (vykdytojų) įsipareigojimus ir kt. Pripažinus projektą valstybei svarbiu, Vyriausybei kyla pareiga vykdyti veiksmingą tokių projektų įgyvendinimo kontrolę. Projektų pripažinimą ypatingos valstybinės svarbos projektais reglamentuoja Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas. 1.3. Teismo sprendimo kreiptis į Konstitucinį Teismą vertinimas Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Iš to išplaukia ir ABTĮ 4 str. 1 d. nuostata, kad „Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).“ Svarbu atskirti administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo santykį. Konstitucijos 102 straipsnis numato, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Be to, administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų atribojimo klausimus bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo reguliuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas. Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį bei 113 straipsnio 1 dalį, administracinių teismų kompetencijai priskiriama tirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Kaip matyti iš nustatyto teisinio reguliavimo, administraciniams teismams priskirta tirti žemesnės nei įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Kalbant apie administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo santykį administraciniams teismams nagrinėjant administracines ginčo bylas, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Be to, ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime, aiškindamas minėtą ABTĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatą1, konstatavo, kad šioje nuostatoje vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina, jog administraciniai teismai negali spręsti, ar Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Šie teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, jog remiantis administracinių teismų praktika, suinteresuotų asmenų prašymai dėl tam tikrų įstatymų, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktų nuostatų konstitucingumo, kurie nėra susiję su konkrečiu administraciniame teisme nagrinėjamu ginču, administraciniuose teismuose nepriimtini. Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą. Taigi, aptariamojoje byloje LVAT įvykdė savo pareigą. 2. 2018 M. BALANDŽIO 12 D. KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS NR. KT6 N4/2018 LVAT prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo 1 punktas. Šiame nutarimo punkte nustatyta: „ Pripažinti Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominį projektą valstybinės svarbos projektu (toliau vadinama – valstybinės svarbos projektas).“ 2.1. Nutarimo 1 punktas ir Konstitucijos 2 dalis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, jog ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti; įstatymai turi būti paskelbti viešai. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškinama plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus, kaip šioje situacijoje ir Vyriausybės nutarimus. Taip pat svarbu, kad oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti; oficialaus viešo viso teisės akto paskelbimo paskirtis ir prasmė yra ta, kad jis tampa prieinamas teisės subjektams ir yra pašalinamos bet kokios abejonės dėl jo turinio autentiškumo. Atsižvelgiant į tai, Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektų ratui jie skirti. Svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis. Atsižvelgiant į tai, netoleruotini yra atvejai, kai Vyriausybės nutarimais formaliai aprobuojamos privatizavimo sutartys, kurių turinys visuomenei nėra žinomas, nieko konkrečiai juose nenurodant. Taip pat konstitucinis reikalavimas, kad teisė negali būti nevieša, reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svarbiausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti oficialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik formaliai pritarta sutarties, jos priedų projektams, bet ir konstatuota sutarties projekto, kuriam pritariama, nuostatų atitiktis objekto privatizavimo programoje numatytoms privatizavimo sąlygoms, nurodytos principinės sutarties nuostatos, kaip antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai. Šioje situacijoje Taigi Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis suponuoja reikalavimą Vyriausybei, pripažįstant ekonominius, socialinius, kultūrinius ar kitus projektus valstybei svarbiais, Vyriausybės nutarime ne tik išreikšti formalų sprendimą pripažinti tam tikrą projektą valstybei svarbiu, bet ir šiame nutarime (arba jo sudedamosiose dalyse) arba kitame viešai paskelbtame teisės akte nustatyti esmines valstybei svarbaus projekto vykdymo sąlygas, kaip antai tikslą, objektą, įgyvendinimo terminus, finansavimo šaltinius, esminius projekto vykdytojo (vykdytojų) įsipareigojimus ir kt. Taigi, Teismas mano, kad ginčijamame Vyriausybės nutarime buvo nesilaikyta Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių ir konstitucinio atsakingo valdymo principo kylančio viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos skaidrumo principo, kurie suponuoja Vyriausybei reikalavimą, pripažįstant ekonominius, socialinius, kultūrinius ar kitus projektus valstybei svarbiais, Vyriausybės nutarime ne tik išreikšti formalų sprendimą pripažinti tam tikrą projektą valstybei svarbiu, bet ir šiame nutarime (arba jo sudedamosiose dalyse) arba kitame viešai paskelbtame teisės akte nustatyti esmines valstybei svarbaus projekto vykdymo sąlygas, kaip antai tikslą, objektą, įgyvendinimo terminus, finansavimo šaltinius, esminius projekto vykdytojo (vykdytojų) įsipareigojimus ir kt., kas šioje situacijoje padaryta nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 7 straipsnio 2 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netyrė, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja kitiems Konstitucijos straipsniams (23 str., 46 str. 2 ir 3 d.) 3. 2018 M. RUGSĖJO 19 D. