Asmeninė biblioteka (2)

Šiuolaikinis gyvenimo tempas reikalauja nuolat kaupti žinias, kelti profesinę kvalifikaciją. Šiuos siekius padeda įgyvendinti internetas ir šiuolaikinės informacinės priemonės. Jos leidžia gauti greitai ir naujausią informaciją per trumpą laiką, tačiau nieko nėra svarbiau ir įdomiau kaip informacija iš pirmų rankų – knygų. Knygas skaito ir kaupia kiekvienas galintis skaityti. Nuo seno Lietuvos žmonės myli ir brangina literatūros ir meno kūrinius, pagarba gaubia jų kūrėjus, ir labai gražu kai valstybėje, iš liaudies kilęs menas, jai ir tarnauja. Kiekvieno asmeninė knygos mėgėjo biblioteka yra daugiau ar mažiau unikali, vienintelė ir turi turėti savo ir šeimos poreikiams reikalingų knygų ir leidinių. Asmeninė biblioteka – vienas svarbiausių dvasinio gyvenimo, kultūros ir mokslo gyvybingumo šaltinių. Knygų pamėgimas, pastangos jas kaupti asmeninėse bibliotekose, bibliofilų organizacinė veikla yra tam tikros epochos, tautos arba valstybės kultūros reiškinys. Jis rodo visuomenės polinkius, intelektualinius interesus, estetinį skonį.
Šio rašto darbo tikslas: susipažinti su asmeninių bibliotekų klausimais ir parengti asmeninės bibliotekos aprašymą.
Tikslo pasiekimui iškelta užduotis: pagal literatūroje pateiktą klausimyną išanalizuoti ir pateikti asmeninės bibliotekos apibūdinimą.
Humanizmo plitimas, mokslo kilimas, padaugėjimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsišvietusių žmonių sudarė sąlygas asmeninėms bibliotekoms atsirasti. Lietuvos Metrikoje surastas 1510 m. sudarytas Albrechto Goštauto bibliotekos, vienos seniausių, katalogas (71 knyga). Žygimantas Augustas sukaupė Vilniuje apie 4000 tomų biblioteką, būdingą Renesanso epochai. Dideles bibliotekas turėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Sapiegos ir kiti didikai. Humanistiniu turiniu išsiskyrė mokslo, literatūros bei visuomenės veikėjų bibliotekos – A. Kulviečio, M. Daukšos, S. Risinskio. Jose vyravo antikinių autorių kūriniai, gramatikos, žodynai. Knygos buvo laikomos vertybėmis, įrašomos į testamentus ir inventorius. Iš institucinių bibliotekų reikšmingiausios – Vilniaus jėzuitų kolegijos ( įkurta 1570 m., 1579 m. turėjusi, 4,5 tūkst. Tomų), ir evangelikų reformatų sinodo, abi susidariusios iš visuomenės sudovanotų knygų. Bibliotekose sukaupta informacija švietė visuomenę, prisidėjo prie krašto kultūros kilimo. Šis pomėgis, kaupti knygas ir perduoti jas kitiems gyvuoja iki mūsų laikų.
Asmeninė biblioteka – individualus spaudos leidinių...

Daugiau informacijos...