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE NR. A-2998-492/2018 Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje akcentavo, jog teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, tais atvejais, kai grąžintini žemės sklypai patenka į valstybės išperkamą žemę, esant ginčui dėl žemės sklypo grąžinimo natūra, turi patikrinti asmens, siekiančio atkurti nuosavybės teises, nurodomus argumentus dėl žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagrįstumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu fakto, kad ekonominis projektas Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo pripažintas valstybinės svarbos projektu, konstatavimu ir nenagrinėjo pareiškėjos argumentų, kad projektas realiai nėra vykdomas, kad žemės yra laisva, kad pareiškėja yra inicijavusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 nutarimo Nr. 865 pripažinimą netekusiu galios. Pažymėta, kad teismo sprendimas turi atitikti ne tik formalaus teisėtumo, bet ir teisingumo kriterijus. Tokie reikalavimai teismo sprendimui reiškia, kad turi būti nustatytos visos ginčui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, patikrintas visų su nagrinėjamo ginčo dalyku susijusių šalių pateiktų argumentų pagrįstumas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlyti pateikti į bylą papildomus duomenis šalims bei išreikalauti juos iš kitų subjektų, įrodančius žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei objektyvų būtinumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį buvo priskirta Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto – Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo – pagrindu. Todėl šios teritorijos priskyrimas valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį yra neteisėtas ir neatitinka teisingumo kriterijų. Nesant teisėto pagrindo visiškai atsisakyti tenkinti pareiškėjos 2007 m. vasario 9 d. prašymą atkurti nuosavybės teises natūra, juolab kad Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimas šiuo metu yra pripažintas netekusiu galios, Sprendimas nuosavybės teises į visą žemės plotą, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises – 2,60 ha žemės – pareiškėjai atkurti kitu nei nurodytasis 2007 m. vasario 9 d. prašyme būdu, t. y. atlyginant pinigais, yra pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu (98 str. 1 d. 1 p.). Taigi, Sprendimas yra naikintinas, o nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimas spręstinas iš naujo. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, nebuvo pakankamai aktyvus, neišsiaiškino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, tai lėmė ir netinkamą materialiųjų Atkūrimo įstatymo normų taikymą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas patenkinamas. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą L. N. skundą tenkinti. Taip pat panaikina atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 46S-342 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei“. 4. NUOSAVYBĖS TEISĖS ATKŪRIMAS Į ŽEMĘ IR VIEŠOJO INTERESO SANTYKIS NAGRINĖJAMOJOS BYLOS KONTEKSTE Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis skelbia, kad nuosavybė yra neliečiama, 2 šio straipsnio dalis nustato, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, o 3 dalis įtvirtina bendros taisyklės išimtį, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Kaip matyti iš minėtos konstitucinės nuostatos – nuosavybė yra laikoma viena svarbiausių konstitucinių vertybių, kuri expressis verbis yra įtvirtinta pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pabrėžtina, kad nuosavybės teisinė apsauga ir nuosavybės teisių reglamentavimas atsispindi ir kituose teisės aktuose. Šiuo atveju itin aktualus yra Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės atkūrimo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas). Minėto įstatymo 1 straipsnis nustato įstatymo paskirtį. Atkūrimo statymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.2 Būtent objektyvūs visuomeniniai turtiniai santykiai suponuoja viešojo elemento egzistavimą aptariame teisiniame santykyje. Nagrinėjamame administraciniame procese, šalių ginčas kilo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 2,6 ha nekilnojamojo turto dalį būdo. Pareiškėja išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2015 m. kovo 20 d. sprendimu nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises kitu būdu – pinigais, nes buvusios savininkės, pareiškėjos močiutės, nuosavybės teise valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Taigi nagrinėjamu atveju kyla 2 esminiai klausimai. Pirma, byloje kyla klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Antra, byloje kyla klausimas dėl valstybės išperkamo nekilnojamojo turto klausimo – t. y. žemės. Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 d. numato į kokius nekilnojamojo turto objektus yra atkuriamos teisės. Šie objektai yra žemė, miškai, vandens telkiniai, ūkinės-komercinės paskirties pastatai ir gyvenamieji namai bei jų priklausiniai. 2 to paties straipsnio dalis skelbia, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir į kai kurį neišlikusį nekilnojamąjį turtą – t. y. žemę, miškus ir vandens telkinius. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir gyvenamuosius namus bei jų priklausinius, kurie iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jų neliko dėl valstybės ir savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Taigi matome, kad šis specialus įstatymas numato platų sąrašą objektų į kuriuos gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatyme minimų nekilnojamojo turto objektų specifika ir nuosavybės teisės samprata yra puikiai atkleista Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau KT) doktrinoje. Pavyzdžiui, 1998 m. birželio 1 d. nutarime KT pasisakė, kad: „Miškas yra vienas iš pagrindinių gamtos turtų. Jis yra vieningos ekologinės sistemos dalis, tarnauja visuomenės ir žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